John Fenn, 2009 m. liepos mėn. 4 d.,
Paulius rašė: „Kas žino, kiek daug yra įvairių kalbų (balsų – vertimas iš anglų k.) pasaulyje, bet nė viena iš jų nėra bereikšmė“ (1 Kor 14:10). Iš tiesų įvairūs „balsai“ daug agresyviau kalba mums negu Jo Artumo balsas mūsų širdyse, nors mūsų širdis Jo trokšta labiau nei visų kitų.
Man patinka Karaliaus Jokūbo (King James) vertimas: „Dienai atvėsus, išgirdę sode vaikščiojantį Viešpaties Dievo balsą, Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“ (Pr 3:8).
Aš noriu girdėti Jo balsą, „vaikščiojančiojatį“ mano gyvenimo sode, kreipiantį mano dėmesį į vienus ar kitus dalykus, teisiantį mane, kalbantį man apie ateities įvykius. Bet kad jausčiau, kurioje mano gyvenimo srityje Jis vaikščioja, turiu pasilikti Jo Artume.
Šio pasaulio balsai kalba mums visiems be išimties, panašiai kaip žvejys, kuris užmeta tinklą ir traukia viską, kas ten patenka. Tiems balsams visai nesvarbu, ar klausytojui iš tiesų reikia Imodium, raminamųjų, ar vaistų nuo herpes viruso, ar bent jau jums rūpi kam atiteko Maiklo Džiaksono testamentas.
Mūsų pasaulyje Viešpats yra tik dar vienas balsas mišinyje, taigi jeigu žmogus nori išgirsti, ką Jis sako, privalo tikrai to norėti.
Mums reikia desperatiškai trokšti
Aš paklausiau savo draugų misionierių, kodėl jie matė tiek daug stebuklų savo tarnavimuose. Ir jie paaiškino, kad žmonės, kuriems tarnavo, būtų numirę, jei Dievas nebūtų padaręs tų stebuklų. Jie neturėjo vaistų nei gydytojo pagalbos. Taigi, kai žmonės ateidavo pas juos, jie siekdavo patirti Tėvo Artumą, kur nėra jokių nepriteklių, ligų, silpnumo ir mirties.
Daugumoje išsivysčiusių kraštų, jei Dievas neišgydo ar neatsako (arba sunkiai sekasi patirti Jo Artumą) visada yra gydytojas ar kažkas, kam gali paskambinti ar parašyti elektroninį laišką ir paprašyti, kad „gautų tau Žodį“.
Mozė patirdavo Viešpaties Artumą, kaip Išėjimo 33:11 parašyta, kad Viešpats kalbėdavo su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalbasi su savo draugu. Jo gyvenimą lydėjo dideli stebuklai. Aš patyriau, kad dauguma stebuklų arba apreiškimų apie iššūkius, kuriuos sutinkame savo gyvenime įvyko todėl, kad pasilikdavau Jo Artume.
Tie, kurie pažįsta mane žino, kad mano mėgstamiausia Rašto eilutė yra Ps 103:7 „Jis savo kelius apreiškė Mozei, ir Izraelio vaikai matė Jo darbus“.
Atrodo, kad daugelis ieško stebuklų, bet mūsų širdies troškimas turi būti pažinti Jo kelius. Jei mes pažinsime Jo kelius, patirsime ir Jo stebuklus.
Išėjimo 23:20 Viešpats pasakė Mozei, kad Jis pasiųs angelą einantį prieš jį. Bet Mozei to neužteko, (Iš 33:12-16 ) jis prašo, kad pats Dievas eitų su jais: „Nes kaip man sužinoti, kad aš ir Tavo tauta atradome malonę Tavo akyse? Ar ne iš to, kad Tu eisi su mumis?
Viešpats atsakė Mozei 17 eilutėje: „Ir šį prašymą patenkinsiu, nes radai malonę mano akyse...“
Kas būtų įvykę, jeigu Mozei pakaktų priekyje einančio angelo?
Kas man veikia
Praeitą savaitę dalinausi mintimis apie savo patirtį. Kai pabundu aš klausiu Tėvo: „Ką galvoji Tėve?“ ir meldžiuosi kalbomis, tai darydamas prisimenu žmones, už kuriuos nuolatos meldžiuosi, mūsų Tulsos namų bažnyčios ir kitus maldos poreikius. Taip pat klausiu, ar yra kas nors, už ką Jis nori, kad aš melsčiausi.
Pirmadienį aš turėjau nuostabią galimybę kalbėti grupei vaikų. Kai aš atvykau, mane sutiko draugas, kurio nebuvau matęs jau kelis metus, jis buvo to tarnavimo direktoriumi. Jo žmona buvo mano pavaduotoja, kai aš dirbau bažnyčioje, ir aš paminėjau jam, kad praeitą savaitę 3-4 dienas iš eilės Tėvas man liepė melstis už ją. Ji pasakė, kad mirė jos brolis ir tuo metu jai tikrai reikėjo maldos.
Aš nežinojau situacijos, tiesiog Tėvas man pasakė už ją melstis, kai aš meldžiausi kalbomis. Jei nebūčiau pasilikęs Jo Artume, būčiau net neprisiminęs jos, nes jau buvo praėję 10 metų nuo tada, kai kartu dirbome.
Kai žmogus nusprendžia, kad jam desperatiškai reiki būti Jo Artume, gali tikėtis, kad kažkas ir nuitiks. Panašiai tu negali priimti iš asmens, kai žiūri į jį fizinėmis akimis, bet savo prote tu jį ignoruoji, ar galvoji apie kažką kita, taip nutinka ir tavo santykiuose su Viešpačiu.
Jei tu pradedi garbinti Jį ir po to leidi savo protui klaidžioti, tu mažai arba nieko negausi.
Raktas - būti sutelkus savo protą. Daugelis skaitytojų žino Hillsong dainą „Shout to the Lord“ („Šaukis Viešpaties“). Prieš kelis metus aš naudojau ją kaip pavyzdį. Padarykime štai taip: jei jūs žinote tą giesmę (arba kitą jūsų tikrai mėgstamą giesmę) giedokite ją kalbomis kartu su CD grotuvu.
Giedokite kalbomis kartu su giesme, tuo pačiu ritmu ir melodija, tik kalbomis. Dabar tuo pačiu metu savo prote giedokite giesmę savo kalba taip, kad jūsų protas ir kalbos susijungtų.
Kai giesmė baigsis, toliau šlovinkite savo prote ir klausykite savo kalbų. Tęskite tą pačią melodiją „Šaukis Viešpaties“ ar kokią kitą giesmę jūs pasirinksite savo prote ir dvasioje, ir pasinerkite į garbinimą, klausydami koks garbinimas kyla iš jūsų dvasios. Tai bus tai ką rašė Paulius 1 Kor14:14-15: melstis ir garbinti savo protu ir dvasia.
Tai vienas būdas kaip „patekti į Dvasią“ kaip Jonas Apr 1:10 ir 4:2, kai jo akys buvo atvertos matyti Viešpaties sferą. Štai taip jūsų netrikdo fizinė sritis, nes jūs plaukiate dvasia, siela ir kūnu Dievo dalykuose.
Bet...
Jeigu jūs lavinate savo protą ir bandote nukreipti jį tikslingai, jūs pastebėsite, kad mintys laikas nuo laiko vis nuklysta - tai gerai, kad tai suvokiate, tuomet vėl susitelkite į Viešpatį ir giedokite savo dvasiniame žmoguje. Nukreipkite savo mintis į tai, ką gieda dvasia. Laikas nuo laiko vis sugrąžinkite ir sutelkite savo dėmesį į tikslą, ir darykite tai tiek, kiek reikės.
Jei sutelkti savo protą yra sunku, jūs imsite piktintis pats savimi, nes negalėsite garbinti Viešpaties daugiau nei kelias sekundes, nepradėdami mąstyti apie kasdieninius dalykus. Tai gerai, nes dabar supratote, ką reiškia garbinti tik savo lūpomis. Siekite brandos pamažu keisdamiesi šioje srityje!
Pamenu, kai 1980 metais aš tai pradėjau daryti, mano protui susikaupti reikėdavo net 50 minučių. Mintys vis nukrypdavo į kitus dalykus, ne į Dievą - vanduo lašantis iš krano, rytdienos darbas, vaikai mokykloje, ar yra benzino bake - ir kiekvieną kartą aš grąžindavau savo mintis į garbinimą ir maldą, ir tam reikėdavo net 50 minučių. Taip, aš pasižiūrėdavau į savo laikrodį - tai buvo varginančios ir ilgai slenkančios 50 minučių! Visada nukreipdavau savo mintis, būtent anglų kalba į tai, kas vyko dvasioje.
Savaitės metu darydavau tai kiekvieną vakarą, pradėdamas 8 valandą (kai vaikai miegodavo) - išjungtas TV, niekas netrukdė. Taip aš sumažinau laiką būtiną susikaupti iki 10 minučių. Kitus 5 vakarus aš galėdavau iš karto sutelkti savo protą į tai, ką giedojo dvasia – į spontanišką giesmę ar maldą kalbomis, kas išeidavo iš mano burnos - ir šiandien tai vyksta taip pat. Mano protas yra išlavintas nesiblaškyti po kasdieniškus dalykus, bet susitelkti į tai, kas išeina iš mano dvasios.
Bet tu matai, aš buvau nusiminęs, ir aš pasiryžau prasiveržti, nutildyti kitus balsus – tą pirmą savaitę mano protas man sakė, kad melsdamasis aš prarandu didžius dalykus, tarytum desertą prie pietų... nes kūnas trokšta tokių dalykų, ir jam nepatinka, kai pasakai - NE. Tačiau jei jūs apsispręsite, jūsų protas galiausiai paklus.
Kai jūs patiriate Jo Artumą, jūs trokštate pasinerti tame dar giliau. Man patinka sena „Petra“ (krikščioniškos muzikos grupė) giesmė „Paimk mane iš išorinio kiemo į Šventų Švenčiausią, prie liepsnojančio altoriaus, noriu matyti Tavo veidą, Viešpatie... toliau nei kunigai, kurie gieda tau gyrių, aš alkstu ir trokštu tavo teisumo... paimk degančią anglį ir nuvalyk mano lūpas, štai aš čia esu“.
Kai tu išmoksi patekti į Jo Artumą, tu išmoksi būti vedamas Jo Artumo ir Jo balso.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.