John Fenn, 2011 m. gegužės mėn. 21 d.,
Sveiki visi,
„Kalno pamokslas 2: sunkiai suprantami Jėzaus pasakymai“. Ar jūs žinote, kad posakis „akis už akį“ iš tiesų reiškia atlyginimą, o ne kerštą, ir nustato ribas mūsų malonei žmonių atžvilgiu, prieš leidžiant jiems patirti savo veiksmų pasekmes? Štai kokius dalykus nagrinėja šitie mokymai.
„Apreiškimo negandos“ yra apie laikų pabaigą – ne apie Antikristą, bet kitus dalykus, kuriuos Viešpats apreiškė įvyksiančius žemėje. Dvigubo meteorito sudužimas, dulkių debesys, saulės blyksniai, aukštos grūdų kainos ir dar daug kitų dalykų – labai informatyvi ir suteikianti ramybę matant visų įvykių visumą.
Kartą išgelbėtas visiems laikams?
Dabar šis klausimas apima kur kas daugiau nei tada, kai aš pirmą kartą sutikau Jėzų 1970 metais. Tada šis klausimas reiškė: „Ar galima prarasti išgelbėjimą?“
Tačiau šiandien, išpopuliarėjus universalizmui (teologijai, kad pragaras yra laikinas ir visi žmonės galiausiai paklius į dangų), teigiant, jog „nėra jokio pasmerkimo“, malonė privesta iki kraštutinumo, ir todėl nieko tokio, kad darai įvairiausias nuodėmes, nes galų gale tu vis tiek pakliūsi į dangų, šis klausimas apima daug daugiau dalykų, todėl tai bus kelių dalių serija.
Universalizmo esmę dažnai išreiškia toks klausimas: kaip gali mylintis Dievas visą amžinybę laikyti žmones pragare už mažiau kaip 20, 50, 100 gyvenimo žemėje metų.
Logiška būtų paklausti: kaip gali mylintis Dievas visą amžinybę laikyti žmones danguje už mažiau kaip 20, 50, 100 gyvenimo metų žemėje?
Jeigu pirmas teiginys yra teisingas, tai teisingas yra ir antrasis, kitaip būtų nelogiška...
Pradėkime nuo pat pradžių, pačios geriausios vietos pradėti iš naujo...
Pasakysiu tokį teiginį ir duosiu jums laiko apie tai pamąstyti: Jeigu Jėzaus pasiaukojimas ant kryžiaus buvo tik tam, kad jūsų nuodėmės būtų atleistos, jūs vis tiek eitumėte į pragarą.
Ir pasakysiu tą patį kitaip: Nuodėmių atleidimas dėl tikėjimo, kad Jėzus yra Viešpats, nėra tai, kas padėtų jums patekti į dangų.
Be abejo, mano tikslas yra priversti jus susimąstyti, ką tikite ir kodėl. Beje, abu teiginiai yra teisingi.
Taigi, dėl ko jūs GALITE patekti į dangų?
Kad patektumėte į dangų, jūs turite būti gimę iš Dvasios. Jėzus Nikodemui pasakė: „Turi gimti iš Dvasios, kad įeitum į Dangaus karalystę“ (žr. Jn 3:5-8).
Jėzaus auka ant kryžiaus sumokėjo už pasaulio nuodėmę, ir tai įgalino Šventąją Dvasią atnaujinti žmogaus dvasią – patirti gimimą iš naujo.
Danguje nerasi nei vieno žmogaus, kurio dvasia nebūtų atnaujinta Šventosios Dvasios. Jei būtų įmanoma vien tik turint nuodėmių atleidimą patekti dangun, tai danguje atsidurtų ir tie žmonės, kurių dvasios yra „iš jų tėvo velnio“... (net jeigu jie ir nenorėtų būti tenai).
Tavo bilietas į dangų yra tavo atgimusi dvasia, ne tik tai, kad tavo nuodėmės atleistos.
Viskas yra apie žmogaus dvasią
Privalau dabar sugriauti viduramžiais išplitusią Romos katalikų doktriną Dievo Žodžiu: žmonės negimsta dvasiškai „mirę“. Mes užmezgami ir gimstame gyvomis dvasiomis.
Kitaip sakant, kūdikiai gimsta neturėdami šėtono prigimties arba „mirusios dvasios“ kūdikiai numirę eina į dangų ne todėl, kad jie negali būti atsakingi... ne, jie eina dangun, nes jų dvasios yra teisios prieš Dievą.
„Dievas yra šviesa, ir Jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1:5).
„Tad argi nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ (Hbr 12:9).
„Taip sako Viešpats, kuris sukūrė dangų, žemę ir sutvėrė žmoguje jo dvasią“ (Zach 12:1).
„Dievo Dvasia mane sukūrė, Visagalis įkvėpė man gyvybę“ (Job 33:4).
„Atsiunti Tu Savo Dvasią, sukuri juos...“ (Ps 104:30).
„Uolą, kuri tave pagimdė, tu paniekinai ir užmiršai Dievą, savo Kūrėją“ (Įst 32:18).
„Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jo prigimties ir charakterio)“ (Jok 1:16-17).
Mūsų dangiškas Tėvas yra šviesa, meilė ir gyvenimas. Iš Jo negali kilti nieko kito, tik gyvenimas ir, kaip matome iš aukščiau pacituotų eilučių, Jis sukūrė žmogaus sielą gyvą, galinčią veikti dvasiniame pasaulyje ir kartu su Juo. Štai kodėl Adomas ir Ieva galėjo vaikščioti su Viešpačiu sode dar iki pasirenkant, nuo kurio medžio valgys.
Jie buvo sukurti gyvais Dievui, gyvais dvasine prasme, bet nebuvo užantspauduoti Šventaja Dvasia. Kiekvienas kūdikis užmezgamas lygiai taip pat, kaip mūsų tėvas Adomas, gyvas Dievui, dar nepasirinkęs medžio, nuo kurio valgys.
Kas atrišama žemėje, yra atrišama danguje. Taigi nesvarbu kaip įvyko užmezgimas – mylintys tėvai, išprievartavimas, atsitiktinumas, „siurprizas“ sulaukus 42 – užmezgimo aktas žemėje paskatina Dievą danguje sukurti žmogaus dvasią, kuri pradeda savo gyvenimą tuo užmezgimo momentu. Ir Jis turi meilę bei aprūpinimą tam kūdikiui, suplanuotam prieš pasaulio sukūrimą...
Pagalvokime apie tai...
Adomas ir Ieva pastebėjo, kad jie yra nuogi TIK tada, kai nusidėjo. Aš klausiu, kokia žmonių grupė yra tokia nekalta, kad nepastebi, jog jie yra nuogi? Atsakymas – kūdikiai, maži vaikai ir visiškai nesąmoningi. Kodėl? Todėl, kad jų dvasios yra gyvos Dievui ir nekaltos, kaip Adomo ir Ievos, kai jie buvo suaugę ir gyveno rojaus sode, bet dar nebuvo pasiekę amžiaus, kada galės pasirinkti nuo kurio medžio valgyti.
Skirtumas toks, kad Adomas ir Ieva buvo protingesni už Einšteiną, nors nekalti kaip pradedantis vaikščioti kūdikis. Ar galite tai įsivaizduoti! Štai kodėl maži vaikai dažnai mato angelus ir net Viešpatį, o vėliau dažnai praranda jautrumą ir pasirenka neteisingą „medį“.
Paulius panašiai pasakė apie žmones, kurie atsisako tikėti Dievą stebėdami kūriniją. „Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo“ (Rom 1:20).
Šiam procesui pailiustruoti Paulius Rom 7:7-12 pateikia savo gyvenimo pavyzdį, kuriame jis kalba, jog kai buvo jaunesnis ir mokėsi Mozės įstatymo, Įstatymas mokė jį gėrio ir blogio pažinimo. „Kadaise be įstatymo aš buvau gyvas (dvasiškai). Bet, atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau (dvasiškai)“ (9 eilutė).
Tai štai kas su mumis atsitinka
Kaip mūsų tėvas Adomas, mes gimstame gyvi Dievui, galintys dalyvauti Dievo dalykuose, tačiau dar nepasirinkę gyvenimo ar mirties. Kartą pasirinkus gėrio ir blogio pažinimą, mūsų širdys aptemsta, ir turime gimti iš naujo, kad galėtume pakliūti į dangų – mūsų dvasios turi būti atnaujintos Šventosios Dvasios, kad patektume į dangų.
Aš suprantu, kad šis trumpas straipsnis, skirtas vienai savaitei, yra tarsi vienas teptuko brūkštelėjimas, todėl pasilikite su manimi leisdami man nutapyti visą paveikslą pagal tai, ką šia tema sako Žodis.
Šią savaitę išsiaiškinome, jog yra klaidinga galvoti, kad jeigu Jėzus panaikino pasaulio nuodėmę, visi žmonės paklius į dangų. Jėzus aiškiai pasakė, kad žmogus pateks į dangų tik tada, kai jo dvasia bus atgimdyta Dievo Dvasios.
Niekur Rašte nerasime, kad vieną dieną Dievas nueis į pragarą pas tuos, kurių dvasios buvo aptemdytos (jų pačių pasirinkimu), ir privers juos atgimti iš naujo Šventaja Dvasia, kad galėtų juos perkelti į dangų.
Todėl verčiau pažiūrėkime, ką Raštas sako apie pragarą ir dangų... kitą savaitę!
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.