www.supernaturalhousechurch.org
Sveiki,
Skaitytojai prašė manęs parašyti apie Viešpaties Vakarienę ir dabar, atrodo, kad yra tinkamas laikas tai padaryti.
Kontekstas, kontekstas, ar jums tai patinka!?
Originali Viešpaties Vakarienė buvo jaukus (slaptas, asmeninis, intymus) Jėzaus ir Jo artimiausių draugų valgymas, tą naktį, kuomet Jis buvo išduotas ir suimtas.
Taigi, pirmas dalykas - tai buvo dalis didesnio valgymo ir, akivaizdu, kad į pabaigą. Valgyti kartu su draugais kartais yra labai intymu, ypač Vidurio – rytų kultūroje. Tai nebuvo ceremonija, ritualas, bet valgymas kartu su draugais.
Antra, Jono 13 randame Jėzaus paskutinį mokymą apie vadovavimą - tai kojų plovimo pavyzdys. Man nerūpi kojų plovimo ceremonijos, nes tai netinka šiuolaikinei vakarų kultūrai. Bet Jėzaus laikais, jie keliaudavo pėsčiomis, visur vaikščiojo su sandalais, ir turėjo puodą vandens prie durų nusiprausti. Pas pasiturinčius žmones buvo įprasta, kad tarnas nuplaudavo kojas.
Aš manau, kad šiandien JAV - tai būtų tolygu, kad kai apaštalai atvyksta į namus su savo Chevy‘s ir Fords, Viešpats paima laistymo žarną, skudurą, plovimo skysčio ir nuplauna vieną po kito jų automobilius. Tuomet Petro atsakymas turėtų būti toks: „Ne tik mano mini-automobilį, bet ir mano sunkvežimį!“ :)
Bet požiūris, kad reikia tarnauti vienas kitam tebėra aktualus. Jėzaus laikais ir šiandienos namų bažnyčiose labai tinka Viešpaties Vakarienės metu atnaujinti įsipareigojimą tarnauti vienas kitam, ir tai padaryti širdyje arba žodžiais.
Būtent to valgio metu Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip Aš jus pamilau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad jūs esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13:34-35). Ši meilė yra parodoma, kai tarnaujame vieni kitiems.
Trečia, 1 Kor 11:24-25 Paulius pamini, ką Jėzus pasakė apie duoną ir vyną: „Darykite tai mano atminimui“. Šis valgymas ir/arba dalis valgymo yra daroma Jėzaus prisiminimui. Tai padeda mums susitelkti į tai, kas mus vienija - Jėzaus auka ant Kryžiaus.
Šio valgymo metu Jėzus citavo žodžius iš žydų vestuvių ceremonijos (Jn 14:2-3), kurioje yra kalbama taip pat ir apie jaunikio džiaugsmingą sugrįžimą vieną dieną. „Mano Tėvo namuose yra daug buveinių* gyventi, Aš einu paruošti jums vietos. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte, ten kur ir Aš“. Šituos žodžius jaunikis sakydavo jaunai merginai, kuri priimdavo jo pasipiršimą gerdama iš jo taurės vyną, tėvo ir brolių akivaizdoje.
* Karaliaus Jokūbo Vertime yra žodis „mansions“ (atskiras pastatas, rūmai) vietoj „buveinės“. Žodis „mansions“ nėra graikų kalbos žodis. Jėzus naudojo graikų žodį „abode“ arba „buvimo vieta, buveinė“. Šį žodį sutinkame taip pat 23 eilutėje. Vertėjai įterpė „mansion“, nes Karaliui Jokūbui buvo sunku įsivaizduoti, kad patekęs į dangų, Tėvo namuose jis turės paprasčiausiai gyventi kambaryje, o ne rūmuose. Nuo tada toks supratimas tapo mūsų tradicijos dalimi.
Paskutinė vakarienė taip pat yra ir sužadėtuvių ceremonija, įsteigta Kristaus nuotakai, kuri laukia jaunikio grįžimo. Komunijos valgis valgomas laukiant sužadėtinio ir vestuvių dienos. Tai skirta atnaujinti širdies ir proto tyrumą ruošiantis tai dienai.
Ketvirta:
20-21 eilutėse Paulius sudraudžia Korinto bažnyčią, kad jie neparodo tinkamos pagarbos šventųjų susirinkimams, kurie vyksta kieno nors namuose. Jis pastebi, kad kai kurie pavalgo iš anksto, o kai kurie net pasigeria. Paulius moko, kad jie turi savo namuose pavalgyti ir išgerti, kai nori, bet kai susirenka kartu elgdamiesi tokiu būdu, jie paniekina bažnyčią (22 eilutė).
Tai stulbinantis teiginys; keletas Dvasios pripildytų tikinčiųjų veiksmų parodė, kad jie niekina susirinkimą su kitais tikinčiaisiais ir intymų Viešpaties Vakarienės valgymą. Žodžiui „niekinti“ atitinka graikų žodis „kataphroneo“ (kata - žemyn; pren - protas ), kuris reiškia žiūrėti žemyn, arba galvoti prieš, arba iš aukšto apie kažką.
Tai kalba mums apie tai, kad kai kurie tikintieji Korinte nelaikė susirinkimų su kitais tikinčiaisiais jų namuose svarbiais, bet žiūrėjo į juos iš aukšto ir neįvertino jų tinkamai. Gal jie nesuprato, kaip svarbu jų sveikam dvasiniam gyvenimui būti sujungtais su panašiais į save tikroje ir artimoje draugystėje?
Jei tik aš turėčiau laiko
Prieš porą savaičių laukdami, kol servise bus suremontuoti automobiliai, keli draugai (kuriuos pažinojau kaip solidžius krikščionis) turėjo progą susitikti ir pabendrauti. Kai jie pabaigė savo bendravimą ir atsisveikino, pasakė: „Galbūt sekantį kartą mes susitiksime bažnyčios tarnavime sekmadienį, nes kitu laiku mes dirbsime sode, ir mūsų ateis aplankyti draugai, taigi visada būsim užimti“.
Aš paklausiau Barbaros, kai mes išvykome: „Įdomu, kodėl darbas sode jiems svarbiau negu susitikti su broliais ir seserimis Viešpatyje?“
Aš galvoju, kad kitų „Savaitės minčių“ tema bus kokios problemos iškyla žmonėms, ir ką jie patiria ir ko nepatiria savo bažnyčioje?
Bet tai tebus ateičiai. Reikia pasakyti, kad Pauliui buvo svarbu, ir jis tikėjosi, kad krikščionys Korinte, rinksis savo namuose ir valgys Viešpaties Vakarienę su didžia pagarba ir teikdami jai pirmenybę savo gyvenime.
Rentgeno laikas
27-30 eilutėse Paulius rašo, kad mes esame atsakingi prieš Viešpatį dėl savo širdžių būklės tuo metu: „Te žmogus ištiria pats save“.
Nuostabu, bet jis taip pat moko, kad tai gali būti išgydymo laikas, nes „kai kurie neišskiria Viešpaties kūno, todėl daug yra silpnų ir serga tarp jūsų, daug miršta“ (29-30 eilutės).
Aš esu apie tai mokęs tradicinėje bažnyčioje. Kai kurie žmonės, kai tik buvo pamokyti, Viešpaties Vakarienės metu iš karto priėmė savo išgydymą. Esu matęs tą patį namų bažnyčiose. Bet įdomu, kiek iš tikrųjų mes sugebame priimti išgydančios Dievo jėgos, nors ir pripažįstame, kad esame išgydyti Jo žaizdomis (1 Pt 2:24; Mt 8:17; Iz 53:4-5).
Aš taip pat suprantu, kad šis aiškus mokymas pritaikomas taip pat ir emocinėms problemoms. Izaijo žodžiai: „bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo“, gali būti taikomi emocijoms lygiai taip kaip ir fiziniam kūnui.
Jei mes ištiriame savo širdis, ir prote pasiruošiame dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, mes galime gauti emocinį ir fizinį išgydymą, taip pat išgydymą santykių su kitais.
Šiuolaikinė praktika
Tiek kiek yra būdų švęsti Viešpaties Vakarienę, tiek lygiai yra religinių schizmų (susiskaldymų) Kristaus Kūne: tikras vynas ar sultys; valgymo metu ar atskiras įvykis; jokio vyno nei sulčių, o tik bendras valgis; vietiniai patiekalai plius pirmojo amžiaus Paschos papročiai ir t.t.
Man Viešpaties Vakarienė nėra kažkas „atlikta“, tai kažkas, kas patiriama betarpiškai kiekvieno žmogaus širdyje, kai jis intymiai bendrauja su Viešpačiu ir kitais. Tai yra kažkas, kam ruošiamasi, taip ruošiamasi, bet tai tik sekundžių klausimas - paruošti tinkamai savo širdį.
Aš netikiu, kad Jėzus tikėjosi, jog kiekviena kultūra pasaulyje per 2.000 krikščionybės metų priims pirmojo amžiaus Paschos papročius. Aš galvoju, kad Jis tikėjosi, jog mes turėsime tuos minėtus elementus (kai kuriuos aš jau čia suminėjau): komunija, kaip dalis didesnio valgymo, prisiminimas, kad vadovai turi būti tarnais ir, kad mes turime tarnauti vienas kitam, kad šitas susirinkimų laikas turi būti didžiai vertinamas ir gerbiamas ir, kad tai yra laikas save ištirti ir gauti išgydymą.
Prisiminkime, kad tais laikais žmonės dažnai dėl tikėjimo prarasdavo savo gyvybes. Švęsdami Viešpaties Vakarienę susitelkime į tai, koks svarbus yra mūsų tikėjimams Kristumi ir priklausomybė vienas nuo kito, taip pat prisiminimas, kad daugumai neužilgo jau ta diena, kai jie susitiks Viešpatį veidas į veidą.
Ar galite leisti, kad Viešpaties Dvasia patvirtintų šitą rimtumą ir pasišventimą mūsų širdyse? Aš tikiu kad tai ir įvyks.
Jei visi dalyvaujantieji švęs Viešpaties Vakarienę teisingoje dvasioje, Dvasia dalyvaus ir švęs kartu su mumis.
Tai tiek minčių.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.