John Fenn, 2010 m. rugsėjo mėn. 4 d.,
Poemos
Praėjusią savaitę aš dalijausi savo pamąstymais apie laiško Efeziečiams 2 skyriaus 10 eilutę, kurioje parašyta, jog mes esame Tėvo poemos, sukurtos Jėzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Tėvas numatė mums atlikti. Tėvas rūpestingai ir išmintingai sukūrė mus – poemas tiems, kuriuos mes sutiksime savo gyvenimuose, ir Savo, kaip Kūrėjo, džiaugsmui.
Tai, kad esame sukurti būti Jo poemomis, nukreipia mūsų dėmesį nuo išorinių taisyklių bei nuostatų į mūsų dvasią ir sielą, į mūsų tikrąjį vidinį ir išorinį „aš“. Iš tiesų Paulius laiške Galatams aiškino: „Jeigu amžinas gyvenimas būtų galėjęs ateiti per įsakymus ir taisykles, tai būtų įvykę per Senojo Testamento Įstatymą“ (Gal 3:21).
„Nes yra gera, kai širdis yra sustiprinama malone, o ne valgiais“ (Senojo Testamento aukomis paaukotomis ant altoriaus) (Žyd 13:9-11). Žodis „sustiprinta“ reiškia „sutvirtinta, padaryta tvirta“ malone.
Širdis sustiprinama NE taisyklėmis ir nuostatomis, bet malone.
Šventyklos mąstymas
Iki Sekminių dienos Izraelio Dievas gyveno Jeruzalės šventykloje. Kiekvienas provincijoje gyvenantis žydas, privalėjo atvykti į Jeruzalę bent kartą metuose vienos šventės metu, kad ten susitiktų su Dievu. Dievas gyveno ne Romoje ir ne kokio nors tolimo miesto sinagogoje. Jis gyveno tik Jeruzalės šventykloje.
Tačiau Sekminių dieną Dievas paliko šventyklą Jeruzalėje ir apsigyveno žmonėse, padarydamas juos gyvomis, judančiomis ir kvėpuojančiomis šventyklomis. „Dievas negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“, „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios?“ „Jūs kaip gyvieji akmenys statydinkitės į dvasinius namus (kuriuose gyvena Dievas)...“ (Apd 17:24; 1 Kor 6:19; 1 Pt 2:5).
Nors mes esame gyvos šventyklos ir pirmųjų amžių krikščionys gyveno pagal šitą apreiškimą, pastaruosius 1700 metų krikščionybėje vyravo plytų ir mirtingos šventyklos mąstymas, teigiantis, kad Dievas gyvena pastate. Visi esame girdėję tokį šabloninį posakį: „Gera būti Dievo namuose“, kuris neigia faktą, kad AŠ ESU DIEVO NAMAI, nes Kristus, šlovės viltis, gyvena manyje.
Todėl, kad Kristus gyvena mumyse, Jis ves ir ragins mus augti iš vidaus (jei mes leisime sau augti šioje tiesoje). Tačiau šventykla, tiek Senojo Testamento laikotarpiu, tiek Jėzaus dienomis sukurta/ nustatyta kontroliuoti per išorinius veiksmus nukreiptas taisykles ir nuostatas.
Atsiskaitomybė šventykloje matuojama lankymu, davimu ir savanoriška veikla. Atsiskaitomybė Naujojo Testamento metu yra viduje gyvenanti Tiesos Dvasia, ir iš čia kyla atsiskaitomybė mylėti vienas kitą ir paklusti vienas kitam.
Šventas ar pasaulietiškas?
Šventyklos mąstymas sako: Aš užsidirbu pragyvenimui skelbdamas Evangeliją, todėl esu šventas, o tu užsidirbi pragyvenimui kitu būdu, todėl esi pasaulietiškas. (Aš galiu tai įrodyti, nes ant savo vizitinės kortelės užsirašiau: „Pranašas, Vyskupas, Apaštalas“).
Tai nėra Naujasis Testamentas. Kristus gyvena mumyse, aš esu Dievo šventovė, todėl aš esu šventas. Dar daugiau – visa, ką aš turiu yra šventa. Mano automobilis yra šventas todėl, kad kai aš jį vairuoju, Kristus taip pat vairuoja kartu su manimi. Mano namai yra šventi, todėl pievutė prie mano namų taip pat yra šventa (žoliapjovė irgi). Kur Jis yra, ten – šventa. Kodėl pastorius turėtų manyti, kad tik bažnyčios raštinės kompiuteris yra šventas, paskirtas Dievui, jeigu ir mano kompiuteriu naudojasi Dievo šventykla (t.y. - aš). Mano kambarėlis arba raštinė darbe yra šventa, nes Dievo šventykla – aš, dirbu čia. Tai nėra pasaulietiška, tai šventa. Aš nešu savyje Kristų visur, kur einu, todėl ten, kur aš stoviu yra šventa žemė. Jei pastorius užsidirba pragyvenimui tarnaudamas Dievo žmonėms, o mano darbas – dažyti kelio ženklus, mes abu esame lygūs – abiejų darbai yra šventi, nes mes abu esame Dievo šventyklos.
Gyvenimas plaukia iš mūsų vidaus į išorę, į mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimus. Mes abu turime nuoširdžiai paklusti Dievui ir tarnauti vienas kitam meilėje. Kristus plaukia iš manęs mano įtakos sferoje. Jis plaukia ir per tave tavo įtakos sferoje. Todėl mes esame vienodai šventi. Mes tik atliekame skirtingas funkcijas Kristaus Kūne.
Siurprizas!
Daugelis žmonių tai skaitydami suvoks, kad jie visada nuoširdžiai sekė Viešpačiu, bet turėjo šventyklos mentalitetą, kuris užtvenkia ir gesina dvasinio žmogaus tėkmę, ir buvo jo bei jungtinės bažnyčios struktūros svorio spaudžiami. Tai sukuria tokias situacijas, kai krikščionys tiki, kad girdi Dievą savo dvasioje ir netgi yra vedami Šventosios Dvasios, bet tie, kurie yra virš jų „šventame“ darbe sako, kad jie yra sukilę, turi problemų, turi „Jezabelės dvasią“, ar kitaip nukrypę „nuo kurso“. (Žinoma, kai kurie iš tiesų yra sukilę, turi problemų ir t.t., tačiau dauguma yra geri žmonės, kurie tiesiog bando gyventi pagal tą šventyklos mentalitetą ir nesupranta, kodėl Dievas juose nuolatos stabdomas ir gesinamas).
Būtent taip nutinka, kai Dvasios gyvenimas kaktomuša susiduria su šventyklos mentaliteto legalizmu. Ar reikia pavyzdžių? Pasižiūrėkime į Evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą. Jis užduodavo paprastus klausimus, pavyzdžiui: „Ar sabato dieną leistina daryti gera, ar bloga?“, ir jie negalėdavo atsakyti. Jis darydavo gera – pavyzdžiui, išgydydavo žmogų, o šventyklos mentalitetą turintys legalistai pykdavo ir norėdavo Jį nužudyti! (Mk 3:1-6)
Jeigu žmonės bažnyčioje tau visada buvo svarbiau nei politiniai žaidimai, ir tu visada stengeisi jų išvengti, tu greičiausiai norėjai išmesti bažnyčios sekmadieninių tarnavimų programą pro langą, kad Dievas galėtų laisvai veikti, ir leisti Dievui būti Dievu, tuomet tu jauteisi kaip kvadratinis kamštukas, kurį nori įkišti į apvalią skylutę, ir todėl niekada nepritapai prie tradicinės bažnyčios.
Taip vyksta todėl, kad tu jau seki Dievą iš visos širdies, bet religiniai lyderiai sustatė šventyklos mentaliteto suklupimo akmenis tavo kelyje, kurie trukdo tau paklusti širdies vedimui jų sukurtoje struktūroje. Tu matai, kaip veikia Dievas už šios struktūros ribų tavo gyvenime, bet bažnyčia yra ta vieta, kur tu patiri didžiausią pasipriešinimą! Kas gali būti bendra tarp gyvenimo ir legalizmo? Jų neįmanoma sujungti.
Statyk ir kvėpuok, arba surask gyvenimo dvelkimą ir sek juo?
Jeigu mes esame vedami vidinių paskatų, o ne išorinių taisyklių ir nuostatų, tai turėtume pagal jas disciplinuoti save ir atsiskirti maldai, studijoms, pasninkui, nunešti maisto sergančiam draugui ar aplankyti ką nors kalėjime.
Atsakymas yra toks: Šventyklos mentalitetas sukuria struktūrą ir po to bando įkvėpti į ją gyvybę. Naujojo Testamento mąstymas yra toks: suranda, kur teka Gyvenimas, tada kuria struktūrą, kad palengvintų tą Gyvenimo tekėjimą. Kai Gyvybės tėkmė keičia kryptį, nesunku pakeisti tą nesudėtingą struktūrą ir vėl sekti Gyvenimu.
Štai struktūros (šventyklos) statymo ir bandymo įkvėpti į ją gyvybę pavyzdžiai: „Mes pradedame naują labdaros tarnavimą (drabužių labdarą) ir mums reikia savanorių, kurie dirbtų šiame tarnavime šeštadienio rytais, kad padėtų tiems, kuriems reikia drabužių. Struktūra – drabužių tarnavimas, bet tai gali būti ir tarnavimas autobusu, darbas su kaimynais, namų ląstelės (Alfa kursas, G12 ir t.t.), arba sekmadieninė mokykla, maisto dalijimas, ar dar kas nors, ką sukuria šventyklos mentalitetas ir po to bando įkvėpti gyvybę bei pajungti visą kongregaciją to vykdymui.
Pavyzdžiai, kai veda Gyvenimo tėkmė ir kai sukuriama tik tiek struktūros, kad palengvintų Gyvenimo tekėjimą (būtent taip viskas vyksta subalansuotoje namų bažnyčioje): kas nors jaučia vidinį paraginimą arba iškyla vidinis poreikis, pavyzdžiui, nunešti maisto po operacijos sveikstančiam draugui. Struktūra gali būti telefono pokalbiai arba elektroniniai laiškai ir tvarkaraštis, kas ir kada nuneš. Kai nebelieka poreikio, Gyvenimas pajuda į kitą sritį, ir tam laikotarpiui sukurtos struktūros nebelieka.
Pavyzdžiui, vienas vyras jaučia vidinį vedimą susitikti su kitais vyrais bažnyčioje, arba kuri nors moteris nori pradėti tarnavimą moterims kokiu nors tikslu, taigi paskiria tam vieną popietę per savaitę – šiuo atveju struktūra ir klausimas tik toks: kur susirinksim ir kas turi kokį apreiškimą savo širdyje arba Rašto eilutę pasidalinti su kitais? Kai pajuda Gyvenimas, pasikeičia ir ši paprasta struktūra.
Plati, bet sekli upė
Tradicinėse bažnyčiose dažniausiai asmuo arba pora iš tiesų jaučia savo viduje Gyvenimo vedimą pradėti tarnavimą. Tai pagal šventyklos mentalitetą vadinama programa. Tuomet kongregacija supažindinama su ta idėja ir dažnai Šventoji Dvasia paragina kitus žmones taip pat dalyvauti jos įgyvendinime. Pradžia gera.
Bet vėliau tai, kas prasidėjo kaip tyras gyvenimo tekėjimas, apsunkinama visokiomis taisyklėmis bei nuostatomis: „jeigu mes ketiname tai daryti, tame dalyvauti gali tik tie, kurie aukoja bendruomenei dešimtines, ir mes stebėsime jų paaukojimų įrašus“; arba: „jei jūs tarnaujate mūsų bažnyčioje, mes draudžiame jums lankyti kitų bažnyčių tarnavimus“; arba: „jeigu norite dalyvauti šitoje programoje, mes norime, kad jūs įsijungtumėte ir į „X“ programą“, taigi gyvenimas, kuris liejosi į vieną programą, staiga išsklaidomas, nes jus verčia dalyvauti ir kitoje programoje, ir to pasekmė yra visiškas išsekimas.
Tai, kas prasidėjo kaip tyras Gyvenimas, tampa neapsakomai sunkia užduotimi dėl struktūros, kurią sukūrė žmonės, ir tame nebelieka Gyvenimo. Tačiau pastorius programos sustabdymą laiko pralaimėjimu, todėl kviečia talkininkus reanimuoti projektą ir stengiasi dirbtinai įkvėpti jam gyvybę, nors tikrasis gyvenimas jau visiškai pasitraukęs, nes buvo smarkiai užtvenktas ir negalėjo daugiau lietis. Sujunkite kelias tokias programas, kuriose dirbtinai stengiamasi palaikyti gyvybę, ir jūs pamatysite tokią bažnyčią: plati kaip upė, bet vandens tik iki kulkšnelių. Ji tokia sekli, kad turi mažai įtakos aplinkai. Jai vadovauja išsekę žmonės, tačiau ji ir pastorius atrodo didingai.
Mes atsikeliame anksti ryte melstis, nes savo viduje norime praleisti laiką su Viešpačiu. Tai darome ne todėl, kad kas nors skatina mus vykdyti tokią programą tam, kad „tikrai patirtume Viešpaties prisilietimą“. Mes skaitome Bibliją, nes giliai savo viduje jaučiame, jog Gyvenimas trokšta pasinerti į studijas, garbinimą ir Jo Artumą, o ne todėl, kad žinome, jog yra gerai perskaityti du Biblijos skyrius per dieną, nors jau po penkių sekundžių neprisimename, ką perskaitėme, nes mūsų akys skaitė tekstą puslapis po puslapio, bet mūsų protas klaidžiojo.
Nepadaryk savęs miniatiūrine šventyklos mentaliteto bažnyčios kopija, kuri natūraliai gimdo į save panašias, kaip rūšis gimdo tą pačią rūšį, verčia sukurti savo struktūrą, o po to bando įkvėpti jai gyvybę. Jei tu taip elgsiesi, tavo gyvenimas bus kaip ta plati, bet sekli upė, ir baigsis visišku išsekimu bei vidiniu suvokimu, kad tavo gyvenimas tik betikslis dviračio pedalų mynimas.
Jei struktūra sako: „tau reikia keltis 5:15 ryto, nes „anksti ryte aš ieškosiu Tavęs“, tačiau tau labiau tinka „Naktį prisimenu giesmę ir mąstau savo širdyje, mano dvasia vis tyrinėja“ (Ps 77:6), tuomet sek Gyvenimu savyje ir atsisakyk tos struktūros – sek Gyvenimą!
Jei struktūra sako: „Tau reikia vykdyti šitą programą“, bet joje nėra gyvybės, netapk mechanizmo, kuris dirbtinai palaiko jos „gyvybę“ dalimi, sek Gyvenimą savo kelyje.
Jei struktūra sako: „Mums reikia tavo paaukojimų pastato statybos programai“, bet šalia sėdinčiam žmogui trūksta pinigų maistui, sek tuo, ką tave skatina daryti Gyvenimas, ir duok jam savo pinigus užuot finansavęs pastato statybą.
Sek Gyvenimu
Jūs suvokiate, kad aš demaskuoju tuos, kurie turi šventyklos mentalitetą (mąstymą), tačiau tai teisinga, nes taip darė Jėzus ir apaštalai. Dievas negyvena rankų darbo šventykloje. Tai faktas.
Šventyklos mentalitetas siekia kontroliuoti. Naujojo Testamento mąstymas siekia įgalinti kitas gyvąsias šventyklas būti viskuo, kuo jos gali būti Kristuje per dinamiškus santykius su Juo.
Šventyklos mentalitetas sako: jei tu padėsi pastoriui įvykdyti jo regėjimą, vieną dieną Dievas padės tau įvykdyti tavąjį. Naujojo Testamento mąstymas sako: Kristus gyvena manyje ir vykdo Jo valią, tai kaip gi aš galiu padėti tau įgyvendinti Jo valią tavo gyvenime?
Šventyklos mentalitetas kontroliuoja išrasdamas naujas programas, naujas formules, naujus būdus kaip pataikauti kūniškumui.
Naujojo Testamento mąstymas toks: esi kontroliuojamas Kristaus iš vidaus, kai seki Juo, ir eini gyvenimo keliu kartu su kitais, su kuriais esi sujungtas dvasiniais ryšiais.
Šventyklos mentalitetas padaro tikėjimą sudėtingu (lygiai taip pat, kaip ir Jėzaus laikais).
Naujojo Testamento mąstymas paprastas: Mylėk Viešpatį visa širdimi ir visomis jėgomis, o savo artimą kaip save patį.
Šventyklos mentalitetas apsunkina ir išvargina žmones.
Naujojo Testamento mąstymas sako: „Mokykis iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies. Imk Mano jungą, ir mokykis iš Manęs, nes Mano jungas švelnus ir našta lengva“.
Pradėjęs mąstyti kaip Naujojo Testamento šventykla, nes tu toks ir esi, šventyklos mentalitetas išlįs kaip yla iš maišo. Tu nustebsi pamatęs, kiek daug Rašto eilučių yra cituojamos neatsižvelgiant į kontekstą, iškreipta prasme, kad tiktų šventyklos mentalitetui, ir nemąstant praryjamos kongregacijos narių tarsi tai būtų neginčijamas faktas.
Kai studijuosi Raštą širdimi, tavo vidinis žmogus džiūgaus, nes atsivers tiesos, kurios daug metų laukė, kad būtų teisingai suprastos, bet tie, kurie turi šventyklos mentalitetą tavęs nesupras, galbūt netgi laikys pavojingu arba „išbalansuotu“, nors realybė yra tokia, kad kaip tik dabar tu pirmą kartą tampi Biblijos požiūriu „subalansuotu“ (arba sugrįžti prie savo ir visų mūsų šaknų).
Kitą savaitę: „Ar tu esi pasiruošęs?“ (Gyventi kaip Naujojo Testamento šventykla).
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.