Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. gegužės 25 d., trečiadienis

Ar tu taip pat esi labai religingas? 2 dalis


John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 28 d.,

Apkerėti krikščionių!
Laiškas Galatams buvo parašytas todėl, kad žydų kilmės krikščionys, vis dar buvę Senojo Testamento Įstatymo nelaisvėje, ėmė sakyti įtikėjusiems pagonims, jog jie privalo grįžti prie žydiško tikėjimo šaknų, apsipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo.

Paulius tuo labai susirūpino, nes šie žmonės jo nepriėmė, ir gausiai susirinkę bažnyčios vyresnieji svarstė klausimą: ar Paulius yra teisus neversdamas laikytis žydų įstatymo ir ar pagonių tikintieji tikrai turi būti apipjaustomi bei paklusti Mozės Įstatymui? (Apd 15:1-2).

Kai buvo nutarta (Apd 15:19-31), jog Paulius teisus, jis tikėjosi, kad žydai liausis versti tikinčiuosius (žydus ir pagonis) laikytis Įstatymo. Tačiau Galatijoje, šiuo metu tai yra šiaurės centrinė Turkija, žydų tikintieji pasidavė legalizmui ir pavergė pagonis Įstatymui.

Laiške Galatams Paulius klausia: „O kvaili galatai! Kas jus <...> apkerėjo <...> Ar Tas, kuris tarnauja jums Dvasia ir pas jus daro stebuklus, tai daro per Įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:1-5, vertimas iš anglų k.)

Trys žodžiai
Graikų kalbos žodis „kvailas“ reiškia „negalvojantis“, tačiau verčiant į kitą kalbą žodžius „neprotingi galatai“ tai per silpnai skamba. Šis išsireiškimas apibūdina moralines ir protines savybes. Paulius tikėjosi, kad Galatų krikščionys pasmerks grįžimą prie žydiškų tikėjimo šaknų nelaisvės. Taigi jis tikėjosi daugiau iš jų ir buvo nusivylęs.

Žodis „apkerėjo“ čia yra „baskaino“, kuris reiškia: „šmeižti, kalbėti apie ką nors pikta tam, kad galėtum jį valdyti, manipuliuoti“. Manipuliacija yra burtininkavimo šaknis. Danguje šėtonas pasitelkė manipuliaciją ir šmeižtą tam, kad priverstų 1/3 angelų sukilti prieš Dievą. Taip veikia tikroji manipuliacija, kurios tikslas pavergti. Štai toks yra burtininkavimas.

Paulius rašo, jog šitie mokytojai pavergė juos legalizmui, kalbėdami netiesą apie mūsų Viešpaties Jėzaus auką ir malonę. Jis sako: „Jumis sąmoningai manipuliuoja, ir jūs elgiatės tarsi užkerėti, negalvojate apie tai, ką jums kalba, pakliuvote į burtų įtaką ir iškrypote iš kelio“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.)

Žodis „tarnauja“ čia yra „epichoregon“, kuris dažnai verčiamas kaip „tiekia“, tačiau jis buvo vartojamas perteikti kai ką turtingesnio ir dosnesnio nei paprastą „tiekimą“. Šį žodį randame išsireiškime: „Tas, kuris teikia Dvasią...“

Šis žodis yra sudarytas iš „epi“, kuris reiškia „apstybė“, „choregeo“, kuris reiškia „chorus“ arba choras ir „hegeomai“, reiškiantis „vesti, vadovauti“. Taigi jo tiesioginė prasmė būtų tokia: „dosniai aprūpina chorą, kuriam Jis vadovauja“. Istoriškai tai reiškia asmenį, kuriam nieko nekainuoja paruošti pobūvį svečiams su gausiomis vaišėmis, pasamdyti ir vadovauti chorui, ir tai Paulius panaudoja apibūdinti turtams, kuriuos mes turime savo gyvenime per Šventąją Dvasią. Galima būtų taip pasakyti: „Jis (Tėvas ir Sūnus), kuris tiekia ir vadovauja dosniam Šventosios Dvasios chorui jūsų naudai <...> ar Jis tai daro per įstatymo darbus, ar dėl tikėjimo klausymo?“ (Gal 3:5).

Taigi, viena vertus, Paulius rašo apie piktą manipuliaciją ir, kad jie nemąsto apie tai, kas jiems sakoma, o kita vertus, apie gausių išlaidų padengimą ir asmeninį dosnų Dievo Dvasios choro veikimą mūsų gyvenime. Atrodytų, jog tai neginčytina, tačiau daugelis savo noru palieka malonę ir pasirenka tikėjimą, kuris reikalauja vykdyti įsakymus, tarsi jų pastangos galėtų pridėti ką nors prie to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, ir pagerinti Šventosios Dvasios dovanos veikimą mūsų gyvenime.

Greitai persikelkime pirmyn
Paklauskime savęs: Ar aš bandau pridėti ką nors prie to, ką Jėzus atliko ant kryžiaus, arba pagerinti Šventosios Dvasios darbą savo gyvenime? Ar mano veiksmai kalba, jog Jėzaus kryžiaus ir Šventosios Dvasios nepakanka, kad Dievui reikia pagalbos atlikti Savo darbą mano gyvenime?

Ar man reikia stengtis atverti dangų, jeigu Jėzus tai jau padarė ant kryžiaus? Ar aš pasninkauju, meldžiuosi, rėkiu ir lankau konferencijas tam, kad paveikčiau įvykių eigą, ar Jėzus tuo jau pasirūpino ant kryžiaus? Ar visa tokia mano veikla nėra tik kūno pastangos plius pasitenkinimas, kad „šiandien atlikau kažką dangaus naudai?“

Ką aš galiu padaryti, kad pagerinčiau tobulą Jėzaus auką ant kryžiaus? Jeigu aš kartu su 50.000 kitų tikinčiųjų stadione skelbsiu prabudimą, pusę valandos šauksiu ir klyksiu iš visų plaučių, ar tai padės „nuleisti dangų į žemę“, ir Tėvas pradės labiau trokšti atsiųsti prabudimą į žemę nei tuomet, kai Jis pasiuntė Jėzų ant kryžiaus?

Ar gali Dievas LABIAU ateiti pas mus, negu tai, kad Jis jau apsigyveno mūsų širdyse? Ar aš manau, kad galiu pagerinti kuo nors Šventosios Dvasios darbą mūsų planetoje. Ar aš manau, kad jeigu surinksiu visos šalies užtarėjus ir melsiuosi už prabudimą, tai pasieksiu tokį lygį, kad Tėvas pasakys: „Jie atliko viską, ką gali, todėl siųsiu jiems prabudimą?“

Jei aš išeisiu į susirinkimo priekį ir kartu su kitais klyksiu, kad Dievas išgirstų mane, ar Jis, o gal aš ignoruoju tai, kad Jis pats Savo Šventąja Dvasia gyvena manyje ir mano pastangos – tai tik bandymas ateiti pas Jį savo būdu, o ne per Jo malonę?

Ką aš galiu padaryti, kad patobulinčiau kryžiaus auką? Ar aš galiu padaryti Dievą daugiau suinteresuotą veikti mano gyvenime, negu tada, kai Jis uždėjo mano nuodėmes Jėzui ant kryžiaus? Kai „Jis pažino mane prieš tai, kai aš buvau motinos įsčiose, arba kai Kristus tapo „Avinėliu, paskerstu prieš pasaulio pradžią?“, ar Jis tada žvelgė pro amžių šydą į ateitį ir tikėjosi, kad jei aš pasninkausiu tris dienas, klyksiu šimto decibelų garsumu arba darysiu tą, ar ką nors kita, tai pridės ką nors prie kryžiaus aukos ir Šventosios Dvasios atėjimo į žmogaus širdį?

Skamba labai nevykusiai pažvelgus iš šitos perspektyvos? Kas aš esu, kad galiu kažką pridėti prie Jėzaus kryžiaus? Bet būtent tai bando padaryti legalizmas – jis sako, kad mes savo pastangomis darydami ... (patys užpildykite tarpą) galime tapti šventesniais, maldingesniais, kupinesniais džiaugsmo, tobulesniais, galime motyvuoti Dievą duoti daugiau, negu Jis jau davė, kai Jėzus mirė ant kryžiaus už mane. Mūsų dienomis taip pat yra tokių pačių, kaip galatai, kurie taip giliai grįžo į žydiško tikėjimo šaknis, kad palindo po įstatymo vergove, iš kurios kadaise išėjo, užuot mokęsi iš žydiškų šaknų ir laikęsi tradicijų malonės požiūriu.

Auklėtojas?
Jeigu mes dabar esame malonėje, tai kam buvo reikalingas įstatymas? Galatams natūraliai kilo toks klausimams, į kurį Paulius atsako trečiajame skyriuje aiškindamas, kad įstatymas buvo auklėtojas, vedęs mus pas Kristų. Tačiau čia ir vėl anglų kalba neišreiškia pilnai Pauliaus minties.

Paulius vartoja žodį „paidagogos“, kuris verčiamas kaip „auklėtojas, pedagogas“. Pedagogas buvo vergas prižiūrėtojas, tiesiogine prasme – „vaikų vadovas“ – įstatymas buvo „vaikų vadovas“, vedantis pas Kristų. Tai buvo ne tik vadovas, kuris prižiūrėjo vaiką, kol jis mokėsi mokykloje, bet taip pat auklė, guvernantė (moteriškas atitikmuo). Asmuo, kuris buvo atsakingas už vaikų moralę ir fizinę būklę. Tam buvo skirtas įstatymas – jis prižiūrėjo žmogų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę vienu tikslu – kad atvestų mus pas Kristų.

Paulius sekančioje eilutėje tęsia: „Bet, tikėjimui atėjus, jau nesate auklėtojo globoje. Juk jūs visi esate Dievo sūnūs per tikėjimą Jėzumi Kristumi“ (Gal 3:25-26).

Dabar esame Dievo vaikai, jau esame ne vergo-prižiūrėtojo globoje, bet turime patį Dievą, kuris gyvena mūsų viduje. Nenuostabu, kad mums jau nebereikia to išorinio vergo-prižiūrėtojo.

Šią savaitę noriu pabaigti ne dar vienos giesmės žodžiais, bet mintimis apie poemą. Laiške Efeziečiams (Ef 2:10), apibendrindamas nuostabias eilutes apie tai, kaip „Tėvas pasodino (mus) danguje Jėzuje Kristuje, kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus <...>“ (6-7 eil.) ir teigdamas, kad esame išgelbėti malone (8 eil.), Paulius sako:

„Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams (mūsų gyvenimas Jame), kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“.

Pamąstykime apie poemą. Tai jūs brangūs skaitytojai: jūs esate ta poema. Graikų kalbos žodis, verčiamas čia kaip „kūrinys“, yra „poiema“ arba poema.

Jūs buvote sukurti kaip poema Kristuje, gyventi kartu su Juo, lygiai taip pat, kaip rūpestingai sukurta poema jos autoriaus. Prieš tai, kaip jūs buvote motinos įsčiose, Jis kūrė poemą – apie tai, kaip jūs vaikščiosite kartu su Juo šio gyvenimo keliais.

Jis daug mąstė apie tai, ką jūs sutiksite savo gyvenime, kaip jūs turėsite visada pasitikėti Kristumi. Jis sukūrė jus taip, kad galėtumėte triumfuoti gyvenime ir aprūpino viskuo, ko reikia, būtent jūsų situacijose. „Mes esame Jo poemos, sukurtos (kaip poemos) Kristuje Jėzuje daryti gerus darbus, kuriuos Jis iš anksto numatė mums atlikti“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.)

Dievas nėra toks, kad verstų mus savo malonumui daryti keistus dalykus – eiti per ugnį ir vandenį, kad galbūt, vieną dieną, kai mes jau padarysime viską, kas priklauso, Jis bus sujaudintas mūsų pastangų ir atsakys mums iš dangaus. NE! Teisingas paveikslas yra toks: Dievas taip myli, kad rūpestingai sukūrė mus kaip dangišką poemą, asmeniškai vadovauja ir apmokėjo dosniai mus aprūpinantį Šventosios Dvasios chorą. Tai Jis padarė už mus ir dėl mūsų, kad mes galėtume vaikščioti koja kojon su Juo visą amžinybę.

Sekančią savaitę pabaigsiu šią temą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą