Kaip mes vertiname Viešpatį, taip Jis Save atmatuoja mums

How we Value the Lord is How  He Measures Himself to Us

 

Sveikinu visus,

 Prieš daugelį metų buvau didelės Biblijos mokyklos vykdomasis direktorius ir mėgau bendrauti su mokiniais. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val., po to biure

paprastai ateidavo pora mokinių, kurie norėjo su manimi pasikalbėti. Labai dažnai negalėdavau pietauti iki 14 val. ar vėliau, nes vienam mokiniui turėdavau skirti 2 valandas ar daugiau, kad jis galėtų išlieti savo širdį, ieškodamas patarimo, išminties, maldos ar žodžio iš Viešpaties.

 

Vieną dieną mano sekretorė nutarė, kad praleidžiu per daug laiko su mokiniais, ir pasakė: „Žinai, Jonai, šie mokiniai ateina čia ir atima valandą ar dvi tavo laiko, o tą laiką būtų galima skirti svarbesniems dalykams. Prisimink, jie paprastai gauna minimalų atlyginimą, todėl mano, kad 1 valanda tavo laiko yra tas pats, kas 1 valanda jų laiko. Bet 1 valanda tavo laiko paveikia šimtus ar tūkstančius žmonių. Galbūt galėtume jiems nustatyti laiko apribojimus?“

 

Jos mintis buvo suprasta: žmogaus prigimtis vertina 1 valandą kito žmogaus laiko pagal tai, kaip mes vertiname 1 valandą savo laiko.

 

Nesiūlau riboti savo maldos laiko, nes 1 valanda Viešpaties laiko yra verta daug daugiau nei 1 valanda mūsų laiko. Aš nagrinėju, kaip mes vertiname savo meilę Viešpačiui. Ar mylime ir vertiname Jį už tai, ką Jis gali padaryti dėl mūsų? Ar mylime Jį, nes norime, kad Jis padarytų mus turtingus? Ar vertiname Jį dėl to poreikio, kuris šiuo metu yra pats skubiausias mūsų gyvenime? O gal tiesiog mylime Jį grynai iš savo dvasios, be jokių paslėptų motyvų?

 

Mačiau krikščionių, gyvenančių labai nuodėmingą gyvenimą, o paskui nustebusių, kodėl Jis neveikia jų labui. Mačiau žmonių, kurie giliai pasinėrė į garbinimą, bet paskui apsisuko ir pažiūrėjo filmą, pilną keiksmažodžių ir veltui minėjo Viešpaties vardą, o paskui stebėjosi, kodėl negirdi Jo balso. Mačiau krikščionių, kurie veltui mini Jo vardą, šaukdami „O Dieve“, o paskui stebisi, kodėl jie nėra jautrūs Jo vadovavimui ir nurodymams. Jei nusidėdami nejaučiame to nuliūdimo, kaip galime tikėtis pajusti Jo buvimą ir vedimą savo dvasioje?

 

Tikras mūsų širdies įvertinimas.

 

Jėzus tai pasakė Morkaus 4:24:

 

„Atidžiai apsvarstykite, ką girdite“, – tęsė jis. „Vertė, kurią tam priskirsite, bus tolygi tam, kas jums atmatuojama, ir dar daugiau.“

 

Šiuolaikinėje anglų kalboje galėtume sakyti: „Atidžiai įsigilinkite į tai , ką girdite. Jūsų pačių matu jums bus atmatuota...“

 

Jėzus pasidalijo palyginimu apie sėjėją, kuriame išsamiai aprašyti skirtingi žmogaus širdies tipai, matomi pagal dirvožemio rūšis, kurias Žodis randa pasėjęs žmogaus širdyje: akmenuota žemė, šiek tiek dirvožemio ir šiek tiek uolėta žemė, gera žemė, bet apaugusi piktžolėmis, ir gera žemė, kuri duoda pilną derlių. Po šio palyginimo Jėzus nurodė, kaip vertinate Jį, kaip Jis save atmatuoja jums.

 

„Savo lūpomis Jį šloviname, savo gyvenimais Jį išpažįstame.“ (Iš giesmės: Šlovink mano siela, Dangaus Karalių.)

 

Prieš daugelį metų vienas labai žinomas surinkimo vadovas man su žėrinčiomis detalėmis pasakojo apie filmą, kurį matė ir kuris jam patiko – taip, filmas buvo kūniškas ir kelis kartus buvo veltui pasakytas Viešpaties vardas, bet jis man pakomentavo: „Tačiau filmavimas buvo toks gražus, o vietos tokios nuostabios.“ Nustebau, kad jis labiau vertino filmavimo ir vietų grožį nei veltui vartojamą mūsų Viešpaties vardą. Man Jėzus ir Tėvas yra geriausi draugai, todėl tai, kas juos įžeidžia, įžeidžia ir mano dvasią.

 

Aš nesėdėčiau savo noru dvi valandas ir neklausyčiau, kaip kas nors keikia mano motiną ar tėvą, kai jie pasakoja savo istoriją. Aš arba sustabdyčiau juos, arba nutraukčiau jų pasakojimą, arba išeičiau. Kodėl turėčiau savo noru mokėti pinigus, kad žiūrėčiau tai, kas įžeidžia mano Viešpatį, ką jaučiu kaip savo dvasios nuoskaudą? Jei taip daryčiau, ar mano skundas, kad Jis su manimi nekalba, būtų teisingas? Ne.

  

 Leiskite man priminti Morkaus 4:24: Viešpačiui teikiama vertė yra tai, kiek Viešpats  atmatuoja Savęs jums.

 

Taigi, kai esame jauni Viešpatyje, tai, ką čia sakau, yra augimo Kristuje iššūkiai. Jis į mus žiūri kaip į nesubrendusius kūdikius ar mažus vaikus, dvasiškai kalbant. Pirmaisiais metais, kai Jį pažinau, jaučiausi kaltas, žiūrėdamas filmus su keiksmažodžiais, kurie liūdino mano dvasią kaip bitės įgėlimas, kai juos išgirsdavau, bet toliau sėdėjau ir žiūrėjau filmą. Kaltas, kaip ir buvo numatyta. Bet aš augau ir netrukus pradėjau labiau vertinti tai, kad neliūdinu savo dvasios, nei bet kokį filmą ar laidą, kurią žiūriu.

 

Kai vertinate Viešpaties buvimo savo dvasioje pojūtį 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, pastebėsite, kad pagundos praranda savo galią. Nesu tobulas jokiu būdu, tiesiog paklauskite mano žmonos (juokinga). Bet prieš daugelį metų pasiekiau tašką, kai vertinu Jo buvimą manyje taip, kad atmečiau bet ką, bet kokį dvasininką, bet kokią pagundą, kas keltų grėsmę Jo buvimo manyje tyrumui. Nesu tobulas, bet mano motyvai tyri žmonių atžvilgiu, ir jei nuliūdinu savo dvasią, o tai nutinka, kai nuliūdinama Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa, noriu žinoti, ką padariau, ką pasakiau, ir noriu prašyti atleidimo.. Labiau už viską vertinkite dvasios bendrystę ir buvimą – ir tai yra procesas, kuriame tobulumo net Paulius sakė nemanąs pasiekęs. Tačiau jis rašė, kad pamiršta praeitį ir žengia pirmyn link Viešpaties Jėzaus kvietimo aukštumų.

 

Žodis turi galutinį autoritetą

 

Kai nustatome, ką ir ką iš tikrųjų vertiname labiausiai – Jo buvimą mumyse, kurį jaučiame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – tai reiškia, kad Dievo Žodis turi galutinį autoritetą. Žodis ir Dvasia kartu darniai veikia mūsų gyvenimą.

 

Pirmą kartą supratau, kad Žodį ir Dvasią vertinu labiau nei savo patirtį, kai būdamas 17 metų siekiau Šventosios Dvasios krikšto. Buvau skaitęs knygas parašytas žmonių, kurie netikėjo kalbomis, ir gerai žinomų charizmatų, ir taip užpildžiau savo galvą kitų nuomonėmis, kad Dievo nuomonė pasimetė mano minčių raizgalynėje. Galiausiai padėjau visas knygas, atsiskyriau nuo viso to ir grįžau prie vaikiško tikėjimo, skaitydamas ir tikėdamas Apaštalų darbų knyga taip, kaip ji buvo parašyta. Labiau už viską vertinu Dievo nuomonę Jo Žodyje.

 

Kai Šventoji Dvasia nusileido Apd 2 , jie kalbėjo kalbomis. Kai Petras ir Jonas atvyko į Samariją Apaštalų darbų 8 skyriuje, kad uždėtų rankas ant žmonių, ir šie priimtų Šventąją Dvasią, jie kalbėjo kalbomis. Kai Šventoji Dvasia nužengė ant romėno Kornelijaus, jo šeimos ir namiškių, jie kalbėjo kalbomis Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kai Paulius uždėjo rankas ant dvylikos vyrų Efeze Apaštalų darbų 19 skyriuje, jie kalbėjo kalbomis, kai gavo Šventąją Dvasią.

 

Supratau, kad iki tol savo patirtį vertinau labiau nei Dievo Žodį ir Dvasią. Atgailavau, supratęs, kad mano problema buvo ne tikėjimo stoka, o  netikėjimas. Sakydavau: „Meldžiausi Šventosios Dvasios, bet jos negavau“, „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad priimčiau Šventąją Dvasią, bet Viešpats man jos nedavė“, „Nieko neįvyko, todėl jos negavau“ ir dar daugiau. Atidėjau tai į šalį ir pradėjau labiau už viską vertinti Dievo Žodį ir Dvasią, tiesiog pasakiau: „Jie uždėjo ant manęs rankas, kad gaučiau Šventąją Dvasią, ir aš tai padariau. Šventoji Dvasia jau yra čia, žemėje, Viešpats neturi nieko daugiau padaryti, todėl aš ją gavau.“ Kai mes, keturi paaugliai, sėdėjome ant žolės ratu, susikibę rankomis, aš pradėjau matyti, kaip užmerkus akis, į galvą ateina raidės ir skiemenys, ir jie ragino juos ištarti, kol aš garbinau...  aš tai padariau, ir tuo metu aš pagaliau priėmiau Šventąją Dvasią.

 

Pagal tai, kaip  mes vertiname Jį, taip Jis atmatuoja Savęs mums. Jei sakome, kad nenorime Šventosios Dvasios, Jis to neperduos – jūs liksite atgimę iš naujo, jūsų dvasia atkurta Jo Dvasios, bet Jis nereikalaus eiti toliau – jei jūsų vertybė yra kalbos ir stebuklai, tada Jis jus ten sutinka – jūsų Jam teikiama vertė yra taip, kaip Jis Savęs atmatuoja jums.

 

Pamenu, kaip skaičiau Melo Tari knygą „Kaip galingas vėjas“.

 

Paspaudžiau jam ranką 1980-ųjų pabaigoje, išklausęs jo liudijimą. Jis matė nuostabius Viešpaties stebuklus per atgimimą Indonezijoje septintajame dešimtmetyje. Vienas iš tokių atvejų buvo toks, kai Viešpats liepė grupei eiti į vieną kaimą ir papasakoti apie Jėzų. Pakeliui upė, kurią jie turėjo kirsti, buvo patvinusi dėl sezoninių liūčių, o tilto per ją nebuvo per kelias mylias. Jie sustojo nežinodami, ką daryti. Bet tada jie suprato, kad Viešpats tikrai žinojo apie upę, kai davė jiems įsakymą, todėl jie tikės Juo labiau nei patvinusia upės vandeniu priešais save. Vienas iš jų įžengė į vandenį ir tvirtai atsistojo ant vandens paviršiaus. Tada žengė dar vieną žingsnį, tada dar vieną, ir visa grupė perėjo upę vandeniu, kad tęstų savo kelionę.

 

Jie gavo įsakymą, apreiškimą iš Viešpaties eiti į tą kaimą, ir kadangi jie vertino Jo įsakymą jiems labiau nei savo patirtį ir tai, ką matė jų akys, jie stebuklingai vaikščiojo vandeniu. Vertė, kurią jūs skiriate Žodžiui ir Dvasiai, yra ta pati vertė, kuria Jis savęs atmatuoja jums. Viskas prasideda nuo asmeninio apreiškimo, asmeninio širdies ištyrimo ir galbūt pertvarkymo ar net atgailos, kad būtų atkurtas vaikiškas tikėjimas.

 

Tai šiek tiek ilgiau nei įprastai, bet viliuosi, kad tai  veda prie naujo Viešpaties dalykų įvertinimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn