John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį?, 1/3 d., Savaitės mintys, 2026-05-23

 

 John Fenn, Forgetting the past and moving forward?, 1/3, Weekly Thoughts 5/23/26

 

Sveikinu visus,

 

O kas tada, jeigu eilutė, kuria tikėjote metų metus, nepasako to, ką, jūsų manymu, ji iš tiesų sako?

Tai reikštų, kad savo lūkesčius iš Dievo grindžiate tuo, su kuo Dievas

nebendradarbiauja, nes Jis niekada nenorėjo perteikti to, ką jūs supratote. Tai paaiškintų, kodėl jautėtės bejėgiai savo pastangose ​​(nes Jo ten nėra, nes tai nėra tai, ką Jis iš tiesų pasakė).

 

Eilutė: „...vieną dalyką darau: pamirštu praeitį ir siekiu to, kas ateityje...“ Filipiečiams 3:14b

 

Graikiškai šioje eilutėje nesakoma pamiršti praeitį. Joje sakoma „nepaisyti, ignoruoti, nebesirūpinti“ praeitimi.

 

„...vieną dalyką darau: apleidžiu, ignoruoju, nebesirūpinu praeitimi ir siekiu ateities...“

 

Ar tai ką nors keičia? Jis nepamiršta, jis apleidžia ir nebesirūpina savo praeitimi.

 

Daugelis skaitė vertimus į anglų kalbą ir mano, kad Paulius visiškai pamiršo savo praeitį ir jie turėtų elgtis taip pat. Konfliktas kyla todėl, kad negalime pamiršti praeities; Dievas paliko praeitį mūsų atmintyje. Mes konfliktuojame ir svarstome, kaip Dievas gali pamiršti mūsų praeitį, kai mes kovojame su prisiminimais, kalte ir pasmerkimu? Atsakymas paprastas: eilutėje nesakoma pamiršti, joje sakoma nebesirūpinti, ignoruoti ir nekreipti dėmesio į savo praeitį.

 

Štai žodžio „pamiršti“ analizė: graikiškas žodis yra „epilanthanomai“. Epi-lanthano-mai yra sudarytas iš „epi“, kuris reiškia „ant“ arba „uždėtas“, ir „lanthano“, kuris reiškia „išvengti dėmesio“.

 

Paulius žaidžia žodžių žaidimą, naudodamas priešpriešas, kurios sukasi apie žodį „epi“, reiškiantį „ant“ arba „uždėti “. Jis sako, kad užsibrėžia užduotį pamiršti ir nebesirūpinti savo praeitimi, o visiškai atsidėti tam, kas Kristuje yra prieš jį.

 

Vieną dalyką darau: apleidžiu, nebežiūriu, nebesirūpinu savo praeitimi (epi-lanthan) ir tiesiuosi (epi-kteino) į tai, kas yra prieš jį...“

Kitaip tariant, jis sako, kad siekia Kristaus dalykų su tokiu pat intensyvumu, kokiu leidžia savo praeičiai likti nepastebėtai, ją apleidžia ir nebesirūpina.

 

Paulius nepamiršo savo praeities; 1 Korintiečiams 15:6-10

„...Jis pasirodė iš karto daugiau nei 500 žmonių, kurių dauguma tebėra gyvi, nors kai kurie jau mirę... o paskutiniam iš visų, jis pasirodė man, kaip gimusiam ne laiku, nes esu mažiausias iš apaštalų ir nevertas būti apaštalu, nes persekiojau Dievo eklesiją (ekklesia/šeimos susirinkimas).“ „Bet Dievo malone esu, kas esu.“

 

Matome, kad Paulius nepamiršo savo praeities, bet jos nepaisė, suvokdamas, kad „Dievo malone esu, kas esu“. Frazė „gimęs ne laiku“ yra vienas graikiškas žodis; ektroma. Pirmą kartą ji buvo pavartota Romos Senate, kai įstatymo projektas buvo pateikiamas svarstyti komitetui. Jei siūlomas įstatymo projektas būdavo atmetamas, buvo sakoma, kad jis patyrė ektromą – abortą. Įstatymo projektas buvo nutrauktas. Vėliau ji buvo vartojama apibūdinti abortą arba persileidimą nėštumo metu.

 

Tuo metu ji taip pat buvo vartojama priešlaikiniam, ne laiku gimusiam, gimdymui reikšti. Paulius gerai žinojo ir prisiminė savo praeities nuodėmės gilumą, teigdamas, kad čia jautėsi taip, lyg jo gyvenimas būtų persileidimas arba toks, kuris turėjo būti nutrauktas. Jis pabrėžė, kad iš tikrųjų gimė, bet jautėsi ne savo vietoje, nes tiek daug kitų buvo šalia Jėzaus tarnystės metu, o jis praleido Jo tarnystę IR Jo prisikėlimą. Daugiau nei 500 žmonių iš karto pamatė prisikėlusį Viešpatį, bet ne Paulius, todėl jis jautėsi taip, lyg būtų gimęs ne laiku, šalia kitų, ir dar blogiau, jis persekiojo Kristaus kūną.

 

Kiek krikščionių jaučiasi kaip Paulius – žvelgdami atgal, jie supranta, kad turėjo galimybių pažinti Viešpatį, bet to nepadarė. Arba jie pažino Viešpatį, o paskui vėl nupuolė į nuodėmę ir grįžo pas Jį, nešdamiesi kaltę dėl savo klajonių pasaulyje. Kiek daug jų jaučiasi taip, lyg jų gyvenimai turėjo būti nutraukti, kad jie nebuvo iš tikrųjų pageidaujami arba užaugo namuose, kuriems iš tikrųjų nejautė priklausantys? Kiek daug jų negali pamiršti savo praeities ir turi žinoti, kaip prisiminti pamokas be skausmo.

 

Galime pasimokyti iš Pauliaus pavyzdžio. Jis buvo labai atviras, kai pasidalijo tuo, kad jautėsi lyg jo gyvenimas būtų ektroma – galima sakyti, išgyventas abortas. Galatams 1:15-16 Paulius užbaigė: „Bet Dievui patiko, kad aš gimiau gyvas (atskyrė mane nuo motinos įsčių) ir pašaukė mane savo malone, kad apreikštų manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Evangeliją...“

 

Kažkuriuo metu Paulius turėjo pasiekti savo paties pabaigą, savo ginčų apie tai, kodėl Viešpats negalėjo jo mylėti, išgelbėti, pašaukti, pabaigą ir tiesiog padaryti išvadą: „Dievo malone esu, kas esu“ ir „Dievui patiko, kad aš gimiau gyvas“ (ne ektroma). Efeziečiams 3:8 jis pasakė: „Ir man, mažiausiam iš visų šventųjų, suteikta malonė...“ Jo praeitis buvo visur. Nebuvo tada nė vieno šiandienos psichopatų plepalų, sakančių, kad tiesiog pamirškite praeitį. – ne – Paulius prisiminė savo praeitį, prisiminė iš to, kas buvo išgelbėtas, prisiminė didžiulę malonę, kuri jam buvo suteikta. TAI yra sprendimas. Ne bandyti „įveikti“ praeitį, bet matyti ją Kristaus šviesos šviesoje ir pasiekti savo pabaigą, pasinerti į Jo neišmatuojamą malonę ir meilę bei ilsėtis joje.

 

Net savo sūnui tikėjime Timotiejui pirmajame laiške Paulius rašo: „...Kristus atėjo į šį pasaulį (iš anksto žinodamas apie Pauliaus gyvenimą) išgelbėti nusidėjėlių, iš kurių aš esu pirmasis.“ Tai jis parašė 2–4 metai iki savo mirties, o ne tada, kai buvo jaunas Viešpatyje. Paulius labai gerai žinojo ir prisiminė savo praeitį. 1 Timotiejui 1:15

 

Galbūt kai kuriems tai buvo nauja mintis, kad Raštas moko mus Pauliaus gyvenime, jog neturime pamiršti praeities, bet mokytis iš jos, nebesirūpinti ja ir būti sąmoningi, kad galėtume nuolat suvokti Jo malonę. Eilutėje po to, kai parašė, kad yra didžiausias nusidėjėlis, jis pasakė: „Man buvo parodytas gailestingumas, kad Viešpats parodytų savo kantrybę kaip pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės ir gaus amžinąjį gyvenimą.“

 

Jei (kai) kovojame su savo praeitimi, prisiminkime Pauliaus gyvenimą. Viešpats sąmoningai parodė didelę kantrybę Kristaus kūno persekiotojui kaip pavyzdį tiems iš mūsų, kurie vėliau pažins Viešpatį. Malonė, kurią gavote gyvenime, yra pavyzdys tiems, kurie jus pažįsta. Jei galėjote būti išgelbėti, tai gali ir jie. Taip pat apsvarstykite, kad kai Paulius buvo pakviestas pas Festą (prokuratorių/iždininką) Apaštalų darbų 24 skyriuje ir pas Erodą Agripą II Apaštalų darbų 26 skyriuje, jis jiems nepamokslavo ir nebandė nieko mokyti. Jis tiesiog kiekvienam paliudijo. Mūsų liudijimas yra būtent tai, kodėl mums buvo atleista ir įgalinta prisiminti nuodėmę, iš kurios buvome išlaisvinti.

 

Liaukitės dairęsi per petį, nustokite laikyti praeitį gyvą – taip, prisiminkite ją, bet lygiai taip pat svarbu prisiminkite malonę, kurią gavote.

 

Jei Paulius gali būti išgelbėtas, galime ir mes. Jei Paulius galėjo tęsti savo gyvenimą ir tarnystę, prisimindamas savo praeitį, galime ir mes.

 

Kitą savaitę, kaip mes galime tapti visaverčiais , laisvais nuo savo praeities ir visos kaltės, pasmerkimo ir sužeidimo, kurią gavome iš tų dienų? Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com