John Fenn, Pamiršti praeitį ir judėti į priekį? 2/3, Savaitės mintys, 2026-05-30.

 John Fenn, Forgetting the past and moving forward? 2/3, Weekly Thoughts, 5/30/26

 

Sveikinu visus,

Kaip buvo nagrinėta praėjusią savaitę, Paulius jautėsi taip, lyg jo gyvenimas būtų buvęs „ektroma“, persileidimas, abortas, nesuderinamas su likusia Kristaus kūno

dalimi. Tai nėra neįprastas jausmas, nesvarbu, ar tai būtų gimimo tvarka tarp kelių vaikų, ar galbūt jūs buvote tas „netikėtas“ nėštumas, kurį jūsų mama patyrė, kai jai buvo apie 40 metų, ir jaučiate, kad ji jūsų iš tikrųjų nenorėjo, o galbūt jūs pažinojote Viešpatį, nuklydote ir sugrįžote, jausdamiesi taip, lyg didžiąją savo gyvenimo dalį būtumėte praleidę Dievo valią.

 

Pažinojau vieną vyrą, kuris kiekviename pokalbyje minėjo savo praeitį, stengdamasis sau atleisti. Jis pažinojo Viešpatį, keletą metų buvo nutolęs, per kuriuos darė įprastus pasaulietiškus dalykus, kuriuos daro pasauliečiai, o paskui sugrįžo pas Viešpatį.

 

Jis kovojo ne su tuo, koks buvo jo gyvenimas prieš pažįstant Viešpatį, o su tuo, ką padarė nuo tada, kai Jį pažino. Jis negalėjo sau atleisti, kad kur laiką buvo pasitraukęs. Galiausiai supratau: jis labiau tikėjo savo nuodėme nei Viešpaties atleidimu. Todėl jis ieškojo Rašto eilučių, kurios patvirtintų jo baimę. Užuot ieškojęs malonės ir atleidimo eilučių, jis ieškojo visko, kas kalbėjo apie teismą ir nusigręžimą nuo Viešpaties. Jis ieškojo priežasčių, kodėl bus atstumtas. Vieną dieną supratau, kad jis labiau tikėjo savo nuodėme nei gelbėjančia Viešpaties malone ir atleidimu.

 

Kai jis tai pamatė, viskas pasikeitė. Jis padarė apsisprendė ir pasikeitė savo širdyje, kad nustotų ginčytis su Dievo meile ir atleidimu, ir pagaliau rado ramybę. Dabar jo kova buvo tikėjimas, kad malonė yra tokia nuostabi, tokia visa apimanti, tokia toli pranokstanti bet kokią nuodėmę, kurią jis buvo padaręs, darė ar galėtų padaryti, kad jis apsipylė ašaromis.

 

Kaipgi mes pažintume Jo malonės gelmes, jei atmintyje neišsaugotume savo nuodėmės gelmių?

 

Luko 7:36–50, o ypač 44–50 eilutėse, randame Jėzų valgantį su fariziejumi, vardu Simonas. Atėjo moteris, patepė Jėzaus kojas tepalu, nušluostė jas savo plaukais ir pabučiavo jo kojas.

 

Simonas galvojo, kad jei šis vyras būtų pranašas, Jis žinotų, jog ji nusidėjėlė. Jėzus, vartodamas priešingybes, kaip Jis taip dažnai darė (ir daro) savo mokyme, pasakė Simonui: „Tu, įeidamas į savo namus, nepasiūlei kaip įprasta vandens mano kojoms nuplauti, o ji nušluostė mano kojas ašaromis. Tu nedavei kaip pridera aliejaus atsigaivinti įeidamas į savo namus, o ji patepė mano kojas tepalu. Tu nepasisveikinai manęs įprastu bučiniu (į skruostą), kai įėjau į savo namus, bet ji nenustojo bučiuoti mano kojų.“

 

47 eilutėje Jėzus pastebėjo: „Jai daug atleista, todėl ji labai (Mane) mylėjo.“ O kam mažai atleista, tie (Mane) myli tik truputį. (Graikiškas žodis „oligos“ – menkas, mažas)

 

Tie, kuriems atleista nuodėmių gelmė, myli Viešpatį proporcingai. Tai reiškia, kad jiems taip pat dažnai sunku atleisti sau, NES jie žino savo nuodėmių gelmę. Tai gerai – dabar mes pažįstame malonę, meilę ir atleidimą, ir šias dvi priešingybes saugome savo atmintyje. Judas 4 eilutėje rašė: „Nepaverskite Dievo malonės „nedorumu“, arba šiuolaikine anglų kalba pasakytume taip: nepaverskite Dievo malonės leidimu nuodėmei. Tegul mūsų praeities prisiminimai būna artimi mūsų širdyse, bet Jo malonė ir meilė dar arčiau. Būtent Jo malonė ir meilė motyvuoja mus gyventi teisų gyvenimą.

 

Kodėl Dievas palieka mums prisiminimus?

 

Tai atrodo prieštaringa; Dievas atleidžia ir pamiršta, bet palieka mums mūsų prisiminimus ryškiomis spalvomis mumyse!

 

Galime skaityti, kad Dievas atleidžia ir pamiršta, bet Jis palieka mums mūsų prisiminimus dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – pasimokyti iš praeities, kad prie jos negrįžtume. 1 Korintiečiams 10:6 ir 11 Paulius sako, kad dalykai, kurie nutiko Izraeliui, buvo mums pavyzdžiai, kad nesektume jų netikėjimo pavyzdžiu. Turime savo prisiminimus, kad mūsų praeitis galėtų parodyti mums mūsų klaidas ir nuodėmes, kad jų nekartotume.

 

Dauguma prisiminimų susiję su žmonėmis, kurie mus įskaudino arba kuriuos mes įskaudinome, o tai mums padeda įvertinti savo istoriją Biblijos tiesos šviesoje.

Būtent tai, kad pažįstame ir nuodėmę, ir malonę, žalą ir išgydymą, suteikia mums įrankius tinkamai interpretuoti Tėvo išmintį ir valią savo gyvenime. Jei žinotume tik pasmerkimą, viską, kas mums sakoma ar daroma, interpretuotume su pasmerkimu, savęs kaltinimu, jausmu, kad esame nepakankamai geri, ir kad mums visada ko nors trūksta. Tai, kad pažįstame malonę ir besąlyginę meilę, leidžia mums subalansuoti savo polinkį smerkti save be priežasties.

 

1 Jono 3:19-21 matome tiesą, kurią išmokau paauglystėje ir kuria gyvenu nuo tada. „Iš to žinome, kad esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminame savo širdį. Jeigu mūsų širdis mus smerkia, Dievas didesnis už mūsų širdį ir žino viską. Jeigu mūsų širdis mūsų nesmerkia, esame ramūs Dievo akivaizdoje.“ Surinkimo kultūra yra taip persmelkta kaltės ir pasmerkimo, kurie laiko avis eilėje kad sugrįžtų atgailauti  kiekvieną savaitę, todėl ši Naujojo Testamento tiesa mums atrodo svetima, kaip svetima nauja doktrina.

 

Tačiau jei išliksite jautrus savo dvasiai ir Dievo prigimties Dvasiai, jūsų atgimusioje dvasioje, kai nusidėsite, pajusite tą geluonį savo dvasioje. Pajusite tą sunkų jausmą, tą nuoskaudą savo dvasioje. Jūsų protui nereikės išgalvoti kaltės, jūs ją pajusite giliai savo dvasioje. Toks pojūtis, lyg mėlynė nuo sumušimo būtų   jūsų dvasioje. Tada  jūsų protas tai pastebi ir nusprendžia, kad pasielgėte neteisingai, nusidėjote. Susitelkite į tai, kad būtumėte jautrūs Jam savo dvasioje ir suvokite, kad Jis yra visiškai pajėgus jums pranešti, kada nusidėjote.

 

Galite būti vienintelis išgelbėtas žmogus savo šeimoje

 

Tai reiškia, kad Tėvas strategiškai jus patalpino jūsų šeimoje, kad melstumėtės už juos. Tačiau atsakomybė melstis už juos tenka ne jums ne vien dėl gimimo, bet dėl ​​gerų ir blogų prisiminimų, gautų gimus toje konkrečioje šeimoje. Gimei toje neišgelbėtoje šeimoje ir pirmasis atgimęs, kad Dievas, tavo Tėvas, turėtų užtarėją, kuris atvestų juos pas Jį, kad Jis   juos taip pat galėtų  išgelbėti. Tu esi ypatingas. Užimi ypatingą vietą savo šeimoje ir prieš Tėvą. Tu turi išsamiausias žinias apie gerąją, blogąją ir bjauriąją savo šeimos istoriją, ir Tėvas tai panaudoja, kad galėtum už juos melstis, kad Jis galėtų juos vėliau išgelbėti .

 

 

Kitą savaitę papasakosiu, kodėl tavo gyvenimas buvo toks sunkus, Dievo požiūriu, ir dar daugiau. Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

 

cwowi.org ir parašyk man el. paštu cwowi@aol.com