7 Apreiškimo surinkimai Nr. 4 iš 4

The 7 Churches of the Revelation #4 of 4

Sveikinu visus ,

Dabar mes ateiname į Filadelfiją – tai graikiškas žodis, reiškiantis „brolišką meilę“, ir naudojamas visame Naujajame Testamente būtent tai apibūdinti. Kaip ir laiške

Smirnai, ten Viešpats labai mažai ką randa blogo vietiniame Kristaus kūne.

 Apreiškimo 3:7-12 Jis giria juos už tai, kad jie „nedaug turėjo jėgų, bet laikėsi mano žodžio ir neišsižadėjo mano vardo“. Tada Viešpats duoda nuostabų pažadą apie būsimą teismo laiką, kai jie bus išteisinti;

 9 Štai Aš tau duodu tuos iš šėtono sinagogos, kurie tvirtina, jog jie žydai, bet nėra, nes jie meluoja. Taigi padarysiu, kad jie ateitų, pultų tau po kojų ir suprastų, jog Aš pamilau tave.“

 Mt -42, kai Viešpats pasakė aplink jį susirinkusiems žmonėms, kad Ninevės žmonės liudys  prieš tą kartą, nes tarp jų toje kartoje  buvo kažkas didesnis už Joną, ir tas pats su Šebos karaliene, nes tarp jų yra vienas didesnis už Saliamoną.

  Jisi kalba apie laiką, kai žmonės, kurie dabar mus niekina, vieną dieną pamatys Tą (Jėzų), apie Kurį  kalbėjome  ir supras,  ką kalbėjome. Viešpats taria paskutinį žodį  mūsų gyvenime, ir mus reikia pasidrąsinti, kai žmonės kalba prieš mus arba elgiasi su mumis blogai.

 Laodikija – turtingas surinkimas , kuriam nieko nereikia

 Miestas buvo įsikūręs prie Lycus upės, kaip Kolosai ir Hierapolis, kur vingiavo  pagrindinis kelionių maršrutas iš rytų į vakarus. Hierapolis buvo vos už 6 mylių į šiaurę (10 km) ir turėjo karštųjų versmių, iš kurių laodikiečiai gaudavo vandenį, kuris patekdavo   ten akveduku.

  Kai vanduo pradėdavo  tekėti Hierapolyje, jis buvo labai karštas, bet kai pasiekdavo Laodeciją, jis tapdavo drungnu, tai reiškia, kad jis buvo per karštas gerti, bet per šaltas naudoti gaminant maistą - jis niekam nebuvo naudingas, nebent kas nors jį pašildytų arba atvėsindavo pagal poreikį.

 Dėl karštųjų versmių ir su juo susijusių purvo Laodekijoje buvo didžiulis akių ir kitų ligų medicinos kompleksas, tenai buvo tikima, kad purvo pagrindu pagamintas tepalas padeda išgydyti sergančias akis. Abu šie kultūriniai faktai atspindi tai, kaip Viešpats su jais kalba:

 14 „Laodikėjos bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai skelbia Amen, ištikimasis ir tikrasis Liudytojas, Dievo kūrinijos pradžia.

15 Žinau tavo darbus, jog esi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!

16 Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, Aš išspjausiu tave iš savo burnos.

17 Tu gi sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia’, – o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir nuogas.

18 Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum.

19 Tuos, kuriuos myliu, Aš baru ir drausminu; būk tad uolus ir atgailauk!

20 Štai Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.

21 Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo soste’.

22 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms!“

  Galima teigti, kad Laodikija tapo drungna dėl savo didžiulių turtų – tai matome ir mūsų dienomis. Jie tikėjo  klestėjimo evangelija, kuri iš tikrųjų atitiko kai kuriuos judaizmo mokymus, kurie tikėjo, kad turtas yra Dievo palaimos žmogaus gyvenimui ženklas. Taip būna ne visada, nes surinkimas, į kurį Jis sugrįžta, yra labai praktiškas ir žemiškas – buvau alkanas...ištroškęs...nuogas...kalėjime...sirgau... o tu manimi pasirūpinai. Štai kur Dievo palaiminimas ilsisi  ant žmogaus, tuose dalykuose, kurių nemato niekas, o tik Tėvas.

   Man „o aš“ pamoka yra ta, kad šie krikščionys nežinojo, kad jie nebėra teisūs Viešpaties akyse. Jis sakė, kad jie buvo „skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir nuogi“, ir sakė, kad jiems reikia „pirkti baltus rūbus“. (Teisumo drabužiai, Apreiškimo 19:8, 14)

 

 Stebiuosi, kiek tikinčiųjų yra neteisių kaip laodikiečiai . Jie neina į pragarą, tiesiog neteisūs  prieš Viešpatį. Galbūt turėčiau įtraukti šią mintį. Jei mūsų gyvenimas yra kaip pica su 12 griežinėlių, galbūt 11 griežinėlių mes esame tiesūs ir  prieš Viešpatį. Tačiau kai kurie turi tą slaptą 12-ą dalį, kurioje jie laikosi slaptos nuodėmės, laikosi to kartėlio arba neatkūrė bendrystės su draugu, arba jaučia pavydą, nesantaiką ar susiskaldymą. Ta 12-oji dalis daro juos neteisus toje jų gyvenimo srityje. Viešpats  palaimins tuos kitus 11 skiltelių, tuo pat metu dirbdamas su žmogaus širdimi dėl tos 12 dalies...

   Paulius pasakė ir pirmame laiške korintiečiams, 3:3-15. Jis sakė, kad jų nesutarimai ir susiskaldymai buvo mediena, šienas ir ražiena, kurios bus sudegintos teismo dieną, nors jie bus išgelbėti, bet kaip per ugnį. Korintiečiai mylėjo Viešpatį, buvo  kalbantys kalbomis tikintieji – bet jie buvo pilni nesutarimų ir susiskaldymo – ta dalis bus sudeginta teismo metu , jei jie nesusitvarkys su tuo šioje dangaus pusėje.

   Įdomu tai, kad pirmasis laiškas Efeziečiams buvo apie surinkimą, kuris kažkada buvo uolus dėl Viešpaties, bet po to  atšalo, ir baigiasi, kaip ir žinia laodikiečiams, ta pačia tema. Perspėjimu šiuose laiškuose norima apsaugoti nuo pasitenkinimo, nuo drungno tikėjimo, kuris tarsi „sėdi įjungęs neutralią pavarą“ ir rieda kartu su „eismo“ srautu, tiesiog judėdamas.

 Kai  kurie laiškus 7 surinkimams skaito kaip surinkimo  istorijos laikotarpius – pradedant Sekminėmis ir dideliu uolumu, kaip Efese, o vėliau – pasinėrimas į darbus Viešpaties vardu, bet 1-ojo amžiaus pabaigoje nelieka  jokių tikrų santykių. Tada jie mato, kad Smirnos persekiojimus ir tai , yra laikas nuo Apreiškimo iki krikščionybės įteisinimo 300-aisiais mūsų eros metais ir t. t., baigiant tuo, kad Laodikija yra šiandienos surinkimas.

   Manau, kad tai į save orientuotas amerikietiškas ar vakarietiškas gyvenimo, kaip žiūrima  dalykus. Daugiau nei prieš 20 metų įvairių organizacijų apskaičiavimais   mažiausiai 173 000 krikščionių kasmet žūsta kankiniais dėl savo tikėjimo, ir nuo to laiko, ką skaičiau, niekas  nepasikeitė. Šiandien net daugiau krikščionių nužudoma dėl to, kad jie yra krikščionys, nei bet kada anksčiau. Ir ne kiekvienas krikščionis visame pasaulyje yra pakankamai turtingas, kad turėtų atseit jaustis drungnu drungnas prieš Viešpatį.

 

 Bet pažiūrėkime į kiekvieną surinkimą, kaip reprezentuojantį mūsų pačių dvasinio gyvenimo sezonus...

 Manau, kad gali tikti. Daugelis iš mūsų iš pradžių turėjo uolumo sezoną, kaip Efezas, o paskui patapome tokie kai jie ... Ir kaip Smirna, kentėdami persekiojimus, kai draugai ir šeima atmetė mus dėl mūsų naujo tikėjimo.

 

 Tada, kaip ir Pergamas, turėjome laiką, kuris atrodė, kad esame tarp žmonių  iš „šėtono sinagogos“ su pasaulietiniais žmonėmis, galbūt turėjome „atkritimo“ nuo tikėjimo sezonus. Ir galbūt kaip Tiatyrai turėjome savo laiką pasaulio sistemoje, savo širdyse buvome krikščionys, bet užsiimdavome verslu, kaip negailestingi verslo žmonės. Arba mes pakliuvome į sistemą, sukompromituodami savo moralę ir etiką vardan  pinigų ir  „daiktų“.

      Toliau buvo Sardis, užmigęs šviesoje, kaip dvasiškai miręs surinkimas  – pasinėrę į  pasaulį galbūt kaip Tiatyrą ir gilias stabų garbinimo bei seksualinio amoralumo nuodėmes, išgyvenome dvasinio mirimo sezoną, miegodami šviesoje, laikydami mintis. apie Viešpatį ir „ką mums reikėjo padaryti“.

 

 ...o tada mes turėjome Filadelfijos sezoną, kreipiame savo širdis į meilę ir atleidimą, norėjome vėl prisijungti prie „broliškos meilės“, mokėmės užsiauginti stuburą, nors ir apsupti netikinčiųjų, nusižeminome tiems, su kuriais nutraukėme bendrystę, ėjome savo keliu atgal pas Viešpatį. Tada į Laodekiją, galvodamas, kad viskas gerai, juk Dievas laimina, bet širdyje vis dar ieškant tikrojo, tikro, ... o galbūt kai kam dar šiandien taip.

      Ir į tai Jis jiems sako: "Aš čia! Aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas atsidarys, įeisiu ir mes kartu pavalgysime, ir jūs galėsite sėdėti su manimi mano soste ir karalystėje... “

 Šiandien Viešpaties pranešimuose 7 bažnyčioms taip seniai yra kažkas kiekvienam. Kad ir kokie elementai būtų jums atgaivinti, vadovaukitės ta „rema“, tuo elementu, kurį tau rodo Viešpats, ir gauk visą dvasinį maistą, kurį tik gali gauti! Greitai ateik Viešpatie Jėzau!

 

 Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas

7 Apreiškimo surinkimai 3 iš 4

The 7 Churches of the Revelation

 Sveikinu visus,

 Iki šiol matėme tik išoriškai  gražią  Efezo religiją, kuriai reikėjo atgailauti ir susigrąžinti pirmąją meilę, Smirnos kentėjimus, kurios žymus lyderis Polikarpas

tapo pavyzdžiu mums visiems, ir Pergamo surinkimą, kuris klestėjo  imperatoriaus garbinimo apsuptyje, nors kai kurie iš jų darė kompromisą pasaulio tvarkai.

 Tiatiyrai: kompromisas su pasauliu dėl pinigų

 

Apreiškimo 2:18-29 vėl sutinkame Viešpaties priekaištą dėl kompromisų su pasauliu. Tiatyrų kompromisas buvo didesnis nei Pergamo, nes tenai  grėsė tiesioginė mirtis.  Tiatyruose persekiojimas nebuvo toks intensyvus, o kai kurie tikintieji leidosi į kompromisus vien norėdami užsidirbti pinigų.

 

 Vos 38 mylių (61 km) nuo Pergamo randame miestą prie Hermo upės, netoli  pagrindinio prekybos kelio. Čia buvo Apolono kultas ir indigo audinio dažymo centras. Tai taip pat buvo pagrindinis gildijų, šiuolaikinių profesinių sąjungų pirmtakų, miestas.

 

 

 

Gildijos buvo inkorporuotos ir galėjo turėti nuosavybę mieste, o dvi didesnės gildijos buvo vario kalviai ir dažytojai. Lidija Filipuose buvo kilusi iš Tiatyros ir buvo purpurinių audinių pardavėja (Apd 16:14-15). Spėliojau, kad galbūt ji sužinojus, kad gali importuoti audinius , išvyko iš Tiatyrų į Filipus , norėdama  išvengti  būtinybės eiti į kompromisus su gildijomis.[VM1]  Nežinome, bet vieną dieną galėsime jos paklausti.

 

 

 

Beveik kiekvieną kartą sudarydamas verslo sutartį mieste asmuo turėjo įsijungti į  gildiją. Pasiekę susitarimą, du asmenys eidavo į šventyklą pagarbinti  dievo ar deivės, susijusio su ta gildija, aukodavo stabui, o paskui užsiimdavo seksu (su vyru ar moterimi) su šventyklos prostitute, kad „užantspauduotų susitarimą“ ir „melstųsi“, kad sandoris  būtų „vaisingas“. Šventyklų prostitutės šoko aplink stulpą, paverstą falo simboliu, tai buvo lyg senovės striptizo klubai, apie stulpą  šokančių moterų pirmtakės – tada ir dabar veikia tos pačios dvasios.

 

 

 

Surinkime  buvo moteris, Viešpaties pravarde „Jezabelė“, nes ji skelbė kompromisą kaip tikroji Jezabelė (Ahabo žmona). Tai būtų kaip šiais laikais pasirašyti kontraktą ir eiti į striptizo klubą, kad susidraugautum su viena iš ten esančių šokėjų – ir sakytum, kad taip daryti visai gerai , nors esi krikščionis, nes  Dievas nori, kad užsidirbtum pinigų ir būtum palaimintas, todėl Jis to nepastebi. Taip neturi būti, pasakė jiems  Viešpats.

 

 

 

2:20 Viešpats sako, kad davė jai „erdvę atgailauti“, bet ji to nepadarė. Ji žino, ką daro, žino, ką skelbia, ir jos pranašystės klaidingos – bet vis tiek ji tęsia. Viešpats tiek daug žodžių sako, kad Jis patrauks savo malonės ranką, jei ji neatgailaus nepasinaudos  šia paskutine galimybe, ir ji patirs savo veiksmų pasekmes: ligas ir skausmą.

 

 

 

Man įdomu tai, kad Jo pažadas tiems, kurie nesileido į kompromisus ir tiems, kurie atgailauja dėl savo kompromisų, leis valdyti tautas. Tiesioginis ryšys yra tai, kad dabar šiame gyvenime jie turi stuburą atsispirti nuodėmei, prieš kompromisus, todėl yra verti valdyti kitus ateityje – jie tuo gyveno, žino, kaip vaikščioti su Dievu ir nepasiduoti žmonių nuomonėms.  Jis pažada duoti jiems „ryto žvaigždę“, kaip Viešpats apibūdina save Apreiškimo 22:16, taigi Jis pažada dovanoti jiems save, kai jie įveiks pagundą daryti kompromisą, kuris iškyla jų kelyje.

 

 

 

Sardis: Miręs surinkimas

 

Miestas yra 32 mylios nuo Pergamo (51 km) prie Paktolo upės, kur senovėje buvo randamas  auksinis smėlis – aukso karštligė padarė miestą turtingu, ir senovės Lidijos sostine 500-aisiais prieš Kristų. Ten buvo pagamintos pačios pirmosios pasaulyje auksinės ir sidabrinės monetos, todėl miestas buvo įspūdingas.

 

 

 

„ Sardų surinkimo  angelui rašyk:

 

„Taip sako Tas, kuris turi septynias Dievo Dvasias ir septynias žvaigždes: „Aš žinau tavo darbus, kad tave vadina gyvu,  bet tu miręs. 2Būk budrus ir stiprink tai, kas dar yra ir merdi, nes neradau tavo darbų tobulų Dievo akivaizdoje. 3Tad atsimink, kaip gavai ir girdėjai, laikykis ir atgailauk. Todėl jei nesilaikysi, užpulsiu tave kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu. 4 Vis dėlto  Sarduose turi keletą vardų, kurie nesutepė savo drabužių, ir jie vaikščios su manimi baltais drabužiais, nes yra verti. 5 Kas nugalės, bus aprengtas baltais drabužiais, neištrinsiu jo vardo iš gyvenimo knygos, bet išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje.

 

6 „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams“.

 

 

 

Miestas turėjo viršutinę ir apatinę dalis, o atėjus priešui slaptu keliu kopdavo uolomis į viršų, ir niekas jų nepasiekdavo. Jie buvo užkariauti tik 2 kartus, kai priešo sargybiniai apačioje pastebėjo, kaip kažkas iš aukštesniojo miesto nusileidžia taku, netyčia išduodantis savo paslaptį. Visi gyventojai abu kartus miegojo, ir taip Viešpats primena jų istoriją, sakydamas, kad jie dvasiškai miega.

 

 

 

Istorinė pastaba: jie buvo tokie įsitikinę, kad nebus nugalėti, kad nė karto net nepastatė sargybinių. Toks buvo Sardis dvasine prasme . budėkite, vertinkite  savo išgelbėjimą ir vaikščiokite  su Viešpačiu. Jie ignoravo tai, ką turėjo, manydami, kad yra skirti amžinybei.

 

 

 

Jis sakė, kad jie yra krikščionys, bet iš tikrųjų jie tokiais  nebuvo. Dvasiškai buvo keletas tikrai atgimusių iš naujo, ir Jis skatino juos stiprinti tai, ką turi. Jis grasino tuo pačiu likimu, kurį patyrė jų miestas anksčiau –  Jis ateis kaip vagis naktį, o jie net nežinos,  kada Jis ateis.

 

 

 

Paulius ir anksčiau  vartojo tą pačią terminologiją,  rašydamas Tesalonikiečiams 1 Tesalonikiečiams 5:2 Paulius sako, kad paėmimas netikintiems pasirodys kaip Viešpats, ateinantis lyg vagis naktį pavogti to, kas Jam nepriklauso. Čia Viešpats naudoja šią metaforą, norėdamas nurodyti, kad jie yra netikintys arba atsitraukė nuo Jo. 5 eilutėje Jis sako tiems, kurie nugali – atgailaukite ir pradėkite vaikščioti su Juo – Jis neištrins jų vardų iš Gyvųjų knygos. Jis nebūtų to sakęs, nebent būtų buvę įmanoma, kad jų vardai būtų ištrinti iš Gyvųjų knygos.

 

 

 

Ši frazė „Gyvųjų knyga“ yra žydiška, kurią būtų supratę 1-ojo amžiaus skaitytojai. Judaizmas moko, kad Trimitų šventėje pučiant paskutiniam trimitui atveriamos knygos, tarp jų ir Atminimo knyga bei Gyvųjų knyga ir kitos – visi gyvųjų ir mirusiųjų įrašai.

 

 

 

Tiems, kurie mano, kad kartą išgelbėtas visada išgelbėtas, ši ir kitos eilutės parodo jų  kvailystę. Be to, tai buvo sprendimas, kuris juos išgelbėjo, ir reikia kito sprendimo, kad jie taptų  „neišgelbėti“.

 

 

 

Mes matėme Efesą, kuris kažkada turėjo uolumo, sukėlusio riaušes, ištikimą Smirną su jos lyderiu Polikarpu, Pergamą, kovojantį su kompromisu ir žmogaus sukurtos nikolaitų hierarchijos kilimu, kompromituojančią Tiatyrą, kurioje moteris dėstė klaidingą mokymą ir melagingas pranašystes. sakydamas, kad Viešpačiui gerai jei eini į  į pagonių šventyklas ir paleistuvauji, nes Viešpats nori palaiminti finansiškai, o Sardis, beveik miręs, bent jau miega šviesoje, tai įspėjamasis pasakojimas mūsų dienoms.

 

 

 

Visiems yra kažkas iš penkių, kuriuos iki šiol aptarėme. Man įdomu tai, kad kiekvieno miesto Kristaus kūnas buvo unikalus su savo problemomis, gėrybėmis ir bėdomis. Tą patį randame ir mūsų namų surinkimų tinkle, ir bet kuriame auditoriniame surinkime – kiekvienas surinkimas  yra unikalius, kiekviena miesto ar tautos kultūra  meta iššūkius krikščioniui.

 

 

 

Kiekviename surinkime Viešpats ragina nuolankumą, atgailą, rimtą tikėjimą ir vaikščiojimą su Juo. Ir tai, kas man atrodo ypač aktualu iki šiol, Jis turi mažai kantrybės tiems, kurie save vadina krikščionimis, bet moko  ir pranašauja kompromisą su pasauliu. Kitą savaitę broliškos meilės miestas Filadelfija ir Laodkėja, kuri manė, kad finansinis palaiminimas reiškė Dievo palankumą , ir kad  jiems daugiau nieko netrūksta.

 

 

 

Kaip sakiau, kiekvienas gaus kažką sau ...iki kitos savaitės! Laiminu,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

---

 [VM1]

7 Apreiškimo surinkimai 2 iš 4

 The 7 Churches of the Revelation #2 of 4

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę aptarėme Efezą, kuriame krikščionys  buvo labai uolūs, tai aprašyta Apaštalų darbų 19 skyriuje. Tačiau Viešpaties žinia  jiems praėjus mažiau nei 50 metų rodo, kad surinkimas buvo  pilnas religinių darbų ir  jau praradęs buvusį uolumą. Tačiau jie nekentė nikolaitų mokymų, kurių Viešpats taip pat
nekenčia. Viešpats  liepė jiems nustoti tiesiog judėti, bet prisiminti savo ankstesnes dienas  , atgailauti ir vėl tapti uoliais dėl Jo. Prisiminkite, jie susitikdavo namuose, bet net ir tada mažose grupėse kai kurie iš jų prarado uolumą Viešpačiui.

 

 

 

Antroji Viešpaties žinia buvo skirta Smirnai. Apreiškime 2: 8-11 tai tik 4 eilutės, ir - viskas. Tačiau vienas svarbiausių žmonių ir  citatų visoje krikščionybėje kilo iš Smirnos.

 

 

 

„ Smirnos surinkimo angelui rašyk; Tai sako Pirmasis ir Paskutinis, kuris buvo miręs ir yra gyvas; 9 Aš žinau tavo darbus, vargus ir skurdą (bet tu esi turtingas) ir žinau piktžodžiavimą tų, kurie sakosi esą žydai, bet yra šėtono sinagoga. 10 Nebijokite būsimų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos iš jūsų į kalėjimą, kad būtumėte išmėginti, ir jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką. 11 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams. Kas nugalės, tas nenukentės nuo antrosios mirties“.

 

 

 

Smirna yra šiuolaikinis Izmiras, maždaug 35 mylios į šiaurę nuo Efezo. Smirna buvo Homero gimtinė, 20 000 vietų amfiteatras ir uostamiestis, kuriame gyveno apie 100 000 žmonių tuo metu, kai buvo parašytas Apreiškimas. Jame buvo daug žydų, gyvenančių romėnų dievų ir deivių apsuptyje, ir, kaip ir Pauliaus tarnavimo metu , uolūs žydai kurstė krikščionių persekiojimą. (šėtono sinagoga)

 

 

 

10 dienų persekiojimas buvo suprantamas įvairiais būdais, įskaitant 10 metų teroro viešpataujant Diokletianui. Tačiau kai kurie pripažino, kad skaičius 10 yra užbaigimo skaičius, kaip mes jį naudojame šiandien – „10“ yra geriausia, kas tik gali būti. Neatsitiktinai žodis Smirna yra kilęs iš miros, kuri tuo metu buvo naudojama balzamuojant – jos skonis kartus, bet ji kvepia – todėl šis Viešpaties padrąsinimas apima teiginį, kad jų bėdos truks 10 metų – jų bėdoms bus riba. Tai tik persekiojimų metas, tada ateis poilsis. Tačiau Jis mini tikėjimą iki mirties. Čia pastebimas žodžių žaismas, nes  mira ir Smirna turi tą pačią šaknį.

 

 

 

Smirna labiausiai žinoma dėl Polikarpo, vieno iš svarbiausių lyderių, gyvenusių apaštalo Jono laikais ir po jo. Polikarpas gyveno 69–155 m., ty jis gimė mirus Pauliui ir Petrui, tačiau gyveno  Jono apaštalo laikais  ir buvo nukankintas maždaug 50 metų po savo mokytojo mirties.

 

 

 

Tuo metu vietinės valdžios dažnai buvo labiau kraujo ištroškusios nei Roma, todėl krikščionims dažnai buvo suteikta galimybė išsižadėti savo tikėjimo. Polikarpo pareiškimas, kai jam suteikiama galimybė, išlieka krikščionių ramsčiu:

 

 

 

"Aštuoniasdešimt šešerius metus aš Jam tarnavau. Kaip galiu piktžodžiauti savo Viešpačiui ir Karaliui?"

 

 

 

Polikarpas  buvo pririštas prie kuolo ir jie užkūrė laužą, bet jis nedegė ,  Viešpaties šlovė buvo matoma jo veide. Galiausiai kareivis paėmė ilgą ietį ir persmeigė jį per liepsnas, taip nutraukdamas jo gyvybę. Viešpaties žinia surinkimui  buvo padrąsinimas: nebijokite net iki mirties, o Tas, kuris buvo miręs, bet gyvas per amžius, duos jums Gyvybės vainiką. Amen! Prisiminkite ir vieną iš dovanų, kurias išminčiai atnešė kūdikiui Jėzui, tai  buvo mira, nuoroda į būsimą Jo mirtį. (Mato 2:11)

 

 

 

Pergamas; Apreiškimas 2:12-17

 

„ Pergamo bažnyčios angelui rašyk: 'Taip sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją:

 

13 Aš žinau tavo darbus ir kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.

14 Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamas aukas ir ištvirkautų.

15 Ir tu taip pat turi besilaikančių nikolaitų mokslo, kurio Aš nekenčiu.

16 Tad atgailauk! O jeigu ne, Aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.

17 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“

 

Pergamas buvo imperatoriaus garbinimo vieta  (šėtono sostas), o jo valdytojas turėjo teisę vykdyti nuosprendį Romos priešams, įskaitant krikščionis. Romos piliečiams buvo vykdyta mirties bausmė dviejų ašmenų kalaviju: Štai kodėl Viešpats pasakė, kad Jis yra tas, kuris turi dviašmenį kalaviją, kaip  tikrasis teisėjas ir teisingumo vykdytojas.

 

 

 

Viešpats turėjo problemų su tikinčiaisiaisiais  mieste, įskaitant laikymąsi nikolaitų mokymų, „pergalės prieš žmones“, kurie sukūrė lyderių hierarchiją, pašalinusią žmonių dalyvavimą vadovavime.

 

 

 

Kai kurie žmonės statė suklupimo akmenis žmonėms , ypač aukodami dievams ir deivėms, ir su tuo susijusius seksualinius apsilankymus pas šventyklų prostitutes. Kitą savaitę pažvelgsime į Tiatyrą, kur buvo mokoma to paties  – jie mokė, kad žmogus gali būti krikščionis, ir aukoti stabams taip pat ir seksualiai ištvirkauti pagonių šventykloje. Panašius dalykus mes matome ir mūsų dienomis – žmonės, moko  kompromiso su pasauliu, teigdami, kad tai yra „gerai“, juk Viešpats mus myli ir Jis  atleis, nes Jis žino,  kokiose aplinkybėse mes atsidūrėme – ir kitus panašius dalykus, kuriuos Viešpats tvirtai atmeta.

 

 

 

Paskutinėje laiško  eilutėje Viešpats pažadėjo duoti baltą akmenėlį tiems, kurie nugalės, su užrašytu nauju vardu, kurio niekas nežinos, tik tas, kuris jį gaus. Tai kultūros objektas, panašus į dviašmenį kalaviją , aptartą straipsnio  pradžioje.

 

 

 

Šiandien turime vizitines korteles, o anksčiau  žmogus galėdavo gauti jam skirtą raštelį ar atviruką. Antikiniame pasaulyje, kai žmogus demonstruodavo svetingumą, pavalgydindamas ar suteikdamas nakvynę savo namuose, svečias duodavo savo šeimininkui baltą akmenėlį. Ant akmens buvo adresas, o kartais ir trumpas kvietimą ar žinutė su ketinimu, kad šeimininkui atvykus į svečio miestą, jis gali apsistoti jo namuose.

 

 

 

Jėzus sako tiems, kurie nugali, jie turi namus su Juo Jo namuose, o žinutė yra suasmeninta kaip tik jiems – meilės raštelis, ypatingas vardas ar dievobaiminga savybė ar žinia, kurią Viešpats parašė būtent jiems. Tai susiję su tuo, ką Jėzus pasakė Jono 14:1-2 - Mano Tėvo namuose yra daug kambarių, ir aš ruošiu jums vietą..." Jis ruošia ir mums ...Amen, kokia palaima.

 

 

 

Kaip nuostabu žinoti, kad turime  kvietimą aplankyti Viešpatį Jo namuose... nuolatinį kvietimą, ir dar daugiau, mums ten paruošta vieta, galime pasakyti.

 

 

 

Tiatyra ir Sardai- kitą savaitę, iki tol laiminu,

 

Džonas Fenas

7 Apreiškimo surinkimai 1 iš 4

 The 7 Churches of the Revelation #1 of 4

 

Sveikinu visus,

  Viešpaties žinia 7 surinkimams Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuose šimtmečius buvo suprantami skirtingai. Kai kurie Viešpaties žodžiai atrodo labai atšiaurūs, įskaitant grasinimą vienam surinkimui 

ištrinti jų vardus iš Gyvenimo knygos.

 

Juose gausu kultūrinių nuorodų, kurių mes, praėjus daugiau nei 1900 metų, nesuprantame. Kai kas 7 supranta kaip surinkimo amžių, o mūsų laikas yra paskutinis, Laodikėjos laikas, turtingas surinkimas, kuris manė, kad jam nieko netrūksta. Ši serija nėra skirta diskusijoms apie požiūrius, bet daugiausia dėmesio bus skiriama kultūriniams elementams, kuriuos supratus atsidūsti ir sušunki: „dabar,  tai-  prasminga“.

 

Situacija

 

Apreiškimo knygoje 1:10 apaštalą Joną, kuris buvo ištremtas į Patmos salą prie šiuolaikinės Turkijos krantų, aplanko Viešpats. Dar daugiau, jis sako: „Aš buvau Dvasioje“ ir mato Viešpatį šlovėje. Tą patį terminą jis vartoja vėliau, 4:2, kai būdamas Dvasioje  išgirdo balsą, sakantį: „Užženk čionai“ ir buvo paimtas į dangų.

 

4 skyriuje jis pamatė Tėvą savo soste su vaivorykšte virš jo, skaidriomis grindimis priešais jį ir cherubus, šaukiančius „Šventas, šventas, šventas“ aplink Jį. 5 skyriuje jis mato Avinėlį, kuris buvo užmuštas, bet dabar yra gyvas, „paimk knygą iš dešinės rankos to, kuris sėdi soste“ – 4 skyriuje  mes matome Tėvą , o  5 skyriuje- Viešpatį , ir duodamus ritinius  atidaryti juos po vieną, ir tai yra likusi  Jėzaus Apreiškimo dalis, „kurį Tėvas Jam davė“. (1:1)

 

 Būti „Dvasioje“ gali reikšti keletą dalykų, įskaitant būti paimtam iš savo kūno Dvasios karalystėje į dangų arba pamatyti Viešpatį šlovėje – Jo šlovę, kuri gali nužudyti trapų žemės kūną, jei žmogus pamatytų Viešpatį šlovėje. Mums sakoma, kad Mozė kalbėjo su Dievu akis į akį, kaip žmogus kalba su draugu, ir akivaizdu, kad jis buvo „Dvasioje“, kai tai atsitiko. Vėliau, būdamas kūne, jis turėjo būti fiziškai perkeltas į uolos plyšį, kad apsisaugotų nuo Viešpaties šlovės. Paulius II Korintiečiams 12:2 rašė, kad eidamas į dangų jis nežinojo, ar yra savo kūne, ar ne. Toks yra buvimo „Dvasioje“ būdas.

 

 Kai esate „dvasioje“, mūsų žemiškasis kūnas nėra veiksnus ir jūs galite patirti dalykų, kurių negalėtumėte, jei liktumėte savo kūne. Vieną dieną mes gausime pašlovintus kūnus, kuriuos Paulius aprašo  1 Korintiečiams 15 skyriuje, kurie yra pagaminti iš dangiškos medžiagos aukštesnėse egzistencijos būsenoje, todėl gali atlaikyti nepridengtą  Dievo šlovę. Kaip apaštalas Jonas rašė I Jono 3:2: „...matysime Jį tokį, koks Jis yra“ tą dieną.

 

 Jonas mato Viešpatį šlovėje

 

Jonas 1:11 sako, kad jis buvo „dvasioje“ ir išgirdo balsą už savęs – Viešpaties šlovėje, sakantį: „Ką matai, užsirašyk ir nusiųsk 7 surinkimams  Azijoje: Efeze, Smirne, Pergame Tiatiruose, Sarduose, Filadelfijoje ir Laodikijoje.

 

 16-18 eilutėse Viešpats sako: „Aš esu tas, kuris buvo miręs, bet dabar gyvas per amžius“ ir kad Jis dešinėje rankoje laiko 7 žvaigždes. Tai svarbu, nes imperatorius Domicianas išleido monetą, kurioje buvo jo mirusio sūnaus atvaizdas. Jis teigė, kad per mediumo seansą kalbėjosi su savo mirusiu sūnumi ir išleido monetą, kurioje pavaizduotas jo miręs sūnus, laikantis 7 žvaigždutes, kurios žymi 7 pagrindinius Romos užkariautus regionus. Taigi, kai Jonas pamato Jėzų , Jis sako: „Aš buvau tas, kuris buvo miręs, bet dabar gyvas per amžius“, o Jo dešinėje rankoje yra 7 žvaigždės, tai „Jo  veide“ yra sudraudimas  imperatoriui ir patikinimas tikintiesiems, kad  Tikrasis ir Gyvasis Karalius yra su jais !

 

 2 skyrius: 1-7 yra laiškas į Efezą

 

Apaštalų darbų 19 skyriuje aprašomi nuostabūs įvykiai, nutikę Efeze. Tai buvo pagrindinis romėnų valstybės miestas šiuolaikinėje Turkijoje, žinomoje kaip „Azija“. Tai buvo maža valstybė vakarinėje-centrinėje pakrantėje, o laiškai yra nukreipti į 7 pagrindinius miestus.

 

 Kai jis pirmą kartą nuvyko į Efezą, Paulius rado apie 12 vyrų, kurie, jo manymu, buvo tikintys, bet jie  pasakė, kad girdėjo tik apie Joną Krikštytoją. Paulius paklausė jų, ar jie gavo Šventąją Dvasią po to , kai tikėjo, parodydamas mums, kad net tada dažnai buvo laiko tarpas tarp gimimo iš naujo ir Šventosios Dvasios gavimo. Man nuostabu, kad pirmą kartą sutikus šiuos vyrus Pauliui labiausiai rūpi – ar gavote Šventąją Dvasią nuo tada, kai įtikėjote? Jam tai buvo svarbu, gal ir mums turi būti svarbu.

 

 Paulius 2 metus mokė mokykloje, o Žodis pasklido visoje Azijos valstijoje. Tame regione buvo „siesta“ maždaug nuo 11:00 iki 16:00 (16:00), todėl greičiausiai tada Paulius mokė. Žmonės buvo tokie uolūs Viešpaties, kad sudegino savo knygas apie okultizmą ir taip sukėlė didžiulį ekonomikos sutrikimą.

 

 

 

Skaičiuojama, kad Efese gyveno apie 250 000 žmonių, jis yra gražus net griuvėsiuose. Dianos šventykla buvo vienas iš 7 senovės pasaulio stebuklų. Dengti ir plytelėmis iškloti šaligatviai su inkrustuotomis mozaikomis, 24 000 vietų amfiteatras, kuris buvo naudojamas net šiais laikais ( ten grojo EltJohnas ir Stingas , amfiteatras  naudojamas iki šiol). Kai jie sudegino savo okultines knygas, kilo riaušės, daugelis susirinkusių į amfiteatrą reikalavo paaiškinimo.  Paulius norėjo į juos kreiptis, bet dėl ​​savo saugumo turėjo būti išvežtas iš miesto.

 

 Kadangi mieste gyvena 250 000 žmonių, aš mačiau skaičiavimus, kad ekonomika buvo paveikta taip, kad kilo riaušės, apie 10 % arba 25 000 žmonių tikriausiai buvo tikintys. Tai labai daug ! Vėliau Pauliaus laiškuose Timotiejui buvo kalbama apie išteklių organizavimą to meto (namų) surinkimų tarpe, kaip ugdyti lyderius, elgtis su tais, kuriems reikia pagalbos, ir dar daugiau. Jei vienoje namų bažnyčioje galėjo būti apie  50 žmonių, tai yra 500 namų surinkimų , kurias jie turėjo suorganizuoti, kai kurie iš jų dirbo visą laiką ,  visą darbo dieną, tarnaudami  ir koordinuodami  išteklius visų  poreikiams tenkinti.

 

 Timotiejus mirė Efeze 97 metais, netrukus po to, kai Jonas buvo ištremtas į Patmą. Jis pamokslavo miniai, kuri tada sukilo prieš jį  ir smarkiai sumušė, o po 2 dienų jis mirė nuo patirtų sužalojimų.

 

 Netrukus po mirties Jonas gauna iš Viešpaties žodį Efezui: „Tu praradai savo pirmąją meilę. Atgailaukite“. Sugrąžinkite . Jūs darote gerus dalykus, bet savo širdyje atgailaukite ir grąžinkite mane į savo širdies sostą, tiek daug žodžių. Jis pasakė, kad reikia prisiminti buvusias dienas, ir tai yra geras nurodymas mums. Religija padaro mus „žmonėmis veikiančiais “, o ne „žmonėmis esančiais “. Ir dėl to Efesas buvo kaltas – širdyje jie prarado pirmąją meilę net darydami gera kitiems. Iš išorės viskas atrodė gerai, bet Viešpats mato širdį.

 

 Jis taip pat pagyrė juos už tai, kad jie nekenčia nikolaitų mokymo, kurio Jis taip pat nekenčia. Šis žodis buvo diskutuojamas šimtmečius, nes jis reiškia „žmonių pergalę / prieš žmones“. Įmonės Nike ir vardo Nicolas šaknis yra ta pati – taigi „pergalė“ (nike) prieš tautą arba žmones (pasauliečius) – nicolaitane.

 

 Tai leistų manyti, kad kalbama apie didėjančią tendenciją formuoti hierarchiją, atimant valdžią ir dalyvavimą iš žmonių. Tai apsunkintų jų paprastus susibūrimus namuose ir priartintų juos prie šiandieninės auditorijos struktūros – kiekviename susitikime kalba 1 asmuo su keletu kitų, turinčių teisę tai daryti. Ir kai kurie neturi teisės dalyvauti. Galima teigti, kad polinkis į hierarchiją išsipildė, kai krikščionybė buvo įteisinta maždaug po 200 metų. Konstantinas perėmė pagoniškas šventyklas ir pavertė jas Dievo tautos  pastatais, iškvietė žmones iš namų susirinkimų – ta nauja struktūra reikalavo tokios pat hierarchijos kaip kad turėjo pagonys pritaikytos tai  struktūrai.

  

 Jėzus pagrasino atimti iš jų žvakidę , jei jie neatgailaus. Jis pagrasino uždaryti  surinkimą, jei jie ir toliau klys – tai buvo grėsmė. Efezą iš tiesų 262 m. sunaikino gotai, o vėliau jis buvo apleistas ir  jo uostas uždumblo. Šiandien jis tik griuvėsių krūva .

 

 Neabejotina, kad jie prarado uolumą savo širdyse dėl Viešpaties, nors vis dar darė „krikščioniškus“ dalykus. Jie (galbūt) tapo tingūs, leisdami tik atrinktiems asmenims pasakyti, ką Dievas sako, apleido  į dalyvavimą orientuotą namų surinkimo formatą skatinantį  dalintis tuo, ką Jis darė jų širdyse. Jėzus savo nurodymus užbaigia 2:7: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia kalba surinkimams ...“

 

 

Tas pats galioja ir mūsų dienomis – kai kurie, be abejo, būtų perskaitę Jono jiems atsiųstą laišką ir būtų atgailavę. Kiti „neturėjo ausies girdėti, ką Dvasia sako“, ir ėmėsi savo reikalų kaip įprasta. Mums nereikia  kaltės, pasmerkimo nepasitikėjimo savimi, nes tai ne iš Dvasios.  Viešpats įtikina , o ne smerkia. Įsitikinimas yra susijęs su Dievu ir atveda mus prie Jo. Pasmerkimas susijęs su tavimi ir atitraukia tave nuo Dievo.

 

 Daugiau miestų, daugiau pamokų kitą savaitę... iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com

Kodėl visų pirma turi įvykti „Paėmimas“ 4 iš 4

 Why the 'Rapture' Comes First #4 of 4

Sveikinu visus,

 Šiandien pažvelgsime į 1ir 2 Tesalonikiečiams, kad aptartume viską, apeidami visą ratą. Bet pirmiausia santrauka: Judaizmas moko, kai metų pradžioje jaunaties fazės metu pučiamas paskutinis trimitas, ir mirę tikintieji Mesiju pakyla Jo pasitikti. Paulius pridėjo savo apreiškimą, kad mes, gyvi tuo metu,

prisijungsime prie jų. Kol vyksta teismas, danguje švenčiama septynerių metų šventė, žemė patenka į rūstybės dienas*, Jokūbo vargo ir Mesijo gimimo kančių laiką. Danielius tai pranašavo, kaip 7 metų laikotarpį, kai nuodėmės žmogus sudarys 7 metų sutartį su Izraeliu, o po to, įpusėjus sutarties laikui, išduos jį,  t. y. po 3,5 sutarties metų.

 

 

 *Atkreipkite dėmesį į šiuos rūstybės dienų paminėjimus: Apreiškimo 6:16, 11:18, 14:10, 19, 15:1, 7, 16:1. Izaijo 13:13, Jeremijo 10:10, 21:5, 32:37, Nahumo 1:2. Taip pat žr. Joelio 1-3 skyrius apie „Viešpaties dieną“.

 

 Kai skaitote Apreiškime apie „rūstybę to, kuris sėdi soste“ ir „atėjo Jo rūstybės diena“ Apreiškimo 6:16-17, žinokite, kad tai labai žydiškas dalykas. Tai nėra atsitiktinis žodžio „pyktis“ vartojimas. Paulius ir rašytojai sąmoningai naudoja šį žodį, kad praneštų tam tikrą laiką. Tai išskirtina ir unikalu Jokūbo vargo, dar vadinamo Mesijo gimimo kančios laikui nusakyti.

 

1 ir 2 Tesalonikiečiams.

 

1 Tesalonikiečiams 1:10 Paulius nustato savo laiško temą: „Ir laukti iš dangaus Jo Sūnaus, kurį Jis prikėlė iš numirusių, Jėzaus, kuris išgelbėjo mus nuo  būsimos rūstybės“. (Atkreipkite dėmesį į sakinio struktūrą, kad jis konkrečiai mini Jėzų prikeltą  iš mirties, suteikdamas užuominą apie prisikeliančius mirusiuosius Kristuje  ir mus, gyvus, kurie turi būti pakeisti tuo metu ).

 

 Mes aiškiai matome, kaip vartojamas žodis „(išgelbėjo mus nuo ateinančios rūstybės“) ir kad nuo to laiko, kai  buvome išgelbėti, yra labai konkretus laikotarpis. Bet jei žmogus nėra susipažinęs su žydų vartojamu žodžiu ar fraze, jis tai praleis.

 

 Patikinęs juos, kad būsime išgelbėti nuo būsimos rūstybės, jis paaiškina tas dienas 4:13-16:

 

"Bet aš nenorėčiau, kad jūs, broliai, liktumėte nežinioje  dėl  mirusiųjų, kad neliūdėtumėte, kaip  kiti, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai taip pat ir tie, kurie mirė Jėzuje, juos Dievas atves kartu su juo, nes tai sakome jums Viešpaties žodžiu, kad mes, gyvieji ir pasilikę iki Viešpaties atėjimo, neaplenksime mirusiųjų, nes pats Viešpats nužengs iš dangus su šauksmu, arkangelo balsu ir Dievo trimitu, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmieji.“

 

     Žinoma, būtent tai jis pasakė 1 Korintiečiams 15 skyriuje – viskas paeiliui- mirusieji Kristuje pirmi, tada gyvieji, paaiškindamas, kaip mes būsime išgelbėti iš būsimos rūstybės.

 

 Jis pakartoja savo teiginį 1:10 eilutėse 5:9-10, norėdamas sugrąžinti mintį atgal: "Nes Dievas (Tėvas) paskyrė mus ne rūstybei, bet išgelbėjimui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Taigi, ar mes mirėme, ar esame gyvi, gyvensime kartu su Juo“.

 

 Tai sutampa su jo mokymu 1 Korintiečiams 15 skyriuje, Efeziečiams 5:14-16  jis panaudoja  Trimitų šventės maldą kalbamą šventykloje  ir teiginius, kad jaunatis yra kažko būsimojo šešėlis (trimito pūtimas, kad  mirusieji ir gyvi pasikeistų ir būtų su Viešpačiu). Tėvas gelbsti iš rūstybės dienų.

 

 Tesalonikiečiai norėjo daugiau informacijos apie tuos įvykius ir jų paimti ateinantį Viešpatį...

 

Taigi Paulius parašė antrą laišką Tesalonikiečiams, kuriame buvo išsamiau apie „paėmimą“. Savo 2-ojo laiško 1 skyriuje jis dar kartą kalbėjo apie tai, kaip mes būsime su Juo, kai Jis tuo metu išlies savo rūstybę ant netikinčiųjų. Taip pradedamas 2 skyrius:

  

„Tegul niekas tavęs neapgauna, nes ta diena ateis tik tada, kai pirmiausia įvyks pasitraukimas ir tada bus atskleistas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, kuris priešinasi ir išaukština save aukščiau visko, kas vadinama Dievu arba, kas  yra garbinama, kad jis kaip Dievas sėdėtų Dievo šventykloje ir parodytų, kad jis yra Dievas. Ar neprisimeni, kai buvau su tavimi, aš tau tai sakiau?

 

 Ir dabar jūs žinote, kas jam neleidžia, kad jis būtų atskleistas savo laiku. Nes nedorybės paslaptis jau veikia: tik tas, kuris dabar jį sulaiko ir toliau jį varžys, kol  bus pašalintas iš kelio.

 

Ir tada bus apreikštas nedorėlis, kurį Viešpats sunaikins savo burnos dvasia ir sunaikins savo atėjimo šviesa. (antras atėjimas)"

 

Diskusija dėl išvykimo

 

Daugelio dėmesio centre – žodis „apostia“, „išvykimas“ arba „atkritimas“. Taip pat vartojamas apibūdinti maištą, vieno palikimą dėl kito, atkritimą. Todėl, kai Paulius sako, kad „atkritimas“ turi įvykti prieš apsireiškiant nuodėmės žmogui, daugelis mano, kad tai reiškia „atkritimą nuo tikėjimo“.

 

Jokiame graikiškame rankraštyje nėra „nuo tikėjimo“. Paulius nekalbėjo apie atmetimą nuo tikėjimo, tik  apie atkritimą, pirmiausia turi įvykti pasitraukimas. Tačiau tiems, kurie mano, kad tai yra atsimetimas nuo tikėjimo, jie tiki, kad Paulius sako, kad nuodėmės žmogus negali būti atskleistas tol, kol nebus masiškai nukrypstama nuo tikėjimo.

 

Bet gramatiškai tai neturi prasmės. Perskaitykite tai kaip „atkritimą nuo tikėjimo“, kad pamatytumėte prieštaravimą: „Ta diena neateis, kol neįvyks didžiulis atsimetimas nuo tikėjimo, tada bus atskleistas nuodėmės žmogus... o dabar jūs žinote, kas jam trukdo apsireikšti, taigi tas, kuris sulaiko jį nuo apsireiškimo, taip ir toliau darys, kol jis bus pašalintas iš kelio“.

 

 Ar tai prasminga? Turi įvykti didžiulis nukrypimas nuo tikėjimo ir TADA atsiskleidžia nuodėmės žmogus, ir kažkaip antikristas yra suvaržytas, kol įvyksta masinis atmetimas nuo tikėjimo? Tada kas yra „tas“, kuris sulaiko jį, kuris turi būti pašalintas arba „patrauktas iš kelio“, kad būtų atskleistas antikristas? Tai neturi jokios reikšmės.

 

 Prasminga sekti Pauliaus mokymą likusioje NT dalyje

 

Išplėstinė  Biblija komentaruose ir Kenneth Wuest NT daro pastabas, kad žodžio „apostia“ reikšmė atskleidžiama jo šaknyje, reiškia išvykimą, dingimą nuo akių arba išvykimą į kelionę. 1979 m. Biblijos mokykloje išmokau apie pradinį šio žodžio vartojimą, apibūdinantį veiksmą, kai laivas išplaukia iš uosto ir išplaukdamas „dingsta“ iš žvilgsnio už horizonto. TAS žodžio supratimas atitinka likusią NT dalį ir gramatiškai čia:

  

„Ta diena ateis tik tada, kai pirmiausia įvyks paėmimas (žydų tikinčių Mesiju patraukimas ) ir tada bus atskleistas nuodėmės žmogus... ir dabar jūs žinote, kas jį sulaiko, kad jis būtų apreikštas tinkamu laiku. ...o tas, kuris jį sulaiko, taip darys  ir toliau , kol bus pašalintas iš kelio, tada bus apreikštas nuodėmės žmogus“. (2 Tes. 2: 3-7)

  

„Tas“, kuris jį sulaiko, yra Kristaus kūnas, Kristus žemėje, veikiantis kaip druska arba konservantas, kurį reikia pašalinti, kad nuodėmės žmogus būtų atskleistas. Kai kas gali manyti, kad Šventoji Dvasia pašalinama, kad būtų atskleistas nuodėmės žmogus. Pasakyčiau taip, kad  Šventosios Dvasios tarnavimas  mumyse ir jos tarnavimo mums , žydams ir pagonims, baigiasi. Baigiasi Šventosios Dvasios  tarnavimas tiems,  kurie buvo dalis pagonims skirto laiko  per pastaruosius 2000 pagonių amžiaus metų, laikas turi būti pašalintas.

 

Šventoji Dvasia liks žemėje, nes žmonės atgims iš naujo Suspaudimų metu.

 

Tačiau Jo tarnystė, kurią mes turime Kristaus kūne, bus pašalinta. Dievas tvarkysis su Izraeliu per pastaruosius 7 metus, tai yra Danieliaus 70-oji savaitė, todėl matome 2 liudytojus: Mozę ir  Eliją  – Dievas veiks, taip sakant, „žydų laiku“.

 

Taigi Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios tarnystė, kuri yra unikali mums šiame ekklesios  amžiuje, turi būti pašalinta iš žemės, kad ji galėtų „pablogėti“, sakytume. Žinau, mes norime, kad visada mus vadintų nuotaka, bet NT nuorodų į Kristaus kūną kaip Kristaus nuotaką yra labai mažai (4 iš jų, visi Apreiškime), o nuorodos apie  mus kaip  Kristaus kūną, ir buvimą vienu kūnu su Kristumi yra daug daugiau, maždaug 130 kartų pasakyta, kad mes esame Jame, o Jis mumyse – kontekste, kad esame Jo kūnas žemėje, o Jis yra galva vadovaujanti iš dangaus.

 

 Dabar mes turime nuoseklumą visuose laiškuose, kuriuos Paulius rašė šia tema. 1 Korintiečiams 15:35-56 jis mini Paskutinį trimitą, kuris identifikuoja žydų tikėjimą, kad Trimitų šventėje / Roš Hašanoje, kai ji prasidės jaunaties metu, Mesijo mirusieji bus prikelti pašlovintais (dangiškos medžiagos) kūnais.  Paulius prideda savo apreiškimą, kad tuo metu gyvieji taip pat „pasikeis akies mirksniu“.

 

 Jis pakartoja šį teiginį Kolosiečiams 2:16-17, be kita ko, teigdamas, kad jaunatis yra „ateinančių dalykų šešėlis“. Jis tai dar kartą patvirtina Efeziečiams 5:14-16, išversdamas šventyklos maldą iš hebrajų į graikų kalbą, sakydamas: "Kelkitės, kurie miegate, kelkitės, kurie snaudžiate, ir Mesijas jus apšvies. Taigi žiūrėkite, kad gyventumėte blaiviai, o ne kaip kvailiai (kvailiai sako: „Dievo nėra“), bet kaip išmintingi, nes dienos yra blogos“.

 

 Tesalonikiečiams jis sako tą patį – Tėvas mums paskyrė ne rūstybę, o išgelbėjimą. Viešpats nusileis su šauksmu ir trimito garsu, o netikinčiam tai bus, kaip vagis naktį – vagis įsilaužia paimti tai, kas jam nepriklauso – bet mes priklausome Kristui, taigi Jis paims  mus , ir tai  yra teisėta bei teisinga. Tačiau netikinčiam paėmimas bus panašus į tai, kaip Jėzus įsiveržia į namus ir pasiima tai, kas Jam nepriklauso – bet mums yra kitaip.

 

 Tada galiausiai, pateikdamas paskutinę detalę Tesalonikiečiams, jis atskleidžia, kad nuodėmės žmogus negali būti atskleistas tol, kol pirmiausia neįvyks išvykimas, nes iki tol  nuodėmės žmogus yra sulaikomas nuo apsireiškimo. Tačiau kai bus  pašalintas Kristaus  kūnas, tai  leis atsiskleisti nuodėmės žmogui.

 

Štai kodėl Paulius nuosekliai rašo „todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais“ (1 Tes. 3:2, 4:18, 5:11, 2 Tes 2:17.Primk paguodą, tegul atsiliepia tai tavo dvasioje....ir pailsėk...kitą savaitę naujas serialas, iki tol, laiminu

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com