7 Apreiškimo surinkimai 2 iš 4

 The 7 Churches of the Revelation #2 of 4

Sveikinu visus,

 Praėjusią savaitę aptarėme Efezą, kuriame krikščionys  buvo labai uolūs, tai aprašyta Apaštalų darbų 19 skyriuje. Tačiau Viešpaties žinia  jiems praėjus mažiau nei 50 metų rodo, kad surinkimas buvo  pilnas religinių darbų ir  jau praradęs buvusį uolumą. Tačiau jie nekentė nikolaitų mokymų, kurių Viešpats taip pat
nekenčia. Viešpats  liepė jiems nustoti tiesiog judėti, bet prisiminti savo ankstesnes dienas  , atgailauti ir vėl tapti uoliais dėl Jo. Prisiminkite, jie susitikdavo namuose, bet net ir tada mažose grupėse kai kurie iš jų prarado uolumą Viešpačiui.

 

 

 

Antroji Viešpaties žinia buvo skirta Smirnai. Apreiškime 2: 8-11 tai tik 4 eilutės, ir - viskas. Tačiau vienas svarbiausių žmonių ir  citatų visoje krikščionybėje kilo iš Smirnos.

 

 

 

„ Smirnos surinkimo angelui rašyk; Tai sako Pirmasis ir Paskutinis, kuris buvo miręs ir yra gyvas; 9 Aš žinau tavo darbus, vargus ir skurdą (bet tu esi turtingas) ir žinau piktžodžiavimą tų, kurie sakosi esą žydai, bet yra šėtono sinagoga. 10 Nebijokite būsimų kentėjimų. Štai velnias įmes kai kuriuos iš jūsų į kalėjimą, kad būtumėte išmėginti, ir jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką. 11 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako surinkimams. Kas nugalės, tas nenukentės nuo antrosios mirties“.

 

 

 

Smirna yra šiuolaikinis Izmiras, maždaug 35 mylios į šiaurę nuo Efezo. Smirna buvo Homero gimtinė, 20 000 vietų amfiteatras ir uostamiestis, kuriame gyveno apie 100 000 žmonių tuo metu, kai buvo parašytas Apreiškimas. Jame buvo daug žydų, gyvenančių romėnų dievų ir deivių apsuptyje, ir, kaip ir Pauliaus tarnavimo metu , uolūs žydai kurstė krikščionių persekiojimą. (šėtono sinagoga)

 

 

 

10 dienų persekiojimas buvo suprantamas įvairiais būdais, įskaitant 10 metų teroro viešpataujant Diokletianui. Tačiau kai kurie pripažino, kad skaičius 10 yra užbaigimo skaičius, kaip mes jį naudojame šiandien – „10“ yra geriausia, kas tik gali būti. Neatsitiktinai žodis Smirna yra kilęs iš miros, kuri tuo metu buvo naudojama balzamuojant – jos skonis kartus, bet ji kvepia – todėl šis Viešpaties padrąsinimas apima teiginį, kad jų bėdos truks 10 metų – jų bėdoms bus riba. Tai tik persekiojimų metas, tada ateis poilsis. Tačiau Jis mini tikėjimą iki mirties. Čia pastebimas žodžių žaismas, nes  mira ir Smirna turi tą pačią šaknį.

 

 

 

Smirna labiausiai žinoma dėl Polikarpo, vieno iš svarbiausių lyderių, gyvenusių apaštalo Jono laikais ir po jo. Polikarpas gyveno 69–155 m., ty jis gimė mirus Pauliui ir Petrui, tačiau gyveno  Jono apaštalo laikais  ir buvo nukankintas maždaug 50 metų po savo mokytojo mirties.

 

 

 

Tuo metu vietinės valdžios dažnai buvo labiau kraujo ištroškusios nei Roma, todėl krikščionims dažnai buvo suteikta galimybė išsižadėti savo tikėjimo. Polikarpo pareiškimas, kai jam suteikiama galimybė, išlieka krikščionių ramsčiu:

 

 

 

"Aštuoniasdešimt šešerius metus aš Jam tarnavau. Kaip galiu piktžodžiauti savo Viešpačiui ir Karaliui?"

 

 

 

Polikarpas  buvo pririštas prie kuolo ir jie užkūrė laužą, bet jis nedegė ,  Viešpaties šlovė buvo matoma jo veide. Galiausiai kareivis paėmė ilgą ietį ir persmeigė jį per liepsnas, taip nutraukdamas jo gyvybę. Viešpaties žinia surinkimui  buvo padrąsinimas: nebijokite net iki mirties, o Tas, kuris buvo miręs, bet gyvas per amžius, duos jums Gyvybės vainiką. Amen! Prisiminkite ir vieną iš dovanų, kurias išminčiai atnešė kūdikiui Jėzui, tai  buvo mira, nuoroda į būsimą Jo mirtį. (Mato 2:11)

 

 

 

Pergamas; Apreiškimas 2:12-17

 

„ Pergamo bažnyčios angelui rašyk: 'Taip sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją:

 

13 Aš žinau tavo darbus ir kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net tomis dienomis, kada pas jus, – kur gyvena šėtonas, – buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas.

14 Vis dėlto turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių Balaamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamas aukas ir ištvirkautų.

15 Ir tu taip pat turi besilaikančių nikolaitų mokslo, kurio Aš nekenčiu.

16 Tad atgailauk! O jeigu ne, Aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju’.

17 Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas.“

 

Pergamas buvo imperatoriaus garbinimo vieta  (šėtono sostas), o jo valdytojas turėjo teisę vykdyti nuosprendį Romos priešams, įskaitant krikščionis. Romos piliečiams buvo vykdyta mirties bausmė dviejų ašmenų kalaviju: Štai kodėl Viešpats pasakė, kad Jis yra tas, kuris turi dviašmenį kalaviją, kaip  tikrasis teisėjas ir teisingumo vykdytojas.

 

 

 

Viešpats turėjo problemų su tikinčiaisiaisiais  mieste, įskaitant laikymąsi nikolaitų mokymų, „pergalės prieš žmones“, kurie sukūrė lyderių hierarchiją, pašalinusią žmonių dalyvavimą vadovavime.

 

 

 

Kai kurie žmonės statė suklupimo akmenis žmonėms , ypač aukodami dievams ir deivėms, ir su tuo susijusius seksualinius apsilankymus pas šventyklų prostitutes. Kitą savaitę pažvelgsime į Tiatyrą, kur buvo mokoma to paties  – jie mokė, kad žmogus gali būti krikščionis, ir aukoti stabams taip pat ir seksualiai ištvirkauti pagonių šventykloje. Panašius dalykus mes matome ir mūsų dienomis – žmonės, moko  kompromiso su pasauliu, teigdami, kad tai yra „gerai“, juk Viešpats mus myli ir Jis  atleis, nes Jis žino,  kokiose aplinkybėse mes atsidūrėme – ir kitus panašius dalykus, kuriuos Viešpats tvirtai atmeta.

 

 

 

Paskutinėje laiško  eilutėje Viešpats pažadėjo duoti baltą akmenėlį tiems, kurie nugalės, su užrašytu nauju vardu, kurio niekas nežinos, tik tas, kuris jį gaus. Tai kultūros objektas, panašus į dviašmenį kalaviją , aptartą straipsnio  pradžioje.

 

 

 

Šiandien turime vizitines korteles, o anksčiau  žmogus galėdavo gauti jam skirtą raštelį ar atviruką. Antikiniame pasaulyje, kai žmogus demonstruodavo svetingumą, pavalgydindamas ar suteikdamas nakvynę savo namuose, svečias duodavo savo šeimininkui baltą akmenėlį. Ant akmens buvo adresas, o kartais ir trumpas kvietimą ar žinutė su ketinimu, kad šeimininkui atvykus į svečio miestą, jis gali apsistoti jo namuose.

 

 

 

Jėzus sako tiems, kurie nugali, jie turi namus su Juo Jo namuose, o žinutė yra suasmeninta kaip tik jiems – meilės raštelis, ypatingas vardas ar dievobaiminga savybė ar žinia, kurią Viešpats parašė būtent jiems. Tai susiję su tuo, ką Jėzus pasakė Jono 14:1-2 - Mano Tėvo namuose yra daug kambarių, ir aš ruošiu jums vietą..." Jis ruošia ir mums ...Amen, kokia palaima.

 

 

 

Kaip nuostabu žinoti, kad turime  kvietimą aplankyti Viešpatį Jo namuose... nuolatinį kvietimą, ir dar daugiau, mums ten paruošta vieta, galime pasakyti.

 

 

 

Tiatyra ir Sardai- kitą savaitę, iki tol laiminu,

 

Džonas Fenas