Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę aš dalinausi, kaip pirmiausiai Sūnus buvo duotas ir kaip Jis tapo kūdikiu. Tačiau vis tik kaip įvyko šis perėjimas? Kaip šis mums duotas Sūnus tapo kūdikiu?

Ką Jis galvojo?

Prieš man pasineriant į techninius klausimus, kaip Sūnus perėjo iš dangaus į pradėjimą Marijos įsčiose, pažvelkime geriau į Jo nuolankią širdį, nes jokio kūdikio nebūtų pradėta Marijoje, jeigu Jis nebūtų toks nuolankus.

Filipiečiams 2:6-8 sako, kad Sūnus „... esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs Savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė Save (ištuštino save – vert. pastaba) ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones. Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Sūnus nelaikė Savęs lygiu Tėvui, ir tai nebuvo kažkas, ko Jis buvo „nusitvėręs“. Tai net nepriartėja prie graikų kalbos žodžio, kurį tai rašydamas panaudojo Paulius. Graikiškas žodis yra „harpagmos“, kurio šaknis „harpazo“ reiškia „užgrobti ir nusinešti panaudojant jėgą“. Šis žodis buvo naudojamas ir veikiamąja, ir neveikiamąja rūšimi, o tai galėjo reikšti kažką aktyvaus – asmenį, kuris kažką užgrobia ir nusineša, arba pasyvaus, kaip šiuo atveju, kažką sugriebusį laimikį (arba nesugriebusį, neįsikibusį į tai).

Galėtumėm pasakyti taip:

„Kristus... nelaikė apdovanojimu būti toks koks Jis buvo – lygus su Dievu.“

Tai – stulbinantis apreiškimas apie Jėzaus nuolankią prigimtį. Kai Jis vėliau ištarė: „...mokykitės iš Manęs, nes  Aš esu romus ir nuolankios širdies“, Jis sakė tiesą. Jis YRA romus ir nuolankios širdies. Romus reiškia „švelnus, švelnaus būdo“, o nuolankus reiškia „nusižeminęs, kuklios širdies“. Romus Mesijas Karalius piešiamas štai kaip: „Štai tavo Karalius ateina pas tave, romus ir sėdintis ant asilo ir ant asiliuko, asilo jauniklio". Mato 11:28-30, Mato 21:5

Kita pagrindinė frazė yra „ištuštino pats Save“ - Jis savęs neištuštino iš savo Dieviškumo, arba nesiliovė būti tuo, kuo Jis buvo per amžius – paprasčiausiai Jis atsisakė visų teisių ir privilegijų kaip vienatinis Dievo Sūnus, kad galėtų gyventi kaip paprastas žmogus. Šiuo būdu, tiesa, kas Jis buvo ir kas Jis yra, turi būti ištirta dvasioje ir pažinta širdimi.

Štai kodėl...

Jis nėra holivudinis Jėzus. Jam nedaro įspūdžio prašmatnūs atributai ar hierarchija, per kurią Jis yra pristatomas. Galime pamatuoti kiek žmogus pažįsta Jėzaus asmenį pagal tai, kiek jam daro įspūdį „daiktai“ ir „daiktų“ regimybė. Mums duotas Sūnus TURĖJO būti nuolankios širdies, kad taptų vienu iš Savo kūrinių, ir gimtų kaip kūdikis.

Dėl to, kad Jis nusižemino, Jo nevaržo jokia aplinka, nuo ištaigingiausių rūmų iki kukliausių namų, nes Jam tai nedaro įspūdžio ir tai Jo nežeidžia – toks yra mūsų Viešpats. Ištrauka laiške Filipiečiams 2:5 prasideda taip: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus...“

Ar mes esame taip pat nusižeminę? Ar mums lygiai taip pat nedaro įspūdžio „dideli dalykai“? Ar mes neįsižeidžiame, kai mus supa kuklūs ir nuolankūs žmonės? Ar mes užriečiame nosį prieš kažką prastai apsirengusį parduotuvėje, ar žvelgiame į jį nusižeminę, Dievo akimis? Ar mes elgiamės su gerai apsirengusiais ir gražiais žmonėmis skirtingai nei su vidutiniškai atrodančiais ir kukliai apsirengusiais?

Ar mes iškeliame save virš kitų pokalbio metu, o gal konstatuojame faktus? Jeigu mes iš tiesų pažįstame Jį ir jeigu skiriame Jam laiko savo širdyje, mes palaipsniui būsime perkeisti pagal Jo nuolankumo paveikslą... taigi, jeigu matai priešingus dalykus tuose, kurie vadinami „krikščionimis“, žinok jie vis dar auga. „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus...“

Aš dažnai prašydavau žmonių, kad pakeltų rankas, jeigu jie kada nors tarnavime ar susirinkime jautė, lyg Jėzus vaikščiotų jų tarpe. Paprastai kelios rankos pakildavo. Tada aš paklausdavau, ar Jis kada perėmė vadovavimą susirinkimui, ar kada nors pasirodė, ar įsiterpė į tą veiklą? Niekada. Jis visa ko Viešpats, tačiau Jis pasitenkina vaikščiodamas Savo draugų tarpe.

Vedžiau tarnavimą Biblijos mokyklos koplyčioje ir staiga šlovinimo metu pamačiau Viešpatį lipantį laiptais ant pakylos ir sustojantį tiesiai prieš mane. Staiga atsiklaupiau priešais Jį ir buvau priblokštas, išgirdęs Jį sakant: „Norėčiau pasitarnauti Savo žmonėms", į ką aš atsakiau: „Tu esi Viešpats, žinoma, daryk ką tik nori.“

Aš atsistojau ir judesiu parodžiau moteriai, vedančiai šlovinimą, tęsti, tada atsigręžiau ir mačiau, kaip Viešpats vaikšto tarp apytiksliai 200 šlovinančių studentų, sustodamas tai vienur tai kitur, kad kažką pasakytų. Po kelių minučių Jis užlipo ant pakylos ir vėl atsistojo priešais mane, sakydamas: „Ačiū tau, kad leidai man pasitarnauti Savo žmonėms. Tik nedaugelis tai daro. Didžioji dauguma taip prilipę prie savo tvarkaraščio ir dienotvarkės, vietoj to, kad leistų man iš tiesų paliesti savo žmones.“ Tada Jis pasisuko, nuėjo Savo įprastus 2 su puse žingsnio ir trečio žingsnio viduryje dingo.

Aš mąsčiau, koks nuolankus, koks nuostabus ir koks nusižeminęs aš buvau tą dieną! Su kiekvienu aplankymu, kiekvieną kartą pabuvęs greta Jo aš tiek daug išmokstu.

Taigi dabar, kai suprantame Viešpaties kuklumą, pakalbėkime apie tai, kaip Jis perėjo

Laiško Hebrajams autorius parodo Senojo Testamento aukų nesugebėjimą nuolat panaikinti nuodėmę, sakydamas, kad jos turi būti aukojamos iš naujo ir iš naujo, ir kad vieną kartą reikėjo nuolatinės aukos. Tam, kad didžioji auka vieną kartą panaikintų nuodėmę, ir nuvestų žmogų į naują sandorą su Dievu.

„Nes yra neįmanoma, kad jaučių bei ožių kraujas pašalintų nuodėmes. Todėl ateidamas į pasaulį Jis sako: 'Tu nenorėjai aukos ir aukojimo, bet man paruošei kūną...'" Hebrajams 10:4-7

Juk „Ateidamas į pasaulį“ nereiškia, kad Jis gimė, bet kad buvo pradėtas. „...man paruošei kūną“ - sako Jis. Tėvas per Marijos kiaušinėlį ruošiantis danguje žmogaus kūną Tam, kuris ištuštino save nuo visų teisių ir privilegijų, kaip Dievo Sūnus.

Filipiečiams 2:8 paprasčiausiai sakoma: 'ir pavidalu rastas kaip žmogus' arba 'tapdamas panašus į žmones' arba 'tapęs žmogumi'.

Kai Marija naiviai paklausė, kaip tai atsitiks, angelas Gabrielius pasakė jai 'Ant tavęs užeis Šventoji Dvasia ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave, todėl ir Tas, Kuris gims iš tavęs, bus šventas ir vadinsis Dievo Sūnumi.' (Luko 1:35)

Dievo Sūnus ištuštino Save nuo visų teisių ir privilegijų kaip Dievo vienintelis Sūnus, pasilaikęs Savo sūnystę, kad būtų pradėtas Marijoje, ir prieš palikdamas Dangų, paskelbė 'man paruošei kūną'. Šventosios Dvasios veikimu, kuri apgaubė paauglę mergaitę, panaudodama jos kiaušinėlį, kad suformuotų kūną, ir Jis buvo pradėtas jos įsčiose.

Tai yra kuklu, romu, nuolanku. Mes tai pasiimsim iš čia kitą savaitę. Iki to laiko, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Sausis 2017. Asmeninės sveikatos apžvalga, pranašiškai ir daugiau

John Fenn, 2016 m. sausio mėn. 18 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki visi,

Barbara ir aš turėjome šiek tiek sveikatos patikrinimų bei susitikimų su gydytojais, bet viskas iki šiol atrodo daugmaž gerai. Mano didelei nuostabai, kardiologas labiau susirūpinęs mano kraujo spaudimu nei aritmija (nereguliarūs širdies dūžiai, kurie gali iššaukti infarktą arba kraujo krešulių susidarymą – vert.past.). Neaptikus jokių regimų aritmijos simptomų ir nejaučiant energijos nebuvimo, jis patarė numesti daugiau svorio, kad sumažėtų kraujo spaudimas ir sutarėme pasimatyti po trijų mėnesių. Jeigu man nepasisektų pasiekti reikiamo svorio iki balandžio pradžios, mes aptarsime, kokius vaistus teks pradėti vartoti, kad sumažintume kraujo spaudimą. Todėl likusią dalį sausio bei vasario mėnesį užsiimsiu svorio metimu ir atidėsiu keliones iki kovo, kad galėtume susikoncentruoti į mudviejų sveikatos reikalus.

Galite pasižiūrėti mano kas savaitę pasirodančius 10-12 minučių mokymus per Facebook‘ą arba YouTube. Laidos gyvai transliuojamos trečiadieniais 8 valandą ryte JAV laiku per Facebook live, bet jas ir vėliau bet kuriuo metu galima peržiūėti. Tiesiog užsidėkite paiešką „John C Fenn videos“ ir jos pasirodys.

Jeigu mąstote atvykti į konferenciją Olandijoje, kuis vyks Paminėjimo dienos savaitgalį – gegužės 25-28 dienomis, tuomet parašykite man el.laišką. Jeigu esate iš JAV, rašykite į cwowi@aol.com, jei iš Europos, Afrikos arba Azijos, kreipkitės į Wil ir Ank adresu cwowi@solcon.nl.

Dauguma skrydžių iš JAV į Amsterdamą būna naktį, tai reiškia, kad iš JAV turite išskristi gegužės 24 dieną, atvykti 25 dieną ryte ir mes jus palydėsime į ramybe dvelkiantį konferencijų centrą, kuriame ir būsime iki pat sekmadienio, gegužės 28d. Pirmadienį ir antradienį truputį pasižvalgysime po Olandiją – Amsterdamą, tikėtina, kad pamatysime Korės ten Boom namelį, galbūt Anne Frank namą, plauksime garlaiviu Amsterdamo kanalais ir pasigrožėsime apylinkėmis, bet apskritai vaikštinėsime ir praleisime laiką drauge. O tada trečiadienį, gegužės 31 dieną išvyksime, ir tą pačią dieną grįšime į JAV. Iš viso susidaro viena savaitė.

Yra konferencijos mokestis ir viešnagės metu bus renkami paaukojimai. Jeigu norite, galite prisidėti savo finansais prie Wil ir Ank išlaidų priimant žmones. Be viso to, reikės pinigų ir savoms išlaidoms.

Nauji filialai ir prašau maldų už mane

Prašau melstis išminties, nes tempas naujų namų bažnyčių, norinčių būti CWOWI dalimi, dramatiškai išaugo visame pasaulyje. Reikia laiko, kad galėčiau susipažinti su kiekviena grupe.

Kai rašau jums, kaip tik šiuo metu, sueina 13 metų, kai mes savo neįgalų sūnų Krisą atvežėme į namų grupelę. Tarnaudami Dievui, mes taip pat nuolat juo rūpinamės. Krisas protiškai yra 4 metų, nors jis atrodo aukštesniam lygyje. Vakar jo vadovas sušaukė savo grupę, kad paaiškintų kai kuriuos administracinius pokyčius, bet pakomentavo, jog Chris liko prie stalo skaityti kitam gyventojui Rėjui. Krisui skaitant keletą pasakojimų, Rėjus pritariamai linkčiojo galvą. Bet Krisas nemoka skaityti! Jis greičiausiai vartydamas lapus, pasakojo istoriją Rėjui, kuris nemoka pasakyti daugiau nei dviejų žodžių, bet aišku tai, kad abiems istorija labai patiko!

Kai Krisui suėjo 22 metai, Viešpats kalbėjo jam ir jis susijaudinęs man pasakė: „Jėzus pasakė, kad Jis vaikščios po kalnus su manimi! Valio! Jis vaiščios su manimi po kalnus!“ Nuo to laiko Chris sakydavo: „Kai nueisiu į dangų, nereikės jokio vežimėlio!“ bei „Kai pateksiu į dangų, aš bėgiosiu va taip (kaip bėgiojantys vaikai).“ Mūsų sūnus padeda mums plačiau žvelgti į gyvenimą, kad jo amžius laikinas ir ateis kitas laikas.

Kvitai, norintiems paaukoti JAV, bus elekroniniu paštu išsiųsti atskirai po savaitės. Ačiū!

Ką pasakė Tėvas...

Aš mąsčiau apie Iraną ir ką naujoji JAV administracija galėtų padaryti su dabartine sutartimi. Taip pat apie tai, kaip šalys išdrąsėjo pasakyti Izraeliui, ką jiems reikia ir ko nereikia daryti. Man bemąstant, Tėvas pasakė man labai trumpai: „Iranas ir kiti bus priversti trauktis į kampą, panašiai, kaip Japonija Antrojo Pasaulinio karo metu.“

Jeigu nežinote 1930 metų pasaulio istorijos, lesikite man paaiškinti, kodėl tai, ką Tėvas pasakė, yra taip svarbu. 1911 metais JAV pasirašė sutartį su Japonija, leidžiančią eksportą iš JAV į Japoniją. Viską pradedant nafta ir aliejumi bei baigiant plieno produktais. Kaip atsaką į beaugančią Japonijos gamybos pramonę ir karinį pasiruošimą, 1939 metais prezidentas Ruzveltas nutraukė šį susitarimą ir kitą vasarą pasirašė įstatymą, draudžiantį JAV įvežti į Japoniją aviacijos naftos produktus, tepalus bei plieno produktus. Per sekančius metus prezidentas Ruzveltas įvedė griežtus apribojimus ir uždraudė eksportuoti minėtuosius produktus į Japoniją. 1941 metų rugpjūčio mėnesį britai ir olandai pasielgė taip pat ir tai atskyrė Japoniją nuo likusio pasaulio.

Tokie veiksmai uždusino Japonijos galimybę išlaikyti ir padidinti savo karinį ir gamybinį kompleksą. Tai vedė į „neišprovokuotą“ ataką Pearl uoste 1941 metų gruodžio 7 dieną.

Kai aš mąsčiau apie tai, kaip Izraelis, o ypač Jeruzalė, tampa dėmesio centru mažiausiai 70-iai Jungtinių Tautų, išsirikiavusių prieš ją, ir svarsčiau, ką naujasis JAV prezidentas darys su Iranu, Tėvas pasakė, kad Iranas ir kiti bus priversti trauktis į kampą. Oho, tai bent.

Zacharijo 12:1 sakoma, kad Viešpats ruošia didelį paveikslą, kuris privers Jeruzalę, ne tik Izraelį, bet ir Jeruzalės miestą, tapti pagrindiniu pasaulio centru: „Aš padarysiu Jeruzalę svaiginančia taure visoms aplinkinėms tautoms ir taip pat Judui per Jeruzalės apgulimą. Tą dieną Jeruzalę padarysiu sunkiu akmeniu visoms tautoms.“

Stebėkite šiais metais, kaip Jeruzalė bus minima per žinias. Skaitykite tarp eilučių, kai tautos lieps Izraeliui grąžinti žemes, laimėtas 1967 metais. Įskaitant ir miestą. Melskite išminties vadovams, kaip elgtis su Rusija, Iranu ir Turkija, už sąjungą, apie kurią kalbama Ezekielio 38 skyriuje. Atrodo, kad beveik kasdien į tai telkiamasi. Pamatykite sankcijas, kurios atskirs Iraną ir „kitus“ (nesu tikras, ką reiškia „kiti“, bet tai galėtų būti Irano remiamos teroristų grupės arba tautos, susivienijusios su Iranu, laikas parodys) ir pažinkite laikus.

Iš tikrųjų visa tai yra santykiai. Šis pasaulis praeis, bet Tėvas ir Viešpats jau galvoja apie ateinančius amžius, kaip parašyta Efeziečiams 2:7. Mes jau esame amžinybėje, jau esame kitos Karalystės piliečiai, viena šeima danguje ir žemėje, tiesiog laukiame, kada ateis laikas ten patekti. Matykite plačiau ir neleiskite, kad baimė valdytų jūsų protą. Mes visi mąstome apie vienus arba kitus dalykus, tačiau sutelkiant mintis ir širdį, galime turėti užtikrintą laukimą, žinojimą, kad esame Tėvo ir kad niekas mūsų negali iš Jo atimti.

Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalimi. Nors mano savaitinės mintys, kompaktiniai diskai, MP3 mokymai, elektroniniai naujienlaiškiai, konferencijos bei knygos pasiekia tūkstančius visame pasaulyje, atlikę metų ataskaitą išsiaiškinome, kad per visus 2016 metus bent vieną kartą mums paaukojo mažiau negu 300 žmonių.

Štai kodėl tas keletas, kurie aukoja CWOWI, mums yra tokie ypatingi. Mes nesistengiame praturtėti tarnaudami (ir mums tai sekasiJ). Buvau danguje ir mačiau Viešpatį: turtai nepalyginami, taigi negalvokite, kad mes siekiame šlovės. Tačiau pinigai reikalingi, kad išgyventume šioje žemėje, todėl mes siunčiame padėką už tą paramą, kuri įgalina mus tęsti šį tarnavimą. Taip pat ačiū už jūsų maldas, kurios mus palaiko.

Su palaiminimais,

John ir Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Kristus prieš pradėjimą Marijos įsčiose. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 3 d., 

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Visi žinome, kad Jėzus negimė gruodžio 25 dieną, tačiau, žinoma, nepatiriame jokios žalos švęsdami gimimą didžiausios dovanos, kurią kada nors yra gavęs žmogus. Galiausiai, mes nuolat perkeliame savo pačių arba savo mylimųjų gimtadienių šventimą patogumo dėlei, taigi galime tą patį padaryti ir su Viešpaties gimtadieniu.

Saturnalijos festivalio, švenčiamo gruodžio 25-ąją, pagoniškos šaknys mūsų netrigdo, net jei ir žinome apie Kalėdų pagoniškas šaknis, tai nereiškia, kad praktikuojame ar pritariame tam daugiau nei dovanodami gėles Valentino dienos proga savo mylimajam.

Ar prisimenate vasario 14-ąją švenčiamą Valentino dieną? Ar žinote, kad tai buvo Luperkalijos vaisingumo festivalis, ir tą dieną jaunų moterų vardai buvo užrašomi ant popierėlio ir įdedami į puodynę, kad jauni vyrai jas išsirinktų bei turėtų lytinius santykius, prieš tai jas nuplakdami rimbais, kadangi buvo tikima, jog tokiu būdu prieš lytinius santykius bus sužadinamas jų vaisingumas. Buvo tikima, kad vasario 14-oji ir Luperkalija pradeda prigimtinį „poravimosi sezoną“.

Tačiau man nerūpi nei tos pagoniškos Valentino dienos šaknys, nei pagoniškos Kalėdų šaknys, kadangi Jėzaus gimimo šventimas ir mano žmonos bei mūsų meilės vienas kitam paminėjimas yra skirti Viešpačiui. Kaip mūsų šventimas yra skirtas Viešpačiui, taip ir tų, kurie pasirenka tos dienos nešvęsti, pasirinkimas irgi yra skirtas Viešpačiui, ir Jis abudu priima. Todėl mes esame taikoje vienas su kitu, kaip parodyta laiške Romiečiams 14:1-12.

Dabar prie temos: Sūnus mums duotas, kūdikis gimė

Izaijas 9: 5-6 sako: „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas, viešpatavimas ilsisi ant jo pečių..."

Pirmiausia Sūnus turėjo būti duotas iš Dangaus, o tada galėjo tapti kūdikiu, gimusiu Betliejuje.

„Tėve! Pašlovink Mane pas Save ta šlove, kurią esu pas Tave turėjęs dar prieš pasaulio sukūrimą.“ Jono 17:5

„Tėve! Tu juos atidavei Man, ir Aš noriu, kad jie būtų ten, kur Aš esu, kad jie pamatytų mano šlovę, šlovę, kurią Man davei, nes pamilai Mane prieš pasaulio sukūrimą!“ Jono 17:24 (pažodinis vertimas, - vert. past.)

„Kaip Tėvas turi gyvybę pats Savyje, taip ir Sūnui davė gyvybę turėti Savyje, Jis taip pat suteikė Jam autoritetą teisti, nes Jis taip pat (tapo) Žmogaus Sūnumi.“ Jono 5:26-27

Kristaus asmuo, Žodis, Senajame Testamente

„Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo su Dievu ir Žodis buvo Dievas... tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Jono 1:1-2, 14

Taigi, ką Jonas nori pasakyti, kai kalba „(Tėvo) Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“?

Berniukas Samuelis

Pirmos Samuelio knygos 3 skyriuje randame Samuelį tarnaujantį Eliui - aukščiausiajam kunigui šventykloje. Pirmojoje eilutėje ruošiama dirva, ji sako: „Tomis dienomis Dievo žodis buvo retas, nebuvo regėjimų.“ Tai amžinai susieja Viešpaties Žodį su regėjimu.

Pirmą kartą Viešpats pašaukia Samuelį vardu 4 eilutėje. 7 eilutė mums atskledžia, jog berniukas galvoja, kad čia Elis jį šaukia, „Kadangi Samuelis dar nepažino Viešpaties ir jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis."

Tai yra žinoma istorija – Viešpats šaukia Samuelį tris kartus, kiekvieną kartą šaukia vardu: „Samueli, Samueli“, - kiekvieną kartą jis eina pas Elį, manydamas, kad tai jis. Iš trečio karto Elis supranta, kas čia vyksta ir pasako Samueliui, jog tai Viešpats, ir kad reikia atsakyti, kai išgirs Jo balsą.

Iki šiol galima buvo manyti, kad Viešpaties balsas buvo kažkas panašaus į balsą Samuelio galvoje arba kažkoks nematomas, bet girdimas balsas. Abi šios prielaidos pasirodys klaidingomis, nes 10 eilutė sako: „Viešpats atėjo ir, ten stovėdamas, pašaukė kaip pirma: „Samueli, Samueli.“

Mes žinome, kad tai buvo ištikrųjų Viešpaties regėjimas, nes 15 eilutė sako: „Samuelis bijojo pasakyti Eliui apie regėjimą.“ Samuelis pamatė Viešpaties Žodžio Asmenį. Jis atėjo į Samuelio kambarį ir kalbėjo su juo... nuostabu.

Tačiau dar ne viskas – bus daugiau! Viešpaties Žodis

21 eilutė apibendrina ir nustato eigą visiems pranašams, kurie ateis po Samuelio: „Viešpats ir toliau pasirodydavo (jam) Šilojuje, Viešpats apsireiškė Samueliui kaip Viešpaties Žodis."

Samuelis buvo pavadintas regėtoju, tai kitas pranašo vardas, kadangi regėtojas galėjo matyti Dvasines sritis, ir kadangi jis buvo pirmasis pranašas Izraelyje ir patepė pirmąjį Izraelio karlių, jis yra paragonas – tobulas pavyzdys – visų vėliau atėjusių pranašų.

Kai skaitome Senojo Testamento pranašus ir jie sako: „Dievo Žodis atėjo...“, - tai reiškia, kad jie nekalba apie balsą savo galvoje, arba nesako, kad nematoma ranka vedžioja jų plunksną, kuri rašo 'žodžius' Izraeliui ar Judui ar kam nors asmeniškai.

Kai jie sako: „Dievo Žodis atėjo...“, jie sako, kaip atsitiko ir su Samueliu, jog jie matė Viešpaties Žodžio Asmens regėjimą, ir Jis jiems kažką pasakė, kas vėliau buvo užrašyta, ir tapo raštų dalimi.

Jeremijo 1:1-9 puikus pavyzdys

„Viešpaties Žodis atėjo pas mane, sakydamas, 'Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, ir pašaukiau tave būti pranašu tautoms.' Aš pasakiau: 'Ak, Viešpatie, juk aš esu tiktai vaikas', (hebraiškas žodis, naudojamas pasakyti 'vaikas' - na'ar, rodo, kad jis dar net ne paauglys)… tačiau Viešpats ištiesė Savo ranką ir palietė mano burną, sakydamas: 'Aš įdėjau Savo žodžius tau į burną'…"

Pastebėkite, kad Viešpaties Žodis atėjo pas Jeremiją ir ištiesė Savo ranką. Kaip Samuelio, gyvenusio prieš 600 metų, atveju Viešpaties Žodis vis dar pasirodo kaip Viešpaties Žodžio Asmuo pranašams. Kai pranašai sako 'Viešpaties Žodis sako', jie tik pakartoja, ką jie išgirdo savo regėjime sakant Viešpaties Žodžio Asmenį.

Laikas ir vieta neleidžia man gilintis į detales: Pradžios 15:1, kur Viešpaties Žodis pasirodo tėvui Abramui ir liepia jam suskaičiuoti žvaigždes, tokie gausūs bus jo palikuonys, Ezekielio 1:3, kur Ezekielis sako, kad Viešpaties Žodis ateina regėjime, jam stovint ant upės kranto, Jona, pas kurį atėjo Viešpaties Žodis ir liepė jam vykti į Ninevę, Izaijas ir visi 'mažieji' pranašai (trumpesnės pranašų knygos), visi iki vieno sako 'Viešpaties Žodis atėjo...' ir 'Viešpaties Žodis sako...'

(Aš labiau įsigilinu į detales audio mokymo 'AŠ ESU; Kas yra Jėzus ir iš kur Jis kilęs' serijose, jeigu jums įdomu galite tęsti šią mokymų temą.)

Žodis tapo kūnu

Dabar pagalvokime, ką apaštalas Jonas pasakė, tardamas „(Viešpaties) Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1:14). Koks stulbinantis teiginys! Viešpaties Žodžio Asmuo, pasirodęs Abraomui ir pranašams, pradedant nuo Samuelio per visus amžius, dabar tapo kūnu ir gyveno jų tarpe – oho!

Kokios mintys turėjo sklandyti Jono, Petro ir kitų galvose – Žodis, kalbėjęs su Abraomu, Samueliu, Eliju, Izaiju, Jeremiju, Ezekieliu ir visais kitais – yra čia ir valgo vakarienę su jais, vaikšto kartu su jais, moko juos... oho!

Kaip galėjo įvykti šis perėjimas nuo Viešpaties Žodžio, kuris apsireikšdavo žmonėms per amžius, iki kūdikio, pradėto paauglės iščiose?

Apie tai kitą savaitę! Iki to laiko, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

CWOWI Naujienlaiškis. Gruodis 2016. Asmeninės sveikatos apžvalga, pranašiškai, Karalystės Kultūra

John Fenn, 2016 m. gruodžio mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Džiaugsmingo Kristaus Gimtadienio ir laimingų Naujųjų Metų!

Gruodžio 1 dieną Barbarai išoperavo tulžies pūslę, nes rado ten akmenis, dėl to reikėjo praleisti dieną kitą vietinėje ligoninėje. Bet ji jau vaikščioja, tvarkosi namuose ir gerai jaučiasi. Ji turės dar kelis testus sausio mėnesį dėl kitų dalykų, o man sausio 9 dieną reikės konsultuotis dėl Afib/kardio, po to sekantį mėnesį seks šalinimo procedūra mano viršutiniame kariame prieširdyje, bet viskas savo laiku.

Mums buvo labai keista kelis pastaruosius mėnesius būti susitelkus tik į savo reikalus. Tai reiškė – jokių ilgų kelionių, apriboti Skype ir telefono skambučiai, apribotas dalyvavimas Tulsos namų surinkimo branduolyje – bet viso to reikėjo mūsų sveikatai, ir ne tik mūsų, nes buvo problemų ir su Kriso sveikata bei grupės namais. Mes laukiame Naujųjų Metų, kuomet vėl tapsime aktyvesni, daugiau keliausime, kaip ir esame numatę.

Ar prisimenate tai? Daugelis prisimena, ką Tėvas pasakė man pradžioje šių metų: „2017–ieji bus sunkus laikas pasauliui“ ir kitus dalykus susietus su tuo laikotarpiu, kuomet dabartinis JAV prezidentas paliks tarnavimą. Praeitą mėnesį jūs prisimenate regėjimą, kuriuo pasidalinau, apie du debesų sluoksnius, atskirtus vienas nuo kito, jie atstovavo pastangas ir susitelkimo objektą.

Jei jūs apie tai pamąstysite, taps aišku, kad žemesnysis debesų sluoksnis, kurį Tėvas susiejo su buvusio prezidento pastangomis pakeisti viską pradedant nuo balsavimo regionų ribų iki didelių miestų ir gatvių kultūros, ir viršutinis sluoksnis – naujojo prezidento administracija – tuomet tampa aišku, kad Jungtinėse Valstijose išliks tie 2 sluoksniai, išliks „diskusija“ apie tai, kiek vyriausybė turi dalyvauti piliečių gyvenime, ir kiek vyriausybė laikosi JAV Konstitucijos. Dėl to reikia melstis, bet regėjime matomos 2 srovės, kurios išliks ir aiškiai matomos tame regėjime, kuriuo aš pasidalinau.

Jūs taip pat prisimenate, kad aš skraidžiau tarp tų debesų sluoksnių, neliesdamas nei vieno iš jų. Aš manau, kad tai reiškia, jog aš atstovavau didesnę Kristaus kūno dalį, ir tai reiškia, kad bus saugu skraidyti nesusitelkus tik į vieną sluoksnį, ir tame bus paguoda. Jis (Tėvas) man pasakė apie viršutinio sluoksnį: „Jie bus susitelkę į dalykus, kurie pareikalaus jų viso dėmesio“, o apie apatinį sluoksnį „jie žiūrės žemyn, ne aukštyn, ir stengsis daryti netiesioginę įtaką jums (krikščionims) – bet dabar jiems nepasiseks“. Tai mane paliko nustebusį... ne dabar...

Vienas dalykas, kurį man Viešpats neseniai pasakė

Žodžiai, kuriuos Jis naudojo turi dvasinę reikšmę ir turinį daugeliui, todėl turiu paaiškinti kontekstą, nes gali būti, kad tai, ką Jis kalbėjo, visai nėra tai, kaip Jis gali būti suprastas. Praeitą savaitę Jis pasakė man (Viešpats, ne Tėvas), kad mes matysime pakylant žmones, kurie kalbės apie „karalystės kultūrą“, bet Jo dalis yra tame subalansuotame gyvenimo kelyje, nors daugelis praras pusiausvyrą.

Jis pradėjo aiškinti, kas nėra ta pusiausvyra, sakydamas, kad aš išgirsiu apie mažas sektas ir tarnavimus įvairiose vietose, kurios skelbsis esančios karalystė kultūra, bet jos bus praradę pusiausvyrą. Labai retai jis naudoja viską apimančius teiginius, todėl aš paprašiau daugiau detalių. Jis pasakė: „Tai – jų judėjimas, o ne tai, ką Aš darau dideliu mastu, bet vis tiek, Aš darysiu viską, ką galėsiu tarp jų, pagal tas žinias, kurias jie turi. Jie reklamuosis, kad jų pagrindinis tikslas yra karalystės kultūra, bet taip nėra. Karalystės kultūra yra tai, kuo jūs esate savo dvasioje ir jūsų santykiuose, augime ir brendime Manyje.

Jam Karalystės kultūra apima pagrindinius dalykus, kuriuos matome nuo Edeno sodo iki Naujojo Testamento – šeima ir santykiais paremtas tikėjimas, kuris susitelkia į dievobaimingą ir šventą gyvenimą. Kai aš paprašiau skyriaus ir eilutės, Jis pasakė „taip 2 Tim 1:9 „Tėvas išgelbėjo mus, ir pašaukė mus šventu pašaukimu, ne pagal mūsų pastangas, bet Savo tikslui ir pagal Savo malonę, kuri buvo duota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“

Jis tęsė: „Tėvas išgelbėjo jus ir pašaukė šventu pašaukimu. Daugelis, kurie tiki nusigręžė nuo to, ir apsigavo, galvodami, kad jie gali gyventi kaip nori, savo geismams rasdami, kaip jie mano pasiteisinimą Manyje“. (Jis aiškiai pyko dėl šito. Jo emocijos ir išvaizda Jo veide patvirtino, kad Jis nervinosi. Kai Jis kalbėjo man tai priminė Jo nurodymus ir įspėjimus 7 surinkimams Apreiškimo knygos 2 ir 3 skyriuose)

„Karalystės kultūra jūsų pasaulyje apima viską, ką Aš turiu brangaus – Dvasios vaisius, stiprų ir dievobaimingą charakterį, kurį turi tikrieji mano mokiniai – ŠTAI TAI Aš darau, nors daugelis paims tik elementus ir esminius bruožus ir bėgs su jais, sakydami: „Mes esame karalystės kultūra! Toks yra nukrypimas, ir Aš vėl tau sakau, jeigu jie ir turi paskelbti tai tokiu būdu, kad visi sužinotų, jog tai pagrindinis jų akcentas, deja jie tame negyvena, bet dalinai turi tiesą. Pusiausvyra sūnau, visada pusiausvyra.“

Tai buvo gana perspėjantys žodžiai. Taip pat buvo dar daugiau dalykų; Jis kalbėjo apie tai, kaip dalykai, kuriuos mes vadiname Dievo judėjimais ateina ir praeina kartu su sezonų kaita, bet Jis pasakė, kad 2017 metais matysime daugiau vienybės Kristaus kūne, kur jos ir tikimasi. Jis kalbėjo man apie kai kuriuos žymius žmones, kurie mirs ateinančiais mėnesiais ir savaitėmis bei sakė stebėti žmonių reakcijas. Viešpats akcentavo, kad Jo laikas yra toks, jog tuomet, kai praeitų kartų lyderiai miršta yra atskleidžiama kokiu lygiu žmonės priklausė nuo Jo. Tai verčia Jo žmones arba atkristi arba susitelkti į Jį savo viduje. Kuo toliau tuo labiau išryškės akivaizdus skirtumas tarp tikrų mokinių ir tų, kurie tik vadinasi tikinčiaisiais, todėl tai ir buvo vienas iš pačių svarbiausių akcentų tame aplankyme – ne tik Jo augimas Jo karalystėje tarp tikrų mokinių, bet ir Jo perspektyva, kad tuomet kai lyderis miršta tai priverčia tikrus tikinčiuosius susitelkti į Kristų savo viduje, o ne į naująjį lyderį, kuris pakeičia prieš tai buvusį. Aš vėliau pasidalinsiu apie tai daugiau, bet man patinka gilintis į Jo aplankymus, kuriuos patiriu, ir leisti Jo žodžiams skambėti bei atsiliepti aidu manyje... aš manau, jūs tai suprantate, tai lyg kvepėjimas, kaip pasimėgavimas nuostabių kvepalų aromatu.

Jėzus jaučiasi patogiai bet kokioje kultūroje, nes Jis yra kultūra Pats Savyje – ir mes galime būti tokie taip pat. Jei tu žiūri į Jėzų, tu matai, kad Jis gerai jautėsi bet kokioje kultūroje, kurioje Jis būdavo. Kai Jis išvijo legioną iš graiko dešimtyje Graikijos miestų vadinamu „Dekapolis“ Jis jautėsi lygiai taip pat laisvai kaip ir Jeruzalėje. (*Morkaus 5:20). Kai Jis kalbėjo Romėnų šimtininkui Mato 8 skyriuje, Jis jautėsi taip patogiai, kaip kalbėdamas su fariziejais. Jėzus jautėsi patogiai bet kokioje kultūroje ir aplinkoje, kurioje Jis atsirasdavo, nes Jis buvo saugus Savo viduje.

Kai Jėzus yra mumyse, mes galime taip pat jaustis patogiai kokioje kultūroje mes beatsidurtume – pradedant namais pilnais netikinčių iki auditorinio tipo surinkimo (bažnyčios) – jei mes esame susitelkę į Jėzų mumyse ir jo laisvę.

Kad Viešpats Jėzus atėjo žemę ir gimė vienišas tvarte, rodo mums, jog Jis patogiai jaučiasi bet kokioje kultūroje – nuo tvarto Betliejuje iki mūsų širdžių.

Reikia vertėjų! Mes vis dar ieškome žmonių, kurie galėtų versti mano „Savaitės Mintis“ ir e-laiškus į suomių, vokiečių, rusų ir kitas kalbas – netgi jei jūs negalite tai daryti kiekvieną savaitę, bet galite 2 kartus per mėnesį – mes būsime jums labai dėkingi! Šiuo klausimu dėl informacijos sukontaktuokite su Wil ir Ank cwowi@solcon.nl

Wil ir Ank – jie patyrė auto avariją, kurios metu visiškai sudaužytas jų automobilis, jis nebuvo naujas modelis, todėl neverta jo remontuoti. Bet... jie nori nusipirkti gerą panaudotą automobilį, kad pakeistų senąjį ir mes prašome jiems pagalbos tame. Barbara ir aš paaukojome kaip ir CWOWI, ir paskelbiame tai kitiems, kurie norėtų prisidėti. Jie keliauja po visą Olandiją Viešpaties darbe, taip pat jie naudoją jį darbui, taigi jų poreikis tikras ir neatidėliotinas. Jei jūs norėtumėte, jūs galite paaukoti per www.cwowi.eu tinklalapį.

Aukime toliau Jėzaus kultūroje, susitelkdami ne tiek, ką Jis gali padaryti mums, bet kaip mes galime būti pakeisti į Jo paveikslą ir Jo „kultūrą“. Ačiū už jūsų davimą ir maldas.

Mylime jus ir laiminame!

John & Barbara

www.supernaturalhousechurch.org

Pažink savo dvasią. 3 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 26 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vidurinėje mokykloje mano draugė Džeinė papasakojo man apie Viešpatį. Tada aš jau draugavau su Barbara ir papasakojau jai tai, ką man buvo pasakiusi Džeinė. Netrukus aš įtikėjau ir atidaviau savo gyvenimą Viešpačiui, matydamas, kaip Jis atsako į Džeinės ir jos draugo (vėliau - vyro) maldas, ir kažkaip savo širdyje žinojau, kad viskas, ką ji man kalba apie Viešpatį, buvo tiesa.

Bet Barbara ir aš dar turėjome daug daug pasimatymų, kuriuose keletą mėnesių aiškinau apie Jėzų ir mano naujai patirtą atgimimą. Barbaros namuose gyvenimas nebuvo laimingas ir ji niekada nedarydavo sprendimų lengva ranka ar paskubomis.

Žiūrint atgal, galėtume sakyti, kad per tuos mėnesius Viešpats dirbo su jos širdimi, kol ji pasiekė tokią būseną, kai jau buvo pasiruošusi apsispręsti dėl Kristaus. Iš tiesų, tai neįvyko, kol ji nepasiekė žemiausio savo gyvenimo taško ir šaukėsi Viešpaties sakydama: „Dieve, jei tu esi realus, kaip kad sako Džonas, tuomet jau geriau Tu pasirodyk arba...“ Tą akimirką, kaip ji apibūdino, šiluma ir ramybė persmelkė visą jos esybę ir ją apgaubė lyg tekanti meilės antklodė – ją apsupo meilė, kurios ji dar niekada nebuvo pažinusi.

Prieš tau atgimstant iš naujo...

Apsisprendimas dėl Jėzaus, kurį mes padarėme būdami 16 metų, buvo greitesnis man, nei jai, bet vis tik abiems tai buvo procesas. Apsisprendimas atėjo tik po diskusijos, apmąstymų bei matant, kaip atsakomos kitų maldos. Biblija vadina šį procesą „apšvietimu“.

Naujajame Testamente apibūdinti procesui, kurio metu žmogui atskleidžiamas dangiškas apreiškimas, naudojami įvairūs žodžiai, tokie kaip: „apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte“, „atvėrė jų supratimą“, „dvasinė išmintis“, „dvasinis atskyrimas“ – išvardinau tik kelias vietas (Ef 1:18, Heb 4:4, Kol 1:9, 1 Kor 2:14-16).

Pirmiausia tu buvai „apšviestas“ savo dvasiniame žmoguje. Tai procesas, kai tavo protas suvokia, kad kažkas vyksta giliai dvasioje – suvoki, jog turi apsispręsti dėl Jėzaus.

Jėzus sakė: „...kiekvienas, kuris mato Sūnų ir tiki Juo, turės amžinąjį gyvenimą...“ ir „kiekvienas, kuris išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas Mane“ - Jn 6:40, 45.

Pirmiausia mes išvystame Sūnų ir tada patikime. Visų pirma mes pasimokome iš Tėvo, nors ilgai nesuvokiame, kad Tėvas dirba su mumis giliai mūsų širdyje – su mūsų dvasiniu žmogumi, o tada ateiname pas Jėzų.

Kai Petras, išklausęs visų nuomonių apie Jėzų, pareiškė: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“, Jėzus atsakė, kad kūnas ir kraujas – natūralūs dalykai – neatskleidė jam šito, bet Tėvas, esantis Danguje, jam tai apreiškė. Ar Petras suvokė, kad tai Tėvas rodo jam, kas yra Jėzus? Išties, Jėzus turėjo pasakyti Petrui, kad tai buvo Tėvas. Tai skatina mane galvoti, kad Petras tuo metu to nežinojo.

Pauliaus maldose visada yra įtrauktas prašymas apreiškimo, kuris reiškia tą patį, kaip ir apšvietimas, taip kaip čia: „...kad Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad jūsų širdies akys būtų apšviestos, ir jūs pažintumėte Jo pašaukimo viltį...“ Ef 1:17-18

Pažink savo dvasią

Žmonėms, kuriems sunkiai sekasi melstis, aš patarčiau prisiminti tą apšvietimo laiką prieš pažįstant Viešpatį – koks buvo tas vidinis sujudinimas, kurį jautėte?

Čia svarbu suvokti, kad tavo protas pastebi dalykus, vykstančius giliai tavo viduje – jausmus, pojūčius, netgi mintis ir idėjas, plaukiančias iš dvasios ir protu atpažįstamas kaip tylias užuominas, į kurias sureaguoja tavo protas. Tai yra raktas.

Mes gyvename tokiame racionaliame ir emocionaliame pasaulyje, kur žmonės neapmąsto to, kas nutinka, kai jų protas pastebi kažką giliai dvasioje. Būtent apie tai aš ir kalbu. Mokykitės atpažinti, kai jūsų mintys užfiksuoja jūsų dvasinius pojūčius – tu tai jau pažįsti, tai panašu lyg į ginčą su Viešpačiu dėl kažko. Jis nėra tavo prote, bet dvasioje, ir tu imi sverti, ar sekti tuo ką jauti, kad turi daryti, ar tuo, ką tavo protas sako daryti. Žengi tikėjimo žingsnį pasitikėdamas tuo, ką jauti savo dvasioje, tai – raktinis žingsnis, atidarantis duris į naują gyvenimo būdą.

Įsivaizduok savo protą kaip sūpuoklių vidurinį tašką: viename gale – dvasia, kitame – kūnas. Tavo protas gali perkelti dėmesį į kūną ir natūralius pojūčius ir gali pažvelgti į kitą pusę - giliai į vidų į tavo dvasinį žmogų ir tai, ką jis jaučia. Tavo protas gali ginčytis arba prieš vieną – kai kūnas nori eiti vienu keliu, bet protas paima viršų – arba prieš kitą – kai dvasia nori eiti tam tikra kryptimi, bet protas ją nugali.

Mokykis sutikti su savo dvasia, sustabdyk argumentus, ženk tikėjimo žingsnį. Hebrajams 5:14 sako, kad pratybomis (bandant ir klystant) mes laviname savo pojūčius atskirti gėrį nuo blogio. Tai nenutinka savaime, tu turi mokytis gyventi ir vaikščioti pagal tai.

Iš patirties žinau, kad daugelis krikščionių nežino, kaip plaukti garbinime (ar maldoje), kylančiame iš dvasios. Būna atvejų, kai aš vedu susirinkimą ir turiu sustabdyti muziką arba ją pritildyti ir prašau žmonių tiesiog garbinti – ir tada įsivyrauja tyla. Praleidau daug laiko susirinkimuose mokydamas žmones, kaip plaukti tiesiog iš savo dvasios, ir kai jie tai padarydavo, atsiverdavo naujas pasaulis – Viešpats atverdavo jų akis savo sričiai, jie imdavo jausti ir suvokti tai, ko nesuvokdavo anksčiau. Bet plaukti maldoje ir garbinime iš tyrų motyvų bei meilės kitiems, tetrokštant, kad kiti augtų Kristuje – tai gyvenimo būdas.

Praktikuokite garbinti Viešpatį vienumoje. Darykite tai ne pasileidę kokį nors įrašą, bet atraskite tą dėkingumą, esantį širdies gelmėse, iš meilės ir įvertinimo, kuriuos jaučiate Tėvui ir Viešpačiui dėl to, kad Jis jus išgelbėjo. Apčiuopkite tą vietą savo viduje, kur atrasite, kaip iš tiesų jaučiatės dėl savo išgelbėjimo, ir išreikškite tai žodžiais – apvilkite tą meilę ir pripažinimą žodžiais ir išsakykite Jam. Tai kyla iš jūsų dvasios teka per jūsų sielą, naudojant jūsų kūną. Dvasia į sielą, o siela į kūną – tai dieviško gyvenimo tekėjimas.

Jono 4:12 Jėzus sakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje. Graikiškas žodis „garbins“ yra „proskuneso“, „pros“ reiškia „link“, „kuneo“ reiškia „bučiuoti“. Pažodžiui, garbinimas yra „siuntimas bučinių Tėvui“. Tu negali daryti to protu, jei jis tuo metu klajoja, gieda nuostabias eiles išoriškai, o mintyse klajoja ir spėlioja, ar išeinant iš namų išjungei šviesą virš kriauklės. Praleisk laiko vienumoje, pajusk savo gelmę, dėkingumą ir vertinimą, kylantį iš vidaus dėl to, kad esi išgelbėtas, ir tada savo protu susitelk išreikšdamas šituos jausmus žodžiais, išsakyk juos.

Vaikščiok savo kasdienybėje suvokdamas savo dvasinį žmogų ir perkeldamas savo dėmesį nuo išorinių dalykų į tai, kas vyksta viduje, pavyzdžiui, kaip savo dvasioje jauti tai, ką pasakė viršininkas, kaimynas ar bendradarbis. Dažnai nėra jokio pojūčio, bet kai kažkas pasako tau kažką, kas yra iš Dievo, ar jie tai supranta, ar ne, tai sukelia susijaudinimo gūsį arba apreiškimą tavo dvasioje – ir tavo protas tai pastebi – tai tavo dvasia. Kai atveri savo burną, kad įžeistum kitą žmogų ar išaukštintum save ir tavo protas tai pastebi, tu jauti sielvartą savo viduje – tai tavo dvasia. Gyvenk perkeldamas dėmesį nuolatos pirmyn ir atgal tarp natūralių jausmų ir tavo dvasinio žmogaus pojūčių... atsivers visiškai nauja sritis.

Kitą savaitę – nauja tema, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Pažink savo dvasią. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Maždaug 50 metų po to, kai Konstantinas legalizavo krikščionybę, susirinkimui (bažnyčiai) ėmė daryti įtaką žmogus, vardu Šv. Augustinas (354-430 m. po Kristaus). Jo raštų įtaka jaučiama iki mūsų dienų kalbant apie dvi sritis, susijusias su šiandienos mintimis.

Prigimtinė nuodėmė ir kūdikių krikštas

Augustinas yra įsitikinimo vadinamo „prigimtine nuodėme“ pradininkas, taip pat ir su tuo susijusia praktika – kūdikių krikštu vandenyje. Štai kaip tai įvyko:

Augustinas tikėjo, kad Adomui ir Ievai nusidėjus mirtis atėjo į jų dvasinį žmogų, taigi kiekvienas žmogus gimsta su dvasiškai tamsia arba „mirusia“ dvasia. Šv. Augustinas mokė, kad prigimtinė nuodėmė gali būti sunaikinta tik vandens krikštu ir be vandens krikšto žmogus, netgi kūdikiai ir maži vaikai, negali patekti į dangų.

Kūdikių mirtingumas buvo labai dažnas tomis dienomis – 25-50 proc. kūdikių neišgyvendavo ir mirdavo nesulaukę vienerių metų. Dažnai kūdikiui net neduodavo vardo, kol nesueidavo metai – toks neužtikrintas buvo jų išlikimas. Taigi tuomet kūdikiai dažnai būdavo krikštijami tik jiems gimus. Štai kodėl kai kurios denominacijos  krikštija kūdikius iki šios dienos – ši tradicija tęsiasi daugiau kaip 1500 metų.

Yra žinoma, kad garsus Amerikos revoliucionierius Paul Revere paėmė savo ką tik gimusį sūnų Isannah, jo ir jo žmonos Saros 8–tąjį vaiką, ir pakrikštijo jį iškart po gimimo, bet deja nei Isannah, nei Sara neišgyveno (Paulius antrą kartą vedė Rachelę (Walker), jie susilaukė 8 vaikų, iš viso 16 vaikų nuo Saros ir Rachelės, 5 iš jų mirė būdami kūdikiais).

Nors „prigimtinė nuodėmė“ ir kūdikių krikštas buvo protestantų atmestas, kaip neatitinkantis Rašto, klaida, kad kūdikiai gimsta „dvasiškai mirę“, plačiai paplitusi šiandien tarp tikinčiųjų įvairiuose sluoksniuose, daugiausia dėl to, kad jie niekada apie tai nemąstė.

Jie sako: „Kūdikiai eina į dangų, nes jie nepadarė nieko blogo“, nesuvokdami, kad mokymas apie prigimtinę nuodėmę sako, jog kūdikis gimsta dvasiškai miręs, taigi negali patekti į dangų, nors ir nepadarė nieko blogo.

Ką sako Biblija

Laimei, kad Biblija nemoko apie prigimtinę nuodėmę. Ji moko, kad mes visi gimstame taip, kaip Adomas ir Ieva buvo iš pradžių sukurti – gyvi Dievui, kaip ir jie galintys vaikščioti ir kalbėtis su Juo, ir taip pat kaip jie dar nespėję pasirinkti, nuo kurio „medžio“ valgys.

Prisiminkite, Adomas ir Ieva, vaikščiodami Sode su Viešpačiu, buvo tokie nekalti, kad net neturėjo minties apie tai, jog yra nuogi.

Neįtikėtinai tobuli, nežiūrint to, tokie nekalti lyg kūdikiai, – ir būtent taip mes galime suvokti jų dvasinę būseną.

Kokio amžiaus būna žmogus, kai jis/ji dar nežino ir nesirūpina, kad yra nuogas/-a? Kokio amžiaus žmogus (dažnai) natūraliai mato angelus, Jėzų ir būna labai jautrus Dievo dalykams? Atsakymas – maži vaikai, ir kaip Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti Dievo ir galėjo judėti Jo srityje, taip ir maži vaikai gali judėti Dievo dalykuose, nes jie sukurti dvasiškai gyvi. Bet kaip visiems mums, taip ir jiems ateina momentas nuspręsti, ką rinktis – gėrį ar blogį, tai, kas teisinga, ar neteisu. Tėvai pagal kūną perduoda fizinius ir asmeninius bruožus, bet vienintelis Tėvas yra Kūrėjas ir Jis yra dvasių Tėvas.

„Mes buvome pavaldūs kūno gimdytojams, kurie auklėjo mus (pagal kūną), argi mes nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ – Hebrajams 12:9.

„Taip sako Viešpats, kuris ištiesė dangus ir paklojo žemės pamatus, ir kuris sukūrė dvasią mumyse“ - Zacharijo 12:1.

„Taip sako Viešpats Dievas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė, sutvirtino žemę ir kas ant jos auga, kuris duoda gyvybę ir dvasią tautoms, gyvenančioms žemėje“ – Izaijo 42:5.

„Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą“ – Ps 104:29-30.

„Dievo Dvasia mane sukūrė, ir Visagalis įkvėpė man gyvybę“ – Jobo 33:4.

Tai tik kelios eilutės, kurios moko mus, kad Dievas Tėvas sukūrė mūsų dvasinį žmogų – Jis yra dvasių Tėvas.

Pagalvok apie tai

„Dievas (Tėvas) yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės” – 1 Jono 1:5.

„Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių ir nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi. Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai” – Jok 1:16-18.

Biblija sako, kad mes esame Jo sukurti, o Jis gali kurti tik gyvybę. Jis negali sukurti žmogaus, turinčio šėtono prigimtį savo dvasioje. Ne tik, kad kūdikiai ir maži vaikai nepadarė jokios nuodėmės, bet taip pat jie buvo sukurti gyvi Dievui – ir todėl gali veikti Jo srityje ir eiti pas Jį, jei jie miršta pirma laiko.

Tai yra gyvybės įsižiebimas pradėjimo metu. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis tu buvai pradėtas, galima sakyti, kad tai, kas surišama ar atrišama žemėje, taip pat yra surišama arba atrišama danguje, taigi, kai kiaušinėlis ir sperma yra „atrišami“, kad įvyktų užmezgimas, Tėvas yra „atrišamas“ perduoti dvasią, kylančią tiesiai iš Jo paties. Tai reiškia, jog nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės, Tėvas turi planą, aprūpinimą ir malonę tam vaikui.

Pasvarstykite dar... o tada ir tai, kodėl tai svarbu

Paulius kalbėjo apie savo paties patyrimą laiške Romiečiams, kai jis diskutavo apie paskirtį įstatymo, suteikusio gėrio ir blogio pažinimą, to, kas teisu, ir kas ne. Tų laikų žydų kultūroje vaikas turėjo gebėti pacituoti mintinai Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygas, būdamas maždaug 5-erių. Tos įstatymo žinios suteikė gėrio ir blogio pažinimą. Paulius rašė:

„Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise, dar nepažinęs įstatymo aš buvau (dvasiškai) gyvas, bet atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau (dvasiškai). Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį (dvasiškai). Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė” – Rom 7:7-11.

Matant tai kituose, kurie pasirinko neteisingą „medį”

Kalbant apie tuos, kurie ieško Dievo kūrinijoje, bet užkietino patys save: „Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo ir neišmani jų širdis aptemo” - Rom 1:21.

Atkrepkite dėmesį, kad tie žmonės buvo gyvi dėl Dievo ir matė Jį gamtoje, bet nepripažino Jo ir jų širdys aptemo. Jei jie būtų gimę su prigimtine nuodėme, jie jau būtų gimę su „aptemusia širdimi“, ir Pauliaus laiškas Romiečiams būtų neteisingas.

Laimei, aš ir tu, ir kiekvienas žmogus buvome gimę gyvi Dievui, galėjome vaikščioti su Juo būdami jauni, tol kol įgijome pažinimą apie blogį ir gėrį ir mums reikėjo pasirinkti gyvenimą ar mirtį. Dauguma mūsų pasirinkome mirtį ir turėjome gimti iš naujo – kai kurie vaikai eina tiesiai į Gyvenimą. Kai kurie suaugę, protiškai negebantys suprasti, pasilieka dvasiškai gyvi Dievui.

Efeziečiams 4:17-20 Paulius pamini žmones, „kurių supratimas aptemo“ ir tapo „sustabarėjęs“. Jie taip nusisuko nuo Dievo, kad daugiau nebejaučia sielvarto savo dvasioje ir sąžinėje, kai nusideda, ir netgi godžiai daro nuodėmę.

Kūdikio dvasia yra sukurta Tėvo ir yra gyva Jam, ji gali funkcionuoti Jo srityje, o jei įvyksta tragedija persileidimo, aborto ar staigios mirties atveju, ji eina į dangų ir auga ten iki pilnametystės. Visa tai rašydamas siekiu, kad pažintume savo dvasinį žmogų, suprastume, kad Tėvas yra dvasių tėvas, jog Jis iš naujo sukūrė tikinčiųjų dvasią ir bendrauja su mumis Dvasia į dvasią.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Pažink savo dvasią. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Barbara ir aš buvome svečiuose pas jos senelę – kai jai buvo apie 90 metų, ji gyveno slaugos namuose. Ten ji persikėlė iš ūkio, kuris iki 19 amžiaus vidurio buvo jų šeimos nuosavybė. Atėjo laikas, kai ji jau nebegalėjo rūpintis ūkiu ir buvo priklausoma nuo vežimėlio, taigi ji persikėlė į slaugos namus netoliese Barbaros šeimos miestelio.

Barbara ir aš tuo metu dar buvome paaugliai, bet mums patikdavo kalbėti jai apie Viešpatį, ūkį ir tikėjimą bei jos jaunystės dienas. Tada senelė pasakė kai ką, kas pasiliko su mumis visus tuos metus:

„Savo viduje vis dar jaučiuosi kaip 17-metė, bėgiojanti po ūkio sodą, tik kūnas aplink mane pasikeitė.“

Nekintanti žmogaus dvasia

Toks Barbaros senelės pastebėjimas gali tikti visiems suaugusiems. Bėgant metams augame fiziškai, protiškai ir patyrimu, bet savo viduje jaučiamės taip, kaip prieš daug metų ar net dešimtmečių. Barbaros senelė, būdama 90-ies, jautėsi lyg po šeimos sodą bėgiojanti paauglė. Barbara lakstė po tą patį sodą, kai jai buvo 9-eri, ir ji tebeturi nuostabius prisiminimus iš tų laikų. Bet šiandien mes jau vaikščiotume, o ne bėgiotume, po tą sodą, jei jis dar egzistuoutų (bet jo jau nebėra).

Prisimenu, kai man buvo 17, galėdavau bėgioti paskui krepšinio kamuolį ištisomis valandomis, bet dabar jau negaliu pašokti taip aukštai ir taip greitai pakeisti kryptį, kaip tai darydavau anksčiau, – ir net nemėginkit prašyti sužaisti krepšinio dabar. Savo viduje esu tas pats, bet mano kūnas pasikeitė.

Tai įrodo...

Šie pastebėjimai apie besikeičiantį kūną, tuo metu, kai savo viduje pasiliekame tie patys ir jaučiamės kaip prieš dešimtmečius, parodo, kad mums nereikia šitų žemiškų kūnų, jog gyventume. Mūsų dvasiniam žmogui nereikia fizinio kūno, kad gyventų, nes tuomet mūsų dvasia kartu su juo sentų ir prarastų gebėjimus. Jei taip būtų, tai mūsų dvasios rega bei gebėjimas girdėti Viešpatį imtų silpti, taip pat ir dvasinė ištvermė bei atmintis, taigi mūsų dvasinis žmogus kentėtų tą patį sunykimą, bet taip nėra.

Jame nėra jokio nykimo. Mūsų kūnai yra iš žemės ir todėl sensta, bet mūsų dvasia neatėjo iš šios žemės, todėl jai nereikia žemiško kūno, kad gyventų.

Nesikeičiantis

Pastebėjimas, kad savo viduje esame tokie pat, kokie buvome vaikystėje, nepasikeitę, tik vystomės fiziškai, protiškai bei įgyjame naujų patyrimų, įrodo, jog esame amžini. Tai, kad nepasikeitėme 20, 30, 40 ar 50 metų, moksliškai kalbant, skatina daryti išvadą, jog būsime tokie ir po 75, 100, 500 ar 10 000 metų. Vienintelis dalykas, kuris keičiasi, yra mūsų patyrimas būnant fiziniame pasaulyje. Savo viduje liekame tokie patys.

Paulius pasakė tai šiais žodžiais: „Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina” (2 Kor 4:16-18).

Daugelis krikščionių nemoka nei atpažinti, nei gyventi pagal dvasią

Išties, ankstesnis mano temų ciklas ir yra apie tai, kaip atpažinti savo dvasią ir kaip bendrauti su Tėvu bei Viešpačiu per Šventąją Dvasią remiantis savo žmogiška dvasia.

Supratimas, kad viduje jaučiamės taip pat kaip prieš dešimtmečius, tik esame pasikeitusiame kūne, pradeda žmoguje tą savosios esmės atpažinimo procesą.

Gali apčiuopti savo dvasią, kai pasakai kažką blogo ir pajunti vidinį sielvartą. Tavo protas pastebi tai giliai tavo viduje. Visuotinė kultūra palygintų tai kaip žmogaus nešvarią savijautą po seksualinio akto, kuris, kaip jų protas supranta, buvo neteisėtas. Tas nešvaros jausmas sukelia dvasiai sielvartą.

Kai aš siekiau Šventosios Dvasios krikšto su kitų kalbų pasireiškimu, kaip tai matome Apaštalų darbuose, aš taip prigrūdau savo galvą knyginės informacijos bei kitų nuomonių, kad man buvo sunku suprasti, kur ir koks tas mano dvasinis žmogus. Aš žiūrėjau į krikštą Šventąja Dvasia intelektualiai, bandydamas rasti ar sukurti žodžius prote, bet tik mūsų gera draugė Džeinė pamokė mane, kaip susitelkti į savo dvasią.

Paulius sakė: „Kai aš meldžiuosi kalbomis (nesimokyta kalba), mano dvasia meldžiasi, bet mano protas lieka bevaisis...“

Tavo dvasia yra tavo amžinoji dalis, o kūnas auga, keičiasi ir sensta. Tu apčiuopi savo dvasią, kai protas nukreipia dėmesį į vidų, kai pastebi, kad kažkas, ką pasakei, nuliūdino, tai ta vieta, kur nujauti kažką negero įvyksiant, ir kur vieną rytą pajunti džiaugsmą ir tuomet prote stebiesi, ką gi tokio puikaus žino dvasinis tavo žmogus.

Suvok savo dvasinį žmogų, kuris sujungtas kartu su tavo siela, yra amžinas ir jam nereikia žemiško kūno, kad gyventų. Biblija kalba apie dieną, kai tikintieji gaus kūnus, sukurtus iš dangiškos medžiagos. Kūnus, kurie niekada nesens, kaip nesensta ir dvasia... tai bent diena bus...

Daugiau - kitą savaitę, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu