Pažink savo dvasią. 2 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Maždaug 50 metų po to, kai Konstantinas legalizavo krikščionybę, susirinkimui (bažnyčiai) ėmė daryti įtaką žmogus, vardu Šv. Augustinas (354-430 m. po Kristaus). Jo raštų įtaka jaučiama iki mūsų dienų kalbant apie dvi sritis, susijusias su šiandienos mintimis.

Prigimtinė nuodėmė ir kūdikių krikštas

Augustinas yra įsitikinimo vadinamo „prigimtine nuodėme“ pradininkas, taip pat ir su tuo susijusia praktika – kūdikių krikštu vandenyje. Štai kaip tai įvyko:

Augustinas tikėjo, kad Adomui ir Ievai nusidėjus mirtis atėjo į jų dvasinį žmogų, taigi kiekvienas žmogus gimsta su dvasiškai tamsia arba „mirusia“ dvasia. Šv. Augustinas mokė, kad prigimtinė nuodėmė gali būti sunaikinta tik vandens krikštu ir be vandens krikšto žmogus, netgi kūdikiai ir maži vaikai, negali patekti į dangų.

Kūdikių mirtingumas buvo labai dažnas tomis dienomis – 25-50 proc. kūdikių neišgyvendavo ir mirdavo nesulaukę vienerių metų. Dažnai kūdikiui net neduodavo vardo, kol nesueidavo metai – toks neužtikrintas buvo jų išlikimas. Taigi tuomet kūdikiai dažnai būdavo krikštijami tik jiems gimus. Štai kodėl kai kurios denominacijos  krikštija kūdikius iki šios dienos – ši tradicija tęsiasi daugiau kaip 1500 metų.

Yra žinoma, kad garsus Amerikos revoliucionierius Paul Revere paėmė savo ką tik gimusį sūnų Isannah, jo ir jo žmonos Saros 8–tąjį vaiką, ir pakrikštijo jį iškart po gimimo, bet deja nei Isannah, nei Sara neišgyveno (Paulius antrą kartą vedė Rachelę (Walker), jie susilaukė 8 vaikų, iš viso 16 vaikų nuo Saros ir Rachelės, 5 iš jų mirė būdami kūdikiais).

Nors „prigimtinė nuodėmė“ ir kūdikių krikštas buvo protestantų atmestas, kaip neatitinkantis Rašto, klaida, kad kūdikiai gimsta „dvasiškai mirę“, plačiai paplitusi šiandien tarp tikinčiųjų įvairiuose sluoksniuose, daugiausia dėl to, kad jie niekada apie tai nemąstė.

Jie sako: „Kūdikiai eina į dangų, nes jie nepadarė nieko blogo“, nesuvokdami, kad mokymas apie prigimtinę nuodėmę sako, jog kūdikis gimsta dvasiškai miręs, taigi negali patekti į dangų, nors ir nepadarė nieko blogo.

Ką sako Biblija

Laimei, kad Biblija nemoko apie prigimtinę nuodėmę. Ji moko, kad mes visi gimstame taip, kaip Adomas ir Ieva buvo iš pradžių sukurti – gyvi Dievui, kaip ir jie galintys vaikščioti ir kalbėtis su Juo, ir taip pat kaip jie dar nespėję pasirinkti, nuo kurio „medžio“ valgys.

Prisiminkite, Adomas ir Ieva, vaikščiodami Sode su Viešpačiu, buvo tokie nekalti, kad net neturėjo minties apie tai, jog yra nuogi.

Neįtikėtinai tobuli, nežiūrint to, tokie nekalti lyg kūdikiai, – ir būtent taip mes galime suvokti jų dvasinę būseną.

Kokio amžiaus būna žmogus, kai jis/ji dar nežino ir nesirūpina, kad yra nuogas/-a? Kokio amžiaus žmogus (dažnai) natūraliai mato angelus, Jėzų ir būna labai jautrus Dievo dalykams? Atsakymas – maži vaikai, ir kaip Adomas ir Ieva, kurie buvo sukurti Dievo ir galėjo judėti Jo srityje, taip ir maži vaikai gali judėti Dievo dalykuose, nes jie sukurti dvasiškai gyvi. Bet kaip visiems mums, taip ir jiems ateina momentas nuspręsti, ką rinktis – gėrį ar blogį, tai, kas teisinga, ar neteisu. Tėvai pagal kūną perduoda fizinius ir asmeninius bruožus, bet vienintelis Tėvas yra Kūrėjas ir Jis yra dvasių Tėvas.

„Mes buvome pavaldūs kūno gimdytojams, kurie auklėjo mus (pagal kūną), argi mes nebūsime dar klusnesni dvasių Tėvui, kad gyventume?“ – Hebrajams 12:9.

„Taip sako Viešpats, kuris ištiesė dangus ir paklojo žemės pamatus, ir kuris sukūrė dvasią mumyse“ - Zacharijo 12:1.

„Taip sako Viešpats Dievas, kuris sutvėrė dangus ir juos ištiesė, sutvirtino žemę ir kas ant jos auga, kuris duoda gyvybę ir dvasią tautoms, gyvenančioms žemėje“ – Izaijo 42:5.

„Tau paslėpus nuo jų veidą, jie išsigąsta. Tu atimi iš jų kvapą, ir jie miršta, dulkėmis virsta. Atsiunti Tu savo dvasią, sukuri juos ir atnaujini žemės veidą“ – Ps 104:29-30.

„Dievo Dvasia mane sukūrė, ir Visagalis įkvėpė man gyvybę“ – Jobo 33:4.

Tai tik kelios eilutės, kurios moko mus, kad Dievas Tėvas sukūrė mūsų dvasinį žmogų – Jis yra dvasių Tėvas.

Pagalvok apie tai

„Dievas (Tėvas) yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės” – 1 Jono 1:5.

„Neapsigaukite, mano mylimi broliai! Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių ir nužengia nuo šviesybių Tėvo, kuriame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi. Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmieji vaisiai” – Jok 1:16-18.

Biblija sako, kad mes esame Jo sukurti, o Jis gali kurti tik gyvybę. Jis negali sukurti žmogaus, turinčio šėtono prigimtį savo dvasioje. Ne tik, kad kūdikiai ir maži vaikai nepadarė jokios nuodėmės, bet taip pat jie buvo sukurti gyvi Dievui – ir todėl gali veikti Jo srityje ir eiti pas Jį, jei jie miršta pirma laiko.

Tai yra gyvybės įsižiebimas pradėjimo metu. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis tu buvai pradėtas, galima sakyti, kad tai, kas surišama ar atrišama žemėje, taip pat yra surišama arba atrišama danguje, taigi, kai kiaušinėlis ir sperma yra „atrišami“, kad įvyktų užmezgimas, Tėvas yra „atrišamas“ perduoti dvasią, kylančią tiesiai iš Jo paties. Tai reiškia, jog nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės, Tėvas turi planą, aprūpinimą ir malonę tam vaikui.

Pasvarstykite dar... o tada ir tai, kodėl tai svarbu

Paulius kalbėjo apie savo paties patyrimą laiške Romiečiams, kai jis diskutavo apie paskirtį įstatymo, suteikusio gėrio ir blogio pažinimą, to, kas teisu, ir kas ne. Tų laikų žydų kultūroje vaikas turėjo gebėti pacituoti mintinai Pradžios, Išėjimo, Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymo knygas, būdamas maždaug 5-erių. Tos įstatymo žinios suteikė gėrio ir blogio pažinimą. Paulius rašė:

„Gal įstatymas yra nuodėmė? Jokiu būdu! Bet aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk!“ Bet nuodėmė, per įsakymus gavusi progą, pažadino manyje visokius geismus, o be įstatymo nuodėmė negyva. Kadaise, dar nepažinęs įstatymo aš buvau (dvasiškai) gyvas, bet atėjus įsakymui, atgijo nuodėmė, ir aš numiriau (dvasiškai). Taip man paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį (dvasiškai). Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė” – Rom 7:7-11.

Matant tai kituose, kurie pasirinko neteisingą „medį”

Kalbant apie tuos, kurie ieško Dievo kūrinijoje, bet užkietino patys save: „Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo ir neišmani jų širdis aptemo” - Rom 1:21.

Atkrepkite dėmesį, kad tie žmonės buvo gyvi dėl Dievo ir matė Jį gamtoje, bet nepripažino Jo ir jų širdys aptemo. Jei jie būtų gimę su prigimtine nuodėme, jie jau būtų gimę su „aptemusia širdimi“, ir Pauliaus laiškas Romiečiams būtų neteisingas.

Laimei, aš ir tu, ir kiekvienas žmogus buvome gimę gyvi Dievui, galėjome vaikščioti su Juo būdami jauni, tol kol įgijome pažinimą apie blogį ir gėrį ir mums reikėjo pasirinkti gyvenimą ar mirtį. Dauguma mūsų pasirinkome mirtį ir turėjome gimti iš naujo – kai kurie vaikai eina tiesiai į Gyvenimą. Kai kurie suaugę, protiškai negebantys suprasti, pasilieka dvasiškai gyvi Dievui.

Efeziečiams 4:17-20 Paulius pamini žmones, „kurių supratimas aptemo“ ir tapo „sustabarėjęs“. Jie taip nusisuko nuo Dievo, kad daugiau nebejaučia sielvarto savo dvasioje ir sąžinėje, kai nusideda, ir netgi godžiai daro nuodėmę.

Kūdikio dvasia yra sukurta Tėvo ir yra gyva Jam, ji gali funkcionuoti Jo srityje, o jei įvyksta tragedija persileidimo, aborto ar staigios mirties atveju, ji eina į dangų ir auga ten iki pilnametystės. Visa tai rašydamas siekiu, kad pažintume savo dvasinį žmogų, suprastume, kad Tėvas yra dvasių tėvas, jog Jis iš naujo sukūrė tikinčiųjų dvasią ir bendrauja su mumis Dvasia į dvasią.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu