Pažink savo dvasią. 3 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 26 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vidurinėje mokykloje mano draugė Džeinė papasakojo man apie Viešpatį. Tada aš jau draugavau su Barbara ir papasakojau jai tai, ką man buvo pasakiusi Džeinė. Netrukus aš įtikėjau ir atidaviau savo gyvenimą Viešpačiui, matydamas, kaip Jis atsako į Džeinės ir jos draugo (vėliau - vyro) maldas, ir kažkaip savo širdyje žinojau, kad viskas, ką ji man kalba apie Viešpatį, buvo tiesa.

Bet Barbara ir aš dar turėjome daug daug pasimatymų, kuriuose keletą mėnesių aiškinau apie Jėzų ir mano naujai patirtą atgimimą. Barbaros namuose gyvenimas nebuvo laimingas ir ji niekada nedarydavo sprendimų lengva ranka ar paskubomis.

Žiūrint atgal, galėtume sakyti, kad per tuos mėnesius Viešpats dirbo su jos širdimi, kol ji pasiekė tokią būseną, kai jau buvo pasiruošusi apsispręsti dėl Kristaus. Iš tiesų, tai neįvyko, kol ji nepasiekė žemiausio savo gyvenimo taško ir šaukėsi Viešpaties sakydama: „Dieve, jei tu esi realus, kaip kad sako Džonas, tuomet jau geriau Tu pasirodyk arba...“ Tą akimirką, kaip ji apibūdino, šiluma ir ramybė persmelkė visą jos esybę ir ją apgaubė lyg tekanti meilės antklodė – ją apsupo meilė, kurios ji dar niekada nebuvo pažinusi.

Prieš tau atgimstant iš naujo...

Apsisprendimas dėl Jėzaus, kurį mes padarėme būdami 16 metų, buvo greitesnis man, nei jai, bet vis tik abiems tai buvo procesas. Apsisprendimas atėjo tik po diskusijos, apmąstymų bei matant, kaip atsakomos kitų maldos. Biblija vadina šį procesą „apšvietimu“.

Naujajame Testamente apibūdinti procesui, kurio metu žmogui atskleidžiamas dangiškas apreiškimas, naudojami įvairūs žodžiai, tokie kaip: „apšviestų jūsų širdies akis, kad pažintumėte“, „atvėrė jų supratimą“, „dvasinė išmintis“, „dvasinis atskyrimas“ – išvardinau tik kelias vietas (Ef 1:18, Heb 4:4, Kol 1:9, 1 Kor 2:14-16).

Pirmiausia tu buvai „apšviestas“ savo dvasiniame žmoguje. Tai procesas, kai tavo protas suvokia, kad kažkas vyksta giliai dvasioje – suvoki, jog turi apsispręsti dėl Jėzaus.

Jėzus sakė: „...kiekvienas, kuris mato Sūnų ir tiki Juo, turės amžinąjį gyvenimą...“ ir „kiekvienas, kuris išgirdo ir pasimokė iš Tėvo, ateina pas Mane“ - Jn 6:40, 45.

Pirmiausia mes išvystame Sūnų ir tada patikime. Visų pirma mes pasimokome iš Tėvo, nors ilgai nesuvokiame, kad Tėvas dirba su mumis giliai mūsų širdyje – su mūsų dvasiniu žmogumi, o tada ateiname pas Jėzų.

Kai Petras, išklausęs visų nuomonių apie Jėzų, pareiškė: „Tu esi Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus!“, Jėzus atsakė, kad kūnas ir kraujas – natūralūs dalykai – neatskleidė jam šito, bet Tėvas, esantis Danguje, jam tai apreiškė. Ar Petras suvokė, kad tai Tėvas rodo jam, kas yra Jėzus? Išties, Jėzus turėjo pasakyti Petrui, kad tai buvo Tėvas. Tai skatina mane galvoti, kad Petras tuo metu to nežinojo.

Pauliaus maldose visada yra įtrauktas prašymas apreiškimo, kuris reiškia tą patį, kaip ir apšvietimas, taip kaip čia: „...kad Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo Dvasią Jo pažinimui ir kad jūsų širdies akys būtų apšviestos, ir jūs pažintumėte Jo pašaukimo viltį...“ Ef 1:17-18

Pažink savo dvasią

Žmonėms, kuriems sunkiai sekasi melstis, aš patarčiau prisiminti tą apšvietimo laiką prieš pažįstant Viešpatį – koks buvo tas vidinis sujudinimas, kurį jautėte?

Čia svarbu suvokti, kad tavo protas pastebi dalykus, vykstančius giliai tavo viduje – jausmus, pojūčius, netgi mintis ir idėjas, plaukiančias iš dvasios ir protu atpažįstamas kaip tylias užuominas, į kurias sureaguoja tavo protas. Tai yra raktas.

Mes gyvename tokiame racionaliame ir emocionaliame pasaulyje, kur žmonės neapmąsto to, kas nutinka, kai jų protas pastebi kažką giliai dvasioje. Būtent apie tai aš ir kalbu. Mokykitės atpažinti, kai jūsų mintys užfiksuoja jūsų dvasinius pojūčius – tu tai jau pažįsti, tai panašu lyg į ginčą su Viešpačiu dėl kažko. Jis nėra tavo prote, bet dvasioje, ir tu imi sverti, ar sekti tuo ką jauti, kad turi daryti, ar tuo, ką tavo protas sako daryti. Žengi tikėjimo žingsnį pasitikėdamas tuo, ką jauti savo dvasioje, tai – raktinis žingsnis, atidarantis duris į naują gyvenimo būdą.

Įsivaizduok savo protą kaip sūpuoklių vidurinį tašką: viename gale – dvasia, kitame – kūnas. Tavo protas gali perkelti dėmesį į kūną ir natūralius pojūčius ir gali pažvelgti į kitą pusę - giliai į vidų į tavo dvasinį žmogų ir tai, ką jis jaučia. Tavo protas gali ginčytis arba prieš vieną – kai kūnas nori eiti vienu keliu, bet protas paima viršų – arba prieš kitą – kai dvasia nori eiti tam tikra kryptimi, bet protas ją nugali.

Mokykis sutikti su savo dvasia, sustabdyk argumentus, ženk tikėjimo žingsnį. Hebrajams 5:14 sako, kad pratybomis (bandant ir klystant) mes laviname savo pojūčius atskirti gėrį nuo blogio. Tai nenutinka savaime, tu turi mokytis gyventi ir vaikščioti pagal tai.

Iš patirties žinau, kad daugelis krikščionių nežino, kaip plaukti garbinime (ar maldoje), kylančiame iš dvasios. Būna atvejų, kai aš vedu susirinkimą ir turiu sustabdyti muziką arba ją pritildyti ir prašau žmonių tiesiog garbinti – ir tada įsivyrauja tyla. Praleidau daug laiko susirinkimuose mokydamas žmones, kaip plaukti tiesiog iš savo dvasios, ir kai jie tai padarydavo, atsiverdavo naujas pasaulis – Viešpats atverdavo jų akis savo sričiai, jie imdavo jausti ir suvokti tai, ko nesuvokdavo anksčiau. Bet plaukti maldoje ir garbinime iš tyrų motyvų bei meilės kitiems, tetrokštant, kad kiti augtų Kristuje – tai gyvenimo būdas.

Praktikuokite garbinti Viešpatį vienumoje. Darykite tai ne pasileidę kokį nors įrašą, bet atraskite tą dėkingumą, esantį širdies gelmėse, iš meilės ir įvertinimo, kuriuos jaučiate Tėvui ir Viešpačiui dėl to, kad Jis jus išgelbėjo. Apčiuopkite tą vietą savo viduje, kur atrasite, kaip iš tiesų jaučiatės dėl savo išgelbėjimo, ir išreikškite tai žodžiais – apvilkite tą meilę ir pripažinimą žodžiais ir išsakykite Jam. Tai kyla iš jūsų dvasios teka per jūsų sielą, naudojant jūsų kūną. Dvasia į sielą, o siela į kūną – tai dieviško gyvenimo tekėjimas.

Jono 4:12 Jėzus sakė, kad Tėvas ieško tų, kurie garbins Jį dvasioje ir tiesoje. Graikiškas žodis „garbins“ yra „proskuneso“, „pros“ reiškia „link“, „kuneo“ reiškia „bučiuoti“. Pažodžiui, garbinimas yra „siuntimas bučinių Tėvui“. Tu negali daryti to protu, jei jis tuo metu klajoja, gieda nuostabias eiles išoriškai, o mintyse klajoja ir spėlioja, ar išeinant iš namų išjungei šviesą virš kriauklės. Praleisk laiko vienumoje, pajusk savo gelmę, dėkingumą ir vertinimą, kylantį iš vidaus dėl to, kad esi išgelbėtas, ir tada savo protu susitelk išreikšdamas šituos jausmus žodžiais, išsakyk juos.

Vaikščiok savo kasdienybėje suvokdamas savo dvasinį žmogų ir perkeldamas savo dėmesį nuo išorinių dalykų į tai, kas vyksta viduje, pavyzdžiui, kaip savo dvasioje jauti tai, ką pasakė viršininkas, kaimynas ar bendradarbis. Dažnai nėra jokio pojūčio, bet kai kažkas pasako tau kažką, kas yra iš Dievo, ar jie tai supranta, ar ne, tai sukelia susijaudinimo gūsį arba apreiškimą tavo dvasioje – ir tavo protas tai pastebi – tai tavo dvasia. Kai atveri savo burną, kad įžeistum kitą žmogų ar išaukštintum save ir tavo protas tai pastebi, tu jauti sielvartą savo viduje – tai tavo dvasia. Gyvenk perkeldamas dėmesį nuolatos pirmyn ir atgal tarp natūralių jausmų ir tavo dvasinio žmogaus pojūčių... atsivers visiškai nauja sritis.

Kitą savaitę – nauja tema, būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu