John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19
d.,
Sveiki,
Barbara ir aš
buvome svečiuose pas jos senelę – kai jai buvo apie 90 metų, ji gyveno slaugos
namuose. Ten ji persikėlė iš ūkio, kuris iki 19 amžiaus vidurio buvo jų šeimos
nuosavybė. Atėjo laikas, kai ji jau nebegalėjo rūpintis ūkiu ir buvo
priklausoma nuo vežimėlio, taigi ji persikėlė į slaugos namus netoliese
Barbaros šeimos miestelio.
Barbara ir aš
tuo metu dar buvome paaugliai, bet mums patikdavo kalbėti jai apie Viešpatį,
ūkį ir tikėjimą bei jos jaunystės dienas. Tada senelė pasakė kai ką, kas
pasiliko su mumis visus tuos metus:
„Savo viduje
vis dar jaučiuosi kaip 17-metė, bėgiojanti po ūkio sodą, tik kūnas aplink mane
pasikeitė.“
Nekintanti žmogaus dvasia
Toks Barbaros
senelės pastebėjimas gali tikti visiems suaugusiems. Bėgant metams augame
fiziškai, protiškai ir patyrimu, bet savo viduje jaučiamės taip, kaip prieš
daug metų ar net dešimtmečių. Barbaros senelė, būdama 90-ies, jautėsi lyg po
šeimos sodą bėgiojanti paauglė. Barbara lakstė po tą patį sodą, kai jai buvo
9-eri, ir ji tebeturi nuostabius prisiminimus iš tų laikų. Bet šiandien mes jau
vaikščiotume, o ne bėgiotume, po tą sodą, jei jis dar egzistuoutų (bet jo jau
nebėra).
Prisimenu,
kai man buvo 17, galėdavau bėgioti paskui krepšinio kamuolį ištisomis
valandomis, bet dabar jau negaliu pašokti taip aukštai ir taip greitai pakeisti
kryptį, kaip tai darydavau anksčiau, – ir net nemėginkit prašyti sužaisti
krepšinio dabar. Savo viduje esu tas pats, bet mano kūnas pasikeitė.
Tai įrodo...
Šie
pastebėjimai apie besikeičiantį kūną, tuo metu, kai savo viduje pasiliekame tie
patys ir jaučiamės kaip prieš dešimtmečius, parodo, kad mums nereikia šitų žemiškų
kūnų, jog gyventume. Mūsų dvasiniam žmogui nereikia fizinio kūno, kad gyventų,
nes tuomet mūsų dvasia kartu su juo sentų ir prarastų gebėjimus. Jei taip būtų,
tai mūsų dvasios rega bei gebėjimas girdėti Viešpatį imtų silpti, taip pat ir
dvasinė ištvermė bei atmintis, taigi mūsų dvasinis žmogus kentėtų tą patį
sunykimą, bet taip nėra.
Jame nėra
jokio nykimo. Mūsų kūnai yra iš žemės ir todėl sensta, bet mūsų dvasia neatėjo
iš šios žemės, todėl jai nereikia žemiško kūno, kad gyventų.
Nesikeičiantis
Pastebėjimas,
kad savo viduje esame tokie pat, kokie buvome vaikystėje, nepasikeitę, tik
vystomės fiziškai, protiškai bei įgyjame naujų patyrimų, įrodo, jog esame
amžini. Tai, kad nepasikeitėme 20, 30, 40 ar 50 metų, moksliškai kalbant,
skatina daryti išvadą, jog būsime tokie ir po 75, 100, 500 ar 10 000 metų.
Vienintelis dalykas, kuris keičiasi, yra mūsų patyrimas būnant fiziniame
pasaulyje. Savo viduje liekame tokie patys.
Paulius
pasakė tai šiais žodžiais: „Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis
žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas
ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas
regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima –
amžina” (2 Kor 4:16-18).
Daugelis krikščionių nemoka nei atpažinti, nei gyventi pagal
dvasią
Išties, ankstesnis mano temų ciklas ir yra apie tai, kaip
atpažinti savo dvasią ir kaip bendrauti su Tėvu bei Viešpačiu per Šventąją
Dvasią remiantis savo žmogiška dvasia.
Supratimas, kad viduje jaučiamės taip pat kaip prieš
dešimtmečius, tik esame pasikeitusiame kūne, pradeda žmoguje tą savosios esmės
atpažinimo procesą.
Gali
apčiuopti savo dvasią, kai pasakai kažką blogo ir pajunti vidinį sielvartą.
Tavo protas pastebi tai giliai tavo viduje. Visuotinė kultūra palygintų tai kaip
žmogaus nešvarią savijautą po seksualinio akto, kuris, kaip jų protas supranta,
buvo neteisėtas. Tas nešvaros jausmas sukelia dvasiai sielvartą.
Kai aš
siekiau Šventosios Dvasios krikšto su kitų kalbų pasireiškimu, kaip tai matome
Apaštalų darbuose, aš taip prigrūdau savo galvą knyginės informacijos bei kitų
nuomonių, kad man buvo sunku suprasti, kur ir koks tas mano dvasinis žmogus. Aš
žiūrėjau į krikštą Šventąja Dvasia intelektualiai, bandydamas rasti ar sukurti
žodžius prote, bet tik mūsų gera draugė Džeinė pamokė mane, kaip susitelkti į
savo dvasią.
Paulius sakė:
„Kai aš meldžiuosi kalbomis (nesimokyta kalba), mano dvasia meldžiasi, bet mano
protas lieka bevaisis...“
Tavo dvasia
yra tavo amžinoji dalis, o kūnas auga, keičiasi ir sensta. Tu apčiuopi savo
dvasią, kai protas nukreipia dėmesį į vidų, kai pastebi, kad kažkas, ką
pasakei, nuliūdino, tai ta vieta, kur nujauti kažką negero įvyksiant, ir kur
vieną rytą pajunti džiaugsmą ir tuomet prote stebiesi, ką gi tokio puikaus žino
dvasinis tavo žmogus.
Suvok savo
dvasinį žmogų, kuris sujungtas kartu su tavo siela, yra amžinas ir jam nereikia
žemiško kūno, kad gyventų. Biblija kalba apie dieną, kai tikintieji gaus kūnus,
sukurtus iš dangiškos medžiagos. Kūnus, kurie niekada nesens, kaip nesensta ir
dvasia... tai bent diena bus...
Daugiau - kitą savaitę, būkite
palaiminti,
Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.