Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Pažink savo dvasią. 1 dalis

John Fenn, 2016 m. lapkričio mėn. 19 d.,

Sveiki,
Barbara ir aš buvome svečiuose pas jos senelę – kai jai buvo apie 90 metų, ji gyveno slaugos namuose. Ten ji persikėlė iš ūkio, kuris iki 19 amžiaus vidurio buvo jų šeimos nuosavybė. Atėjo laikas, kai ji jau nebegalėjo rūpintis ūkiu ir buvo priklausoma nuo vežimėlio, taigi ji persikėlė į slaugos namus netoliese Barbaros šeimos miestelio.

Barbara ir aš tuo metu dar buvome paaugliai, bet mums patikdavo kalbėti jai apie Viešpatį, ūkį ir tikėjimą bei jos jaunystės dienas. Tada senelė pasakė kai ką, kas pasiliko su mumis visus tuos metus:
„Savo viduje vis dar jaučiuosi kaip 17-metė, bėgiojanti po ūkio sodą, tik kūnas aplink mane pasikeitė.“

Nekintanti žmogaus dvasia
Toks Barbaros senelės pastebėjimas gali tikti visiems suaugusiems. Bėgant metams augame fiziškai, protiškai ir patyrimu, bet savo viduje jaučiamės taip, kaip prieš daug metų ar net dešimtmečių. Barbaros senelė, būdama 90-ies, jautėsi lyg po šeimos sodą bėgiojanti paauglė. Barbara lakstė po tą patį sodą, kai jai buvo 9-eri, ir ji tebeturi nuostabius prisiminimus iš tų laikų. Bet šiandien mes jau vaikščiotume, o ne bėgiotume, po tą sodą, jei jis dar egzistuoutų (bet jo jau nebėra).

Prisimenu, kai man buvo 17, galėdavau bėgioti paskui krepšinio kamuolį ištisomis valandomis, bet dabar jau negaliu pašokti taip aukštai ir taip greitai pakeisti kryptį, kaip tai darydavau anksčiau, – ir net nemėginkit prašyti sužaisti krepšinio dabar. Savo viduje esu tas pats, bet mano kūnas pasikeitė.


Tai įrodo...
Šie pastebėjimai apie besikeičiantį kūną, tuo metu, kai savo viduje pasiliekame tie patys ir jaučiamės kaip prieš dešimtmečius, parodo, kad mums nereikia šitų žemiškų kūnų, jog gyventume. Mūsų dvasiniam žmogui nereikia fizinio kūno, kad gyventų, nes tuomet mūsų dvasia kartu su juo sentų ir prarastų gebėjimus. Jei taip būtų, tai mūsų dvasios rega bei gebėjimas girdėti Viešpatį imtų silpti, taip pat ir dvasinė ištvermė bei atmintis, taigi mūsų dvasinis žmogus kentėtų tą patį sunykimą, bet taip nėra.

Jame nėra jokio nykimo. Mūsų kūnai yra iš žemės ir todėl sensta, bet mūsų dvasia neatėjo iš šios žemės, todėl jai nereikia žemiško kūno, kad gyventų.

Nesikeičiantis
Pastebėjimas, kad savo viduje esame tokie pat, kokie buvome vaikystėje, nepasikeitę, tik vystomės fiziškai, protiškai bei įgyjame naujų patyrimų, įrodo, jog esame amžini. Tai, kad nepasikeitėme 20, 30, 40 ar 50 metų, moksliškai kalbant, skatina daryti išvadą, jog būsime tokie ir po 75, 100, 500 ar 10 000 metų. Vienintelis dalykas, kuris keičiasi, yra mūsų patyrimas būnant fiziniame pasaulyje. Savo viduje liekame tokie patys.

Paulius pasakė tai šiais žodžiais: „Todėl mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina. Mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę. Tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina” (2 Kor 4:16-18).

Daugelis krikščionių nemoka nei atpažinti, nei gyventi pagal dvasią
Išties, ankstesnis mano temų ciklas ir yra apie tai, kaip atpažinti savo dvasią ir kaip bendrauti su Tėvu bei Viešpačiu per Šventąją Dvasią remiantis savo žmogiška dvasia.

Supratimas, kad viduje jaučiamės taip pat kaip prieš dešimtmečius, tik esame pasikeitusiame kūne, pradeda žmoguje tą savosios esmės atpažinimo procesą.

Gali apčiuopti savo dvasią, kai pasakai kažką blogo ir pajunti vidinį sielvartą. Tavo protas pastebi tai giliai tavo viduje. Visuotinė kultūra palygintų tai kaip žmogaus nešvarią savijautą po seksualinio akto, kuris, kaip jų protas supranta, buvo neteisėtas. Tas nešvaros jausmas sukelia dvasiai sielvartą.

Kai aš siekiau Šventosios Dvasios krikšto su kitų kalbų pasireiškimu, kaip tai matome Apaštalų darbuose, aš taip prigrūdau savo galvą knyginės informacijos bei kitų nuomonių, kad man buvo sunku suprasti, kur ir koks tas mano dvasinis žmogus. Aš žiūrėjau į krikštą Šventąja Dvasia intelektualiai, bandydamas rasti ar sukurti žodžius prote, bet tik mūsų gera draugė Džeinė pamokė mane, kaip susitelkti į savo dvasią.

Paulius sakė: „Kai aš meldžiuosi kalbomis (nesimokyta kalba), mano dvasia meldžiasi, bet mano protas lieka bevaisis...“

Tavo dvasia yra tavo amžinoji dalis, o kūnas auga, keičiasi ir sensta. Tu apčiuopi savo dvasią, kai protas nukreipia dėmesį į vidų, kai pastebi, kad kažkas, ką pasakei, nuliūdino, tai ta vieta, kur nujauti kažką negero įvyksiant, ir kur vieną rytą pajunti džiaugsmą ir tuomet prote stebiesi, ką gi tokio puikaus žino dvasinis tavo žmogus.

Suvok savo dvasinį žmogų, kuris sujungtas kartu su tavo siela, yra amžinas ir jam nereikia žemiško kūno, kad gyventų. Biblija kalba apie dieną, kai tikintieji gaus kūnus, sukurtus iš dangiškos medžiagos. Kūnus, kurie niekada nesens, kaip nesensta ir dvasia... tai bent diena bus...

Daugiau - kitą savaitę, būkite palaiminti,


Neužmirškite rašyti man asmeniniuse-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą