John Fenn. Mozės įstatymas nebuvo skirtas teisiesiems, 3/3 d. Savaitės mintys, 2026-06-27

 John Fenn. The Mosaic law wasn't made for the righteous, 3/3, Weekly Thoughts, 6/27/26

 

Sveikinu visus,

Baigdami šią seriją apsvarstykime šias eilutes :

 „Nuodėmės stiprybė yra įstatymas.“ 1 Korintiečiams 15:56b

„Įstatymą lydi rūstybė.“ Romiečiams 4:15a

 Jei gyvenate religinio legalizmo sąlygomis, žinote šias tiesas:

 Kadangi įstatymas nuolat rodo į nuodėmę, jis suteikia jėgų daryti tas nuodėmes ir verčia jus pykti. Arba pykčio pradžia – nusivylimas, jei ne kas kita, priklausomai nuo to, kiek esate priėmę legalizmą. Pykstate, nes niekada negalite būti pakankamai geras įstatymų leidėjui. Pykstate ant savęs, nes manote, kad su jais kažkas negerai, nes jie negali atitikti laukiamų standartų.

 

Legalizmas, kuris stiprina nuodėmę ir kartu sukelia pyktį, sukelia nesėkmes gyvenime ir pyktį ant Dievo. Tiesą sakant, gyvename Naujojo Testamento laikais, ir jei Tėvas ir Jėzus pristatomi per pasenusį Senojo Testamento legalizmo įvaizdį, žmogus gali atsisakyti šio įvaizdžio, širdyje trokšdamas pažinti savo Tėvą ir Viešpatį.

 

Vienas senas Biblijos mokytojas pastebėjo, kad surinkimuose, kuriuose jis daugiausia pamokslavo apie ikivedybinį seksą, buvo daugiausia nėščių paauglių mergaičių. Tuose, kurios daugiausia pamokslavo apie alkoholio blogį, buvo daugiausia žmonių, kovojančių su alkoholizmu. Gyvenimas pagal religinę teisinę sistemą suteikia jėgų nuodėmei. Ji verčia žmones pykti. Kuo griežtesnė, tuo daugiau pykčio. Jei vaikas auga pas labai griežtą tėvą, kuris mato tik blogį, tas vaikas pradės elgtis blogai, o tėvas ir sūnus pykstasi tarpusavyje. Vėliau jie gali sakyti, kad bandė atkreipti tėvų dėmesį arba gauti pritarimą. Tačiau būtent legalistinis požiūris į tėvystę sustiprino jų nuodėmę.

 

Aptarėme faktą, kad įstatymas nebuvo skirtas teisiajam, jis  buvo auklėtojas vedantis mus pas Kristų. Pauliaus kontekste auklėtojas buvo meistras, kaip šiandien galėtume turėti meistrą dailidę, mechaniką, elektriką, santechniką. Mokiniui  vadovauja savo amato meistras. Tai yra Pauliaus analogija. Galatams 3 jis norėjo pasakyti, kad kai tik baigiame studento, mokinio karjerą, mums nebereikia savo auklėtojo – Mozės įstatymo.

 

Jo laikais, kai sūnus baigdavo mokymosi procesą, jis įgydavo visišką šeimos verslo privilegiją. Tada jis pripažįstamas visaverčiu sūnumi, savo tėvo verslo partneriu. Štai ką Paulius sakė Galatams 3:25-29: „Atėjus tikėjimui, jūs jau nebesate auklėtojo pavaldiniai, nes jūs visi esate Tėvo vaikai per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Kadangi esate pakrikštyti Kristuje, jūs jau apsivilkote Kristų. Nebėra nei žydo, nei graiko, nei vyro, nei moters, nei vergo, nei laisvojo, nes visi esate viena (šeima) Kristuje Jėzuje.“

 

Aukščiau pabraukta frazė yra žodžių žaismas, prarastas anglų kalboje ir daugumoje vertimų. Krikštas, žinoma, yra visiškas panardinimas į vandenį. Frazė „dabar apsivilkote Kristų“ yra tiesiogine prasme; jūs dabar pasinėrėte į Kristų. Graikų kalba ji skamba taip: „jūs, kurie buvote panardinti (pasinėrę į vandenį) Kristuje, dabar pasinėrėte į Kristų“. Štai kodėl jis sako, kad nuo šiol nėra jokios rasės, jokios lyties, jokios socialinės padėties, kuri būtų svarbi, nes mes visi esame pasinėrę į Kristų ir todėl esame viena Jame.

 

Dabar, kai esame baigę ir pasiekę visišką statusą Tėvo šeimoje, ką mums duoda ta malonė? „Gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad , atsisakę bedievystės  ir pasaulio geidulių, santūriai, teisiai ir pamaldžiai gyventume šiame amžiuje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo.“ Titui 2:13-15

 

Malonė mus moko. Malonė nėra tik neužtarnauta malonė, o tada jūs gyvenate savo gyvenimą. Ne, malonė suteikia mums galių gyventi Kristuje. Patekę į malonę, mes visi patenkame į kitokią „mokyklą“, nes žodis „mokinys“ reiškia „besimokantis“. Įstatymas tik parodė mums, kad esame nusidėjėliai, mokydamas, kol ateis Kristus, kuris mus išlaisvins. Dabar Kristuje, kaip sūnus, baigęs mokymą ir dabar esantis visateisis šeimos verslo partneris, mes sekame Tėvo ir Sūnaus darbą. TAI yra mokinystė.

 

Dievas davė Mozei 613 įstatymų, bet dauguma jų buvo gana neaiškūs. Kartą paklausiau Tėvo, kodėl Jis sukūrė tokį miglotą Mozės Įstatymą, ir Jis atsakė: „Kad jie turėtų eiti su manimi ir žinotų, kaip pritaikyti mano kelius savo gyvenime.“ Fariziejai sukūrė dar 800 įstatymų, bandydami tiksliai apibrėžti, ko, jų manymu, Dievas norėtų kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Tai yra legalizmas. Malonė moko mus taikyti Tėvo kelius įstatymo Dvasioje, o ne raidėje. Paulius pasakė: „Įstatymo raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.“ 2 Korintiečiams 3:6. Kaip mylėti savo artimą kaip save patį? Kaip negeisti savo artimo automobilio? Kaip tai pritaikyti gyvenime, yra tai, ką moko NT malonės apreiškimas.

apie. Gebėjimas vaikščioti su pačiu Dievu, kad Jis galėtų mūsų gyvenimus nukreipti giliau į Jo kelius ir mintis.

 

„Gera, kai širdis sustiprinta malone.“ Hebrajams 13:9

 

Mūsų širdys nėra sustiprintos gyvenant legalizmu. Mūsų širdis yra sustiprinta Kristuje malone, ir ta malonė moko mus gyventi teisiai.

 

„Nepaverskite Dievo malonės leidimu nuodėmei“ Judo laiškas, 4 eilutė (čia vartoju šiuolaikinį žodį „licencija“, kilusį iš graikiško žodžio „palaidumas“, nes tai yra pilnesnė graikiško žodžio reikšmė. Pažodžiui: „Nepaverskite Dievo malonės palaidumu“, kuris apibrėžiamas kaip moraliai nevaržomas gyvenimas, ypač lytinis aktas.) Kai jis rašė, kad nereikia Dievo malonės paversti nuodėmės leidimu, tai taip pat reiškia, kad turime atsakomybę kaip malonės prievaizdai.

 

Tai galima palyginti su tuo, kai tėvai duoda automobilio raktelius savo paaugliui dienai. Su malone ateina lūkestis naudoti tą automobilį teisėtai, teisingai, suvokiant, kad automobilis nėra jų. Malonė visada atneša atsakomybę ir atskaitomybę. Visada. Malonė yra neužtarnautas palankumas ir įgalinimas, bet ji taip pat yra atsakinga tam, kuris suteikė malonę.

 

Tai uždeda mums atsakomybę gyventi iš vidaus į išorę, o ne paklusti išorinėms taisyklėms.

 

Hebrajams 10:15-17 tai atskleidžia: „Štai sandora, kurią sudarysiu su jais. Įrašysiu savo įstatymus jų širdyse ir jų mintyse.“

 

Jis turėjo mus padaryti visiškai naujus, atkurtus savo Dvasios, kad tai padarytų. Senasis Testamentas įrodė, kad Jis negalėjo duoti įsakymų ir tada tikėtis, kad nusidėjėliai paklus. Kad išspręstų šią dilemą, Jis buvo įgalintas kryžiaus ir prisikėlimo, kad visiškai atkurtų žmonių dvasias savo Dvasia, kad jų prigimtis norėtų dievobaimingus darbus. Taigi dabar mūsų prigimtyje yra Dievo įstatymai. Ne įstatymo raidė, o įstatymo Dvasia – ketinimas.

 

Įstatymas, parašytas mano dvasioje, sako mylėti savo pagyvenusį artimą kaip save patį. Bet kaip tai padaryti? Staiga pajuntu įkvėpimą padėti jam sukrauti malkas – jis lėtai ir labai sunkiai dirba netoli savo durų besiruošdamas žiemai. TOKĮ įstatymo taikymą padarė Tėvas. Jis įrašė savo įstatymą, savo kelius, save į mūsų širdis, kad galėtų paskatinti mus taikyti įsakymą kaimynui ir jo malkoms, o galbūt kitą dieną padaryti ką nors gražaus bendradarbiui, o dar kitą kartą duoti padavėjai didelius arbatpinigius, nei ji nusipelnė. Kai suvokiame, kad esame išsivadavę iš išorinio legalizmo, galime gyventi iš vidaus į išorę, uoliai klausdami Tėvo ir Viešpaties, kaip jie nori, kad jų keliai būtų taikomi mūsų gyvenime.

 

Įdomus gyvenimas, kurį turime Kristuje, ir tiek daug laisvės – ir atsakomybės, kuri ateina su ta laisve. Nauja tema kitą savaitę,  iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com