Mozės įstatymas nebuvo skirtas teisiesiems #1 iš 3

The Mosaic Law Wasn't Made for the Righteous #1 of 3

 

 Sveiki visi,

 Kai tarnavau Kolorado  universitete Boulderyje , turėjau reikalų su vietine „Kristaus bažnyčia“, kuri mokė, kad jei nebūsi pakrikštytas vandeniu pas juos,

nepateksi į dangų. Vienintelis kompromisas buvo tas, kad galbūt būtų gerai, jei būtum pakrikštytas vienoje iš kitų „Kristaus bažnyčios“ surinkimų toje pačioje denominacijoje, bet, jei man buvo pasakyta, jei jie persikeltų į Boulderį, juos reikėtų iš naujo pakrikštyti.

 

Charizmatai turi savo religines taisykles. Jie ypač gerai moka įbauginti ir naudoti formules. Baimė naudojama, kai jie sako tokius dalykus kaip: „Jei praleisi rytojaus pamaldas, atversi duris velniui“. Tiesą sakant, galite pratęsti pats: jei praleisi rytojaus pamaldas, „į tavo maldas nebus atsakyta“, „nebūsi išgydytas“, „nebus apmokėtos tavo sąskaitos“, „nebūsi išgydytas“ ir taip toliau.

 

Formulės apima paskelbimą ir nutarimą, arba televizijos pastoriaus pateptos maldos skraistės padėjimą po pagalve 7 dienoms, o 8-tą dieną jos grąžinimą su geriausia auka, ir jūsų maldos bus išklausytos, arba net dangaus teismus ar skelbimą kraujo (užuot tiesiog drąsiai žengus prie sosto ir (arba) paklusus Jėzui, išvyti demonus) – yra visokių žmonių sukurtų formulių, kurios leidžia žmonėms tikėti tuo, ką jie daro, o ne Viešpačiu.

 

 

Jėzus ir fariziejai

 

Manoma, kad Mozės įstatymas išplėstas iki 613 įsakymų. Fariziejai (hebrajų kalba: atsiskyrę) susiformavo kaip žydų sekta maždaug 150 metų prieš Jėzų, kaip judaizmo atgimimo dalį valdant graikams. Jėzaus laikais jie buvo pridėję apie 800 savo įsakymų, kad nustatytų, kaip turėtų būti laikomasi Mozės įstatymo. Jėzus niekada neturėjo jokių problemų su Mozės įstatymu, tik su fariziejaus įsakymais.

 

 

Jono 5:9-10 38 metus luošas vyras buvo išgydytas ir jam buvo įsakyta nešti savo lovą ir vaikščioti. Eilutėje konkrečiai sakoma, kad buvo šabas, ir per šabą buvo neteisėta nešti lovą. Tas įsakymas nebuvo Mozės, o fariziejų. Mozės įstatymas, užrašytas Išėjimo 20:8-11, tiesiog sako nedirbti. Būtent fariziejai diskutavo, kas yra darbas, ir nusprendė, kad tokie dalykai kaip kilimėlio nešiojimas per šabą yra prieš įstatymą.

 

Jie buvo kalti dėl to, kad iškėlė savo įsakymus aukščiau Mozės įstatymo, ir būtent dėl ​​to Jėzus ginčijosi ir iki šiol ginčijasi su tokiais žmonių sukurtais įstatymais. Morkaus 7:9 ir 13 Jėzus toliau teigė, kad jie iškėlė savo įsakymą aukščiau Mozės įstatymo, kad galėtų laikytis savojo ir ignoruoti jo, ir taip darydami Dievo žodį paversdami jį beverčiu. Apsvarstykite: žmonių sukurtos taisyklės paverčia Dievo žodį beverčiu. Jei praktikuojate žmonių formules, savo gyvenime neigiate Žodį (Jėzų) – nes Jis ir Dvasia sutaria. Jei darote tai, kas nėra Jis, Dvasia tame nėra su jumis.

 

Paulius rašė Timotiejui: „Žinant tai, įstatymas nebuvo duotas teisiajam...“ 1 Timotiejui 1:9

 

Paulius teigia, kad Mozės įstatymas nebuvo duotas teisiajam. Kodėl jis buvo duotas?

 

Romiečiams 3:19 sakoma, kad įstatymas buvo duotas: „...kad kiekviena burna būtų užčiaupta, kiekviena burna tylėtų ir visas pasaulis būtų pripažintas kaltu Dievo akivaizdoje.“ Paulius toliau sako, kad nuodėmė buvo pasaulyje nuo Adomo iki Mozės, bet Dievas nebuvo apibrėžęs žmogui, kas yra nuodėmė, o kas yra teisumas. Jis apie tai rašo pora skyrių vėliau, 5:12-14:

 

„Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį ir dėl nuodėmės – mirtis. Taip mirtis per tą, kuris nusidėjo (Adomą), perėjo visiems žmonėms. Nuodėmė buvo pasaulyje, bet Dievas negalėjo jų laikyti atsakingais, nes nebuvo davęs savo įstatymo (apibrėžė, kas yra nuodėmė). Vis dėlto mirtis viešpatavo nuo Adomo iki Mozės, net ir tiems, kurie nenusidėjo tokiu būdu kaip Adomas...“

 

Paulius toliau aiškina, kad įstatymas suteikia nuodėmės pažinimą. Jo mintis Timotiejui buvo ta, kad kai esi išgelbėtas nuo tos nuodėmės, įstatymas tau nebegalioja. Dabar esi naujas kūrinys Kristuje, žinai iš to, ką buvai išgelbėtas.

 

Pauliaus mintis Romiečiams 7:7 yra ta, kad įstatymas apibrėžė nuodėmę: „...Nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei įstatymas nebūtų man pasakęs. Nebūčiau pažinęs geismo, jei įstatymas nebūtų man liepęs negeisti...“

 

Šeimos taisyklės, surinkimo taisyklės

 

Man buvo apie 9 ar 10 metų, kai mane už rankos ištraukė iš kieto miego, iš lovos ir aš atsistojau  prieš savo įniršusį tėvą: „Aš tau liepiau išnešti šiukšles, kol aš grįšiu namo, o tu to nepadarei! Dabar, jaunuoli, eik į virtuvės , paimk šiukšliadėžę ir ištuštink ją!“

 

Tėtis man duodavo darbų, kai ryte išeidavo į darbą, o aš – į mokyklą, ir tikėjosi, kad jie bus atlikti iki grįžimo namo. Tą dieną pamiršau šiukšles. Pasinaudojant Pauliaus pavyzdžiu, nebūčiau žinojęs, kad mano pareiga išnešti šiukšles, jei tėtis nebūtų man liepęs jas išnešti. Jei būčiau matęs, kad šiukšliadėžė pilna, ir prisiėmęs asmeninę atsakomybę bei iš savo širdies gerumo ištuštinęs...

Jei nebūčiau tai padaręs, nebūčiau žinojęs nei įstatymo, nei tėčio „šiukšlių įstatymo“ rūstybės, (juokinga).

 

Kai jis liepė man pjauti žolę kieme, o kitą kartą to nepadariau, taip pat sulaukiau jo (teisėto) pykčio. JEI būčiau nupjovęs žolę, nes mačiau, kad ji tikrai peraugusi ir man reikia ją pjauti, niekada nebūčiau žinojęs „vejos pjovimo įstatymo“. Niekada nebūčiau patyręs jo pykčio. Pyktis, kurį jis reiškė man už tai, kad neištuštinau šiukšlių, taip pat buvo teisus pyktis – ir pyktis, kurio man niekada nereikėjo žinoti ir nebūčiau žinojęs, jei būčiau tiesiog ištuštinęs  šiukšles.

 

Viešpaties požiūriu, nuodėmė buvo pasaulyje, bet Jis dar nebuvo apibrėžęs žmonijai, kas yra nuodėmė. Vėliau Paulius Apaštalų darbų 14:15–17 rašė:

 

„Mes skelbiame jums gerąją naujieną, raginame nuo šių niekšybių atsigręžti į gyvąjį Dievą, kuris sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, 16 kadaise jis leido visoms tautoms eiti savo keliais. 17 Tačiau jis nepaliko savęs nepaliudyto, bet parodė jums gerumą, duodamas jums lietaus iš dangaus ir derliaus jų metu, aprūpindamas jus maisto apsčiai ir pripildydamas jūsų širdis džiaugsmo.“

 

Apaštalų darbų 17:30: „...anksčiau Dievas nekreipė dėmesio į tokį nežinojimą...“ Karaliaus Jokūbo versijoje sakoma, kad Dievas „mirktelėjo“ į jų nežinojimą, bet dabar įsako visiems atgailauti.

 

Įstatymas nebuvo skirtas teisiajam, bet nusikaltėliams, neišmanėliams, tiems, kurie Jo nepažįsta.

 

Grįžtant prie mano auklėjimo. Man buvo labai smagu su savo tėčiu. Mes grūmėmės, stovyklavome, jis išmokė mane apie žvaigždes, kaip paspausti rankas kaip vyrui, tvirtai jas sugniaužti, valyti batus, žiūrėti visiems į akis ir daug daugiau. 99 % laiko buvau jo malonėje. Pažinau tik tikrąją jo asmenybę. Jo pyktis ant mano klaidų nebuvo jo prigimtis, bet tai buvo teisus pyktis. Paulius pasakė, kad įstatymo mokymasis išmokė jį, kas yra teisinga, o kas neteisinga. Įstatymas, kuris turėjo parodyti, kas yra gyvenimas, taip pat parodė jam jo nuodėmingą prigimtį. Kai sulaužiau tėčio „šiukšlių įstatymą“ arba „vejos įstatymą“ (juokinga), sužinojau, kas (jam) yra nuodėmė – sužinojau, kad 99 % laiko buvau teisus ir, anot tėčio, turėjau tik pagrindinį supratimą apie „nuodėmę“.

 

Prieš mums pažįstant Viešpatį, daugelis iš mūsų buvome neišmanėliai. O, žinojome, kad negalima mušti savo brolio ar sesers, ir žinojome, kad meluoti yra neteisinga. Ir mes žinojome savyje, kad ieškome svarbių atsakymų, tokių kaip kodėl aš čia, kokia mano paskirtis ir kas man negerai, kad nuolat darau bloga? Supratome, kas gera ir kas bloga. Kai kurie iš mūsų, lankę bažnyčią, išmokome 10 įsakymų, dar labiau sustiprindami savo supratimą apie nuodėmę.

 

Paulius rašė Galatams 3:21: „Ar įstatymas prieštarauja Dievo pažadams? Tikrai ne! Nes jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai teisumas tikrai būtų ateięs per įstatymą.“ 22 Bet Raštas viską surakino nuodėmės valdžioje, kad pažadas, duotas per tikėjimą Jėzumi Kristumi, būtų duotas tiems, kurie tiki.

 

Jei būtų galima duoti įstatymą, kuris teiktų gyvybę, Dievas būtų davęs tą įstatymą. Nuostabu. Tai reiškia, kad nerasite teisumo įstatyme, nes joks įstatymas nepadaro žmogaus teisiu. Pagalvokite apie visus ritualus, visas formules, visas žmonių sukurtas taisykles, kurias sukūrėte sau arba laikėtės kažkieno kito primygtinai reikalaujant, kad pelnytumėte Dievo palankumą arba kad Jis ką nors padarytų dėl jūsų. ARBA padarėte ką nors, kad taptumėte „vertesni“ ar „teisesni“ Jo akivaizdoje.

 

JEI būtų buvęs įstatymas – kažkas, ką galėtume padaryti – kuris padėtų mums atsitiesti Dievo akivaizdoje, Jis būtų davęs tą įstatymą. Vietoj to, savo išmintimi Jis atskleidė ir apibrėžė nuodėmę per Mozės įstatymą (10 įsakymų yra jų santrauka 613), kad visi galėtų būti pripažinti kaltais, kad visi, kurie gavo vaistą, galėtų būti padaryti teisiais: tikėjimu Jėzumi Kristumi.

 

Ir mes tęsime nuo to kitą savaitę, kad pamatytume, ką įstatymas iš tikrųjų daro mums gero ir kaip mūsų širdys yra įtvirtintos Kristuje Jėzuje.

 

Iki tol, palaiminimai,

 

John Fenn