Mozės įstatymas nebuvo sukurtas teisiesiems #2 iš 3

 The Mosaic Law Wasn't Made for the Righteous #2 of 3

 

Sveiki visi,

 

Praėjusią savaitę pasidalijau Rašto ištrauka, kurioje sakoma: „Įstatymas nebuvo sukurtas teisiajam“. Likusi eilutės dalis yra tokia: „bet bedieviams nusidėjėliams,

nedorėliams ir neklusniems...“

 

Dievas davė įstatymą, norėdamas parodyti žmonijai, jog esame nusidėjėliai, Rom3:19. Toks yra Įstatymo tikslas. Paulius paaiškino, kad jis nepažintų geismo, jei įstatymas nepasakytų „negeisk“. Pauliaus Romiečiams 7 norėjo pasakyti, kad įstatymas yra geras, nes jis apibrėžia mums nuodėmę – tai reiškia, kad jis nebuvo sukurtas teisiesiems, bet nusidėjėliams, kad parodytų jiems, kas yra nuodėmė. Jis rašė Galatams, kad jei Dievas būtų galėjęs duoti įstatymą, kuris būtų suteikęs amžinąjį gyvenimą, tai teisumas būtų įgyjamas per įstatymą.

 

Pratęskime nuo ten

 

Jokūbo 2:10 pasakyta: „Jei gyvenate pagal įstatymą ir pažeidžiate bent vieną iš punktų, esate kaltas dėl visų jo pažeidimų.“ Žydui, net jei pažeidėte bent vieną iš 613 įstatymų, vis tiek turėjote eiti ir aukoti, kad ir koks mažas būtų pažeidimas. Kaltė yra kaltė, nesvarbu, ar tai būtų malkų rinkimas šabo dieną, ar žmogžudystė. Pažeidus vieną, jūs sulaužėte visus.

 

Kiekvienas, gyvenęs pagal tam tikrą „įstatymo“ ar legalizmo formą, gali suprasti šį teiginį. Nesvarbu, ar turėjote labai griežtą tėvą, kuris tikėjosi, kad atliksite tobulą darbą, ar surinkimą, kuriame buvo tikimasi tobulai elgtis“, bet sulaukėte kaltės ir pasmerkimo, jūs žinote legalizmą. Legalizmo bruožas yra tas, kad jis niekada nemato jūsų daromo gėrio; jis mato tik tai, ką padarėte blogai. Praėjusią savaitę pasakojau, kaip tėtis mane pažadino 23 val., kad priverstų išnešti šiukšles, bet nematė, kad atlikau namų darbus, išvaliau kambarį, pamaitinau šunį ir padėjau broliui sutaisyti žaislą. Jis matė tik tai, kad pažeidžiau tą vieną „įstatymą“, todėl buvau kaltas dėl visko. Nebuvau tobulas sūnus.

 

Pastorius gali ignoruoti tavo auką, savanorystę, tai, kad esi geras žmogus, stengdamasis kuo geriau gyventi šventą gyvenimą, ir tik pamatyti, kad nebuvai trečiadienio vakaro pamaldose, ir pasmerkti tave už tai, kad nedalyvavai. Tai gyvenimas pagal įstatymą. Jei pažeidžiate vieną taisyklę, esate kaltas dėl visko. Nieko gero nepripažįstama, dėmesys sutelkiamas į tai, ką padarėte blogai pagal tą įstatymą – savo tėvų, savo surinkimo.

 

Įstatymas geras tik tam, kad parodytų mums, jog nusidėjome. Galatams 3:11-12 Paulius sako, kad įstatymas pasmerkia  žmogų, todėl „įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo“. Štai kodėl negalite būti stiprūs tikėjime, turėti Dievo ramybę ir jaustis artimi Jam, gyvendami legalistinį krikščionišką gyvenimą. Gyvenimas pagal išorinę legalistinę struktūrą nėra tikėjimas. Tikėjimas kyla iš dvasios viduje.

 

 

Laiške Galatams 3 Paulius toliau rašo, kad įstatymas veikia kaip mokytojas, auklėtojas, vedantis mus į priekį, rodantis, kad niekada negalime būti tobuli, nukreipiantis mus į tobulumą, randamą Kristuje. Kai mokinys laiko testus, tikslas yra 100 %. Tačiau kažkuriuo metu tarp darželio ir baigimo paauglystėje ar dvidešimtmečių pradžioje bus pasiektas mažesnis nei 100 % balas. Nesvarbu, ar tai būtų testavimas, lankomumas, elgesys, ar kažkokia nesėkmė, kai mokoma. Naujajame Testamente tai vadinama „įstatymo prakeiksmu“. Nusidedi, esi kaltas ir negali nuo to pabėgti. Esi įstrigęs. Tai prakeiksmas gyventi taip – ​​niekada nebūnant tobulam, gėrio niekada nematant ir nepripažįstant, testą „įvertinant“ auklėtojo.

 

 

Galatams 3:13: Kadangi niekas nėra tobulas, o Jėzus buvo pirmasis žmogus, gyvenęs tobulai, Jis yra vertas ir gali panaikinti bausmę už įstatymo nesilaikymą – prakeiksmą, kuris yra bausmė už nepaklusnumą. Taigi, jei turite Kristų, turite vaistą. Įstatymas nebuvo sukurtas teisiesiems.

 

24–26 eilutėse Paulius rašo, kad įstatymas yra auklėtojas, bet atėjus tikėjimui Kristumi, mes nebesame auklėtojui pavaldūs, nes tapome Dievo vaikais. Šiuolaikiškai tariant, vaikas mokosi savo tėvo amato, bet baigęs mokyklą, jis yra priimamas į šeimos verslą, palieka šį išsilavinimą, bet naudojasi pamokomis, išmoktomis vadovaujant auklėtojui. Įstatymas parodė mums, kaip mums reikia Jėzaus, bet kai turime Jėzų, mums nereikia įstatymo, kad parodytų mums kelią – mes turime Jį!

 

Krikščionys grįžta prie įstatymo

 

Apaštalų darbų 15 skyriuje, kai apaštalai ir vadovai Jeruzalėje susitiko aptarti Pauliaus teiginių, kad Dievas išliejo savo Dvasią ant pagonių, nors jie nepakluso Mozės įstatymui, jie svarstė, ar turėtų reikalauti, kad jie taptų „mesijiniais“ tikinčiaisiais – paklustų Mozės įstatymui. Petras griežtai prieštaravo tam, teigdamas 10 eilutėje: „Kodėl gundote Dievą, uždėdami ant jų jungą, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjome panešti?“ Jis taip pat priminė jiems, kad pats Dievas išliejo savo Dvasią ant romėnų Kornelijaus namuose Apaštalų darbų 10 skyriuje. Kodėl jie turi kovoti prieš Dievą?

 

Kodėl turėtų gundyti Dievą, uždėdami ant jų sprandų jungą, kurio nei mes, nei mūsų tėvai negalėjome panešti? Ar tu krikščionis, gyvenantis legalizmo sąlygomis? Tu negali to pakelti ir tu išbandai Dievo kantrybę, nes Jis... Savo Sūnų parūpino kaip vaistą nuo išorinio įstatymo, kuris pakeitė mūsų prigimtį taip, kad norėtume vaikščioti su Dievu paklusdami. Paklusnumas pervedė prie gyvenimo iš vidaus į išorę, o ne iš išorės į vidų.

 

Laiške Galatams 3:1 Paulius tuos Galatijos gyventojus, kurie, pradėję Dvasioje tikėjimu Kristumi, grįžo prie Mozės įstatymo, vadina „idijotais“ ir kad juos „užbūrė“ (manipuliavo) tie, kurie juos sugrąžino po Mozės įstatymu. 5 eilutėje Paulius klausia: Kai Dievas daro stebuklus tarp jūsų, ar Jis tai daro per įstatymo klausymą, ar per tikėjimą ir Dvasią?

 

Didysis Pauliaus apreiškimas, patvirtintas Dievo nuostabiais stebuklais jo tarnystėje, kuris buvo aptartas Apaštalų darbų 15 skyriuje, buvo tas, kad Kristus įvykdė įstatymą. Tačiau Apaštalų darbų 15 skyriaus diskusija buvo atgaivinta ir diskutuojama nuo to laiko: kokiu mastu, jei iš viso, krikščionis turėtų gyventi pagal Įstatymą? Kaip krikščionis subalansuoja įstatymą ir malonę? Trumpai tariant, įstatymas jau nėra  mūsų mokytojas, bet malonė.

 

Kaip tai padaryti ir gyventi toje laisvėje, subalansuojant įstatymą ir malonę, – kitą savaitę.

 

 

Iki tol, laiminu,

 

 

John Fenn

.