November 2020 Newsletter

2020 lapkričio mėn. Naujienlaiškis

Sveiki,

Na ir nustebino šis rinkimų ciklas! Jūs prisimenate, Viešpaties man pasakyta 2019 gruodžio mėnesio žinia buvo iš 2 dalių: Jis sakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ bei liepė melstis, kad tai neįvyktų, o kalba ėjo apie Baideno patirtą insultą prieš pat rinkimus. Antra dalis buvo apie rinkimų užginčijimą, kartu su „gimdymo sąrėmių“ procesu JAV, truksiančiu visą sausio mėnesį, ir pasibaigsiančiu vasario-

kovo mėnesiais, kuris įvyks, kai tauta taip sakant „atvers naują puslapį“. Aš domėjausi, kiek truks tautos „poilsio laikas“, kol prasidės kiti „sąrėmiai“. Iš mano rugsėjo mėnesio Naujienlaiškio: „Tada Jis pasakė „jei dalykai bus tokie kaip dabar“ rinkimai bus užginčyti, patraukti į Aukščiausiąjį Teismą, ir pažymėti pilietiniais neramumais, tačiau tai susitvarkys ir tauta vėl stabilizuosis vasario-kovo mėnesiais...  rinkimai vyks esant stipriai opozicijai.“

Kažkur aš dalinausi: „Jis pasakė, jog rinkimai bus užginčyti iki tam tikro lygio, tačiau nuo kažkurio taško jie (tuo metu aš nežinojau, kas buvo tie „jie“) liausis dėję pastangas, supratę, jog skaičiai, kuriuos jie turi viršyti yra didesni nei tie, kuriuos galima būtų laimėti kreipiantis į teismą.“

Kai kurie iš jūsų atsimins, kad aš kažkada dalinausi apie Bušo - Kerio prezidento rinkimus. Pastebėjau, kad demokratų partijos dvasia skiriasi, tačiau nežinojau, kokia ji, todėl paklausiau Tėvo. Jis atsakė: „Tai socializmo dvasia, esanti šioje šalyje. Tai gali būti atidėta, tačiau nebus sustabdyta.“ Aš paklausiau, iš kur ji kilusi ir Jis pasakė: „Ji kilusi iš Europos, kadangi šioje šalyje yra tokių, kurie nori, kad šalis būtų panaši į Europą, tačiau šią šalį Aš pašaukiau ne tam...“ ir dar kitų dalykų. Man kyla klausimas, ar tik ne šiuo metu mes pamatysime šį socializmo potvynį, apie kurį kalbėjau dar šiais metais, ar tai bus atidėta?

Viešpaties ramybė reiškia, kad Jis ne visada pasako, kodėl Jis suteikia šią ramybę. Aš visada sugrįžtu prie aplankymo, kuris vyko Arabų Pavasario metu ir kaip man Jį atakuojant daugybe klausimų galiausiai pasakė: „Kas tau dėl  šių dalykų? Kas liečia tave, tu turi būti Tėvo reikaluose.“ Tai geras patarimas mums visiems – ko Jis mūsų prašo šiandien?

Naujienos apie  Krisą: Nežinantiems, Krisas yra mūsų vyriausias sūnus, gimęs su virkštele, apsivyniojusia ir užsiveržusia mazgu  aplink kaklą, nepraleidusia deguonies. Jam 41, tačiau protiškai jis 4 – 5 metų amžiaus. 17 metų patyręs insultą, jis nevaldo kairės rankos ir sėdi vežimėlyje, tačiau jis pats laimingiausias žmogus, įsimylėjęs Jėzų, 4-erių metų berniukas 41 metų vyro kūne, kokį tik teko sutikti. Jis gyveno namuose kartu su mumis pirmuosius 24 metus, tačiau kai jo jaunesnieji broliai paaugo ir baigė mokyklą, mes suvokėme, kiek daug jie mums padėdavo rūpindamiesi broliu.

Mes pabandėme namų stiliaus sveikatos agentūras, savanorius ir panašiai, tačiau nepaisant  visų mūsų pastangų turėjome priimti liūdną sprendimą, kad jis turės gyventi namų grupėje. Greitai bus 16 metų, kai Krisas mėgaujasi šia 8 asmenų namų grupe, tenai jis yra palaiminimas ir visų mylimas. Mums leidžiama parsivežti Krisą 1 nakčiai per savaitę ir dar 8 dienoms per metus atostogoms ir pan.

Mūsų įprastinė dienotvarkė yra tokia, aš pasiimu jį iš namų grupės penktadienio rytą, numaudau, nuskutu ir paruošiu kelionei su tėčiu. Beveik visos parduotuvės, visi išsinešimui skirti restoranai, visi sėdimi restoranai pažįsta Džoną ir Krisą. Krisas tiki, kad kiekvienas žmogus yra jo draugas, vertas pasveikinimo ir meilės, jis beje, gali paglostyti kiekvieną šunį, kurį tik pamato parduotuvėje, cha.

Mums važiuojant parduotuvių praėjimais, jis šaukia „Žmonės, saugokitės!“, po to seka „Atsiprašau, dėkoju!“ Šioje valstijos dalyje kaubojiškos kepurės yra tiek pat populiarios, kaip ir kepuraitės, tai gi, kai jis pamato vyrą arba moterį su kaubojiška kepure, iš karto kreipiasi į jį: „Sveikas kaubojau, ką darai!“ Visur, kur tik einame, mus lydi kikenimas ir sveikinimai.

Labai dažnai, jeigu savaitės eigoje vienas einu į parduotuvę, darbuotojas paklausia, kur yra Krisas šiandien, arba kur mano padėjėjas, arba dalinasi, kiek džiaugsmo jis suteikia jų darbo dienai.

Šiaurės rytų Oklohomoje verslas klesti, kaip paprastai, individualių savininkų parduotuvės, prekybos centrai ir kontoros patys pasirenka, kiek ir ar iš viso reikia dėvėti kaukes įeinant vidun. Kadangi tai siejasi su šiuo įvykiu, kalbėsiu būtent apie Walmart‘ą Vinitoje, Oklohomoje. Penktadienį Krisas ir aš įriedėjome į Walmart‘ą, kur buvo ženklas, prašantis klientus dėvėti kaukes, tačiau prie pačių durų nebuvo jokio draudžiamo ženklo, ir pusė klientų tą dieną nedėvėjo kaukių. Parduotuvėje praleidome ne daugiau 15 minučių, buvome be kaukių, nes Krisas atsisakė ją dėvėti.

Iš tiesų aš turiu dėvėti kaukę įeidamas pro jo namų grupės duris, aš su džiaugsmu tai darau, tačiau tik įžengęs į jo miegamąjį išgirstu griežtą: „Nusiimk tai, tėti!“ Darbuotojai juokiasi ir sako, kad jų atžvilgiu jo reakcija būna tokia pati. Krisui atrodo, o ir aš šiuo klausimu imu su juo sutikti, kad tik blogi žmonės nešioja kaukes. Protiškai jis yra 4-erių, jis galvoja apie banko plėšikus, kaubojus ir pan.

Išėję iš Walmart‘o, po 45 minučių mes įvažiavome į kiemą, man iškeliant Krisą iš mašinos, ir sodinant į vežimėlį paskambino Vilties Namų viršininkė Cindy. Ji ėjo iš karto prie reikalo. „Turime problemą ryšium su šiandieniniu jūsų apsilankymu Walmart‘e. Rytoj, kai atvežite Krisą atgal, jis bus uždarytas savo kambaryje 24 valandas per parą 14 dienų karantinui.“

Buvau šokiruotas. Pritrenktas. Supykęs... Tačiau nusiraminau, sutramdžiau balsą, ir ėmiau ieškoti kompromiso, taip pat paklausiau kaip ji sužinojo, kad mes buvome Walmart‘e ne daugiau kaip prieš 45 minutes. Ji pasakė, kad darbuotoja iš kitos namų grupės, kuri pažįsta Krisą, buvo parduotuvėje ir matė mus, bei pasakė tai jai.

Paklausiau, kokį prekybos centro, miesto ar valstijos įsytatymą mes sulaužėme, kad ji pasijuto priversta mus „apskųsti“, o elektroniniu laišku paklausiau, kokia bendroji kultūra skatina tokį elgesį? Paprašiau, kad leistų Krisui pasilikti su mumis namuose 5 dienas, kad stebėtumėm simptomus, kaip kompromisą, tačiau tai buvo atmesta. Galiausiai pasiūliau, kad jis verčiau liktų su mumis 14 dienų, nei kad jie užrakintų jį kambaryje iš kart sugrįžus. Ji apie tai nebuvo pagalvojusi. Ji turėjo patraukti ausį nuo telefono, kad paklaustų savo kolegės Teresos ir slaugės April leidimo. Jos sutiko su pasiūlymu. Aš buvau ir esu šokiruotas, kad jie galėjo skambinti ir pasakoti man, ką ruošiasi daryti su mano sūnumi, bet neturėjo pakankamai profesionalumo arba „plano B“, kaip pakaitalo, prieš skambinant.

Tai gi Krisas yra su mumis namuose iki šeštadienio, 28-os. Galiausiai jie leido mums juo pasirūpinti, o ne uždaryti beveik be jokio kontakto su žmonėmis 2 savaitėms.

Aš paklausiau Cindy, kaip ji galėtų pasiteisinti pasauliui uždarydama ką nors, o ypač Krisą, mano 4 metų proto negalios atžvilgiu sūnų, priklausomą nuo vežimėlio kambaryje 14 dienų. Pasiteiravau, kaip jis išsiverstų, ir ji patvirtino, kad jis susilauktų darbuotojų pagalbos einant į tualetą, esantį greta jo kambario, jie taip pat jam padėtų išlipti ir įlipti į lovą.

Aš jaučiausi supykęs dar labiau. Tačiau ramiai paklausiau, ar ji paskambino ir kitiems tėvams, kadangi aš nežinojau, kad kai Krisas ir aš vadovavomės prekybos centro praktika, miesto nurodymais ir valstijos nurodymais, Vilties Namams tai buvo nepriimtina. Ji teigė, kad paskambino daugumai tėvų. ( Vilties Namai turi apie 275 klientus namuose visoje Šiaurės rytų Oklohomoje). Ji pasakė, kad ji nėra atsakinga už 50% nedėvėjusių kaukių pirkėjų, bet Krisas be kaukės viešumoje - tai uždarymo reikalaujantis pažeidimas – vienintelis aš apie tai nepagalvojau.

Paklausus, kaip aš reagavau, palyginus su kitais tėvais, ji sakė: „Iš tiesų, gana gerai. Kai kurie taip supyko, kad mes turėjome juos užblokuoti 90 dienų.“ Juos užblokuoti? ! Neleisti matytis su savo vaiku? Tris mėnesius?! Stebėtina, liūdna, neįtikima. Tokia sveikatos priežiūros specialisto prieiga.

Aš paklausiau, kokį dokumentą pasirašiau, kur teigiama, kad jeigu mano sūnus bus pamatytas viešumoje be kaukės, jis bus sulaikytas ir uždarytas kambaryje 14 dienų? Ji atsakė: „Mes apie tai kalbėjome“. Ji pripažino, kad aš nepasirašiau jokio dokumento, kad su tuo sutinku. (Mes nekalbėjome apie strategiją) Pasakiau jai, kaip įrodo jos gausūs skambučiai kitiems tėvams bei jų pyktis, jūs nepranešėte apie savo vidaus politiką mums, tėvams. Pasakiau jai, kad Vadovybė elektroniniais laiškais tėvams ragino bereikalingai nerizikuoti, o mes taip ir darėme. Mes paklusome prekybos centro tvarkai. Mes vadovavomės miesto nurodymais, bei savo sveika nuovoka. Penktadienį mes laikėmės saugaus atstumo, nei su vienu neturėjome kontakto, įėję į prekybos centrą nuėjome į tualetą ir nusiplovėme rankas. Mes padarėme visa, ką tik galėjome, kiek leido Kriso galimybės.

Netgi mūsų Walmart‘o pardavėja prie kasos buvo nusismaukusi savo kaukę iki gerklės! Prieš ketverius metus ji dirbo Vilties Namuose, tad pasisveikino su Krisu, kaip su pažįstamu. Kaip 50% kitų klientų, mes nesulaužėme prekybos centro tvarkos, nei vietinių, nei valstijos įstatymų, tačiau jie būtų tiesiogine prasme užrakinę mano sūnų kambaryje 14 dienų. Vis kartoju sau, atsiprašau, kad vis dar pykstu.

Nuo to karto mes daug kartų susirašinėjome su Vadovybe, Ralph‘u, tačiau man jau gana. Jis man nieko nepasakė, tik pateisinimus savo politikai užrakinti protiškai neįgalius vaikus, tokius kaip Krisas, jų kambariuose 14 dienų. Aš jo paklausiau, kokia būtų reakcija, jeigu kokie nors tėvai uždarytų savo „normalų“ 4-metį miegamajame 24 valandas per parą 14-ai dienų. Paklausiau, ar dar nepraėjus toms dienoms Vaikų tarnyba arba policija nepaimtų vaiko iš tų namų, o tėvams ar neskirtų daugybės baudų?

Tačiau Vilties Namai Vinitoje, Oklohomoje, taiko būtent tokią politiką savo globojamiems suaugusiems su proto negalia, kurie dažnai dar turi ir fizinių apribojimų.

Aš niekada nekeliu problemos, jei neturiu pasiūlyti jai sprendimo. Aš pasakiau Ralph‘ui, t.y. Vadovybei, ir Cindei, kad JAV neatsirastų nei vienos šeimos, kuri savo keturmetį, kuris galėjo užsikrėti virusu mokykloje arba viešoje vietoje, iš karto uždarytų kambaryje 14 dienų. Jie stebėtų, atliktų testus, sektų simptomus, ir jeigu reikėtų, karantinuotųsi visa šeima, o ne nugrūstų savo 4-metį į užrakintą kambarį 14 dienų.

Paprašiau jo, kad pakeistų politiką, kad ji atspindėtų jau esančias normas. Jeigu jie jaustų, kad klientas potencialiai galėjo užsikrėsti virusu, galėtų apleisti uždarymo kambaryje politiką ir vietoj to stebėti, atlikti testus, sekti simptomus. JEIGU simptomai išryškėtų arba testas būtų teigiamas, tada visa „šeima“ namų grupėje turėtų karantinuotis. Tokiu būdu kiekvienas galėtų laisvai judėti namuose, kaip kiekvienoje šeimoje, o ne būtų užrakinti savo kambariuose.

Iš visko, ką apie jį žinome mes, mūsų šeima, šios namų grupės darbuotojai, jeigu Krisas būtų užrakintas savo kambaryje, tai galėtų baigtis stipriais sužeidimais arba mirtimi. Kai Krisas panorėtų išeiti iš savo kambario, o durys būtų užrakintos, jis supyktų. O tai reiškia, kad drabužiai būtų numesti ant žemės, žaislai išmėtyti po visą kambarį – taip elgtųsi kiekvienas mažametis pykčio priepuolyje, tačiau su 41 metų vyro jėga.

Greičiausiai langas jo kambaryje būtų išdaužtas, jis susižeistų, o po minutės išsiropštų iš savo vežimo, norėdamas rasti kitą kelią, kaip išeiti iš savo kambario. Visa tai praėjo negirdomis pro Vilties Namų ausis. Jokios reakcijos. Jie užrakins jį 14 dienų, kai tik jis sugrįš. Tik mano pasiūlymas praleisti tas 14 dienų su mumis buvo priimtas.

Sveikos nuovokos buvo griežtai atsisakyta. Man jau jie įsipyko. Vietinių namų atžvilgiu, kur Krisas gyvena, jie tvarkosi nuostabiai ir mes jais pasitikime. Apskritai tai mums patinka Vilties Namai, tačiau kai vadovaujamasi neprotinga politika, kaip užrakinti savo klientus jų kambaryje 14 dienų, 24 valandas per parą, aš turiu pasipriešinti. Vietiniai darbuotojai, kur Krisas gyvena, yra nuostabūs.

Tačiau vadovaujantieji prarado mūsų pasitikėjimą. Tam, kad jie uždarytų Krisą kambaryje – arba bet kurį iš savo 275 klientų, jeigu pamatytų viešoje vietoje nedėvint kaukės... man netelpa galvoje. Pasakiau jiems, kad mano pyktis yra teisingas ir pamatuotas, kadangi jokiame lygmenyje, nei moraliai, nei etiškai, nei teisiškai, uždaryti tokį, kaip Krisas arba bet kurį iš savo klientų, nėra teisinga.

Aš pasidalinau visu tuo, kad jūs galėtumėte melstis, jog būtų pakeista politika. Taip pat noriu, kad žinotumėte, jog lėčiau, nei paprastai atsakysiu į jūsų elektroninius laiškus, kadangi Barbara ir aš  rūpinsimės Krisu iki 28-tos. Krisas bus namuose iki šeštadienio, po Padėkos dienos, ir mums realiai ir tikrai reikia maldų, ypač dėl mano stuburo (Krisas sveria 170 svarų (77 kg)), ir kokia malonė – tai neužklups Tėvo nepasiruošusio, tai gi aš žinau, kad mes būsime aprūpinti.

Dėkoju už jūsų maldas ir ištikimas aukas, tai mums labai svarbu.

Jūs pastebėsite naują adresą Internete ir paaukojimų vokus JAV draugams, nes mes perkėlėme PO Box arčiau namų, kur mes gyvename.  iš viso pasaulio gauname išsakytų daug poreikių, netrūksta troškimų ir mūsų gyvenimuose, kadangi artėjame prie metų pabaigos. Meldžiamės!

Dėkojame jums!

John & Barb,

Brian & Amy