John Fenn , "Savaitės Mintys" 2018 lapkričio 3d.
Sveiki,
Praeitą savaitę dalinausi apie mūsų sūnų (turintį negalią)
Krisą ir jo didį, bet vaikišką tikėjimą. Mano širdyje ramu, žinant, kad
Viešpats jam kalbėjo ir sakė, jog Jis „vaikščios po kalnus“ su juo. Ramybė,
gyvenanti mūsų širdyse, leidžia Barbarai ir man ištverti rūpinantis Kriso
gyvenimu kaip mūsų namuose, taip ir grupės namuose. Savo pirmuosius 24 metus jis
gyveno su mumis, tačiau kai jo broliai užaugo, išvyko mokytis ir vedė, mes su Barbara, suvokėme, kad negalime vieni juo
pasirūpinti. Taip mes priėmėme mūsų gyvenime patį sunkiausią sprendimą –
apgyvendinti jį grupės namuose ir patiems apsigyventi arčiau jo, kad galėtume dalyvauti
jo gyvenime. Šį gruodžio mėnesį jam sueis 39, nors protiškai jis maždaug 4 metų, tačiau jo suvokimo galimybės yra
didesnės, nei tokio amžiaus vaiko.

Apie 4 po pietų, grįžtame namo, kur laukia Barbara,
paruošusi vakarienę... Šeštadienio rytą aš maudau Krisą, tada jis žiūri televizorių,
kol aš rengiu gausius pusryčius; jam patinka tėčio paruošti „kiaušiniai su sūriu“,
kas yra ne kas kita, kaip kepti kiaušiniai su sūriu, tačiau grupės namuose
paprastai jis valgo dribsnius, todėl- tai savaitės puota. Dažniausiai šeštadienį
jis žiūri savo mėgstamus filmus ir laidas – tai vienintelis savaitės laikas,
kai jis gali nuspręsti, kur važiuoti, ką valgyti, ką žiūrėti per televizorių - gyvenimo namų programa reiškia, kad kiti
nusprendžia visus šiuos dalykus.
Mums linksma kartu, jis mus prajuokina – ir yra naudojamas
Viešpaties. Dalinausi, kaip vieną rytą viduje jaučiausi apgailėtinai ir tyliai
mąsčiau, klausdamas Tėvą, kaip man pasirūpinti Krisu 2 dienas per savaitę,
atlikti visus reikiamus darbus dėl CWOWI, keliauti, rūpintis namais ir panašiai,
dažniausiai gailint savęs. Aš užbaigiau savo skundą Tėvui viduje klausdamas: „Ką,
gal aš koks nešulinis gyvulys?“ Tuo metu buvau atsiklaupęs priešais Krisą moviau jam kojines, staiga jis palietė mano
galvą ir pasakė: „Tu esi geras arkliukas.“ Žinią supratau, Tėve: "Pakeisk savo
nuostatą ir nuotaiką, ir liaukis savęs gailėtis. Cha.
Žmonės
žino ir mato, –tai Džonas ir Krisas tvarko
reikalus mieste
Tačiau, ko žmonės nemato, tai- susirinkimai grupės
namuose. El.laiškai ir skambučiai socialiniams darbuotojams. Praeitą savaitę
kalbėjomės apie jo maisto davinį, kadangi jie stebi jo svorį. Dar prieš savaitę
derinau kasmetinį vizitą pas akių gydytoją. Dar prieš savaitę vežiau jį į
ligoninę tyrimams. Šią savaitę jie nori, kad jį nuvežčiau pas sedacijos dantų
gydytoją, kad būtų atlikta burnos higiena su narkoze, kadangi paskutinį kartą
tai buvo atlikta prieš 2 metus (jis turi būti užmigdytas, kadangi jam nepatinka
dantų gydymas), tačiau tai kainuoja 1500$, kuriuos reikia sutaupyti ir
suplanuoti, ir taip toliau... nuolatinė globa.
Žmonės nemato
kitos dėl smegenų pažeidimo atsirandančios pusės, ar tas pažeidimas būtų
prigimtinis ar dėl karo, automobilio avarijos ar pargriuvus, žmonės su
pažeistais smegenimis nemėgsta staigių pokyčių. Stiprus triukšmas, tvarkaraščio
ar krypties pasikeitimai dažnai būna lydimi staigių ir agresyvių reakcijų –
šauksmų, daužymo, svaidymo ką tuo metu turi rankoje, ar kas papuola po ranka,
kandžiojimosi, ekstremalaus elgesio. Kai tik įtampa nuslūgsta, jie tampa
nuolankiais, atsiprašinėjančiais, sugrįžta jų normali mylinti asmenybė. Toks yra
Krisas. Toks gyvenimas su Krisu. Nebesuskaičiuoju, kiek kartų man buvo suduota,
įgnybta, trenkta, įdrėksta, kiek kartų jis man į kūną suleisdavo savo nagus,
kai jis gnybdavo iš visų jėgų, buvau jo apšauktas ir užpultas, kai
paprasčiausiai judėdamas eilėje netikėtai apsisukdavau arba pakeisdavau kryptį
– toks elgesys kyla dėl smegenų sužeidimo.
Kodėl
tuo dalinuosi?
Kadangi Krisas (ir mes) turime pažadą, jog vieną dieną
Viešpats vaikščios po kalnus su Krisu, tačiau kol kas mes turime su juo
tvarkytis, ir tai truks iki mūsų arba jo gyvenimo pabaigos, arba kol tas
išgydymas įvyks. Viešpats tai žino. Viešpats matė tai, prieš suteikdamas Savo
pažadą. Kol kas mūsų gyvenimas su juo yra nuolatinė našta ir džiaugsmas.
Netgi jam būnant grupės namuose, mes spėliojame: Ką dabar
veikia Krisas? Ar jam nešalta? Gal jam reikia į tualetą? Gal jis alkanas, kaip
jis elgiasi, ką jie pasakys, kaip jis praleido savaitę, kai atvažiuosiu jo
pasiimti Penktadienį? Nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje bebūčiau, Krisas visada
visada yra su manimi. Iš esmės,- tai jis keturmetis, paliktas rūpintis kitiems,
kurie niekada negalės taip gerai juo pasirūpinti, kaip Barbara ir aš. (Kaip jau
sakiau, jam jau beveik 39 metai).
Tačiau Viešpats tai žino. Tėvas tai žino. Viešpats Krisui
davė užbaigtą regėjimą, subrandintą ir pilną pažadą: „Aš vaikščiosiu su tavimi po
kalnus“. Tačiau dabar iki to laiko yra daug sunkumų, baimės ir emocinių trūkumų,
kuriuos reikia jam ir mums pildyti. Tačiau jo teigiamas nusiteikimas yra
džiaugsmas ir įkvėpimas mums. TAIP Pat ir pavyzdys mums.
2Petro
1:3-4 Petras sako taip:
„Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia
gyvenimui ir dievotumui... Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius
pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais...“
Ar suvokiate? Jis davė mums didžius pažadus, kad būtumėm
Jo dieviškos prigimties dalininkais. Šis pareiškimas 100% prieštarauja
kiekvienam Tikėjimo Žodžio, Charizmatinės, Socialinės Evangelijos, Evangelinės ar
kokio kito pavadinimo tikėjimo „srovių“ teiginiams: Pažadai yra duoti, kad mes galime
tapti Jo prigimties dalininkais.
Ne tam, kad į maldas būtų atsakyta. Ne tam, kad Jis suteiktų atsakymus į mūsų širdies troškimus (arba geidulius). Ne tam, kad išpildytų mūsų svajones
(būtų užkaišytų skyles, kai kalbame apie namus, mašiną, sutuoktinį, atostogas, banko
sąskaitą, ir t.t.). Pažadai duoti tam, kad mes galėtumėm dalyvauti Jo
prigimtyje. Mes matome atsakymus į maldas, į mūsų poreikius ir troškimus Jis
suteikia šiuos pažadus mums, kad galėtumėm augti Jame. Teisinga yra ir viena ir
kita, reikia ir vieno ir kito. Vienas dalykas – kai žemė žvelgia į dangų, kitas
– kai dangus žvelgia į žemę. Iniciatyva kyla iš Jo, jis yra Dievas. Jis
suteikia pažadą, kad mes taptume panašūs į Jį. Tai - svarbiausia.
Jis duoda užbaigtą regėjimą, brandų ir su gražia pabaiga
rezultatą – tačiau, kad tai gautume, reikia tapti Jo dieviškos prigimties
dalininkais. Kiekvienas suteiktas pažadas reikalauja augimo, kad pamatytume
išsipildymą, ir nesvarbu, kada tas išsipildymas įvyks: šiame ar kitame
gyvenime.
Turėkite tokią nuostatą savo širdyje. Pakeiskite požiūrį,
žiūrėkite, kaip galite augti stovėdami ant to pažado, kurį Jis davė, laukdami
jo išsipildymo. Supraskite, kad kiekvienas pažadas turi sąlygą, o šioje sąlygoje
visada yra charakterio pasikeitimas šventumo link.
Kitą savaitę pakalbėsime apie Jo pažadų menamus
prieštaravimus, bei laiko spragas mūsų gyvenimo tiesėje... iki tada, būkite
palaiminti.
John Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.