Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

Kiek žydiškas turėtų būti krikščionis? 4 dalis

John Fenn, 2018 m. sausio mėn. 26 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę mes išsiaiškinome pamatinį apaštalų nutarimą neužkrauti tikintiesiems iš pagonių reikalavimo laikytis Mozės įstatymo. Paulius ir apaštalai šventė Sekmines laisvu apsisprendimu, o ne verčiami pareigos vykdyti įstatymą.

Tačiau šiandien yra daug geranoriškų, nuoširdžių tikinčiųjų iš pagonių, kurie tyrinėdami žydiškas tikėjimo šaknis nutolo nuo Pauliaus ir apaštalų pavyzdžio vykdyti kai kuriuos Mozės įstatymo punktus laisvu apsisprendimu, o ne kaip reikalavimą įtikti Dievui. Bet juk niekas nenori nuvilti Viešpaties. Būtent toks yra daugelio tų krikščionių motyvas. Jų manymu, Dievas nori, kad būtų vykdomi tam tikri dalykai, bet iš tiesų jie klysta. Čia pateikiamos pačios dažniausios klaidos.

Garbinimas šeštadienį
Daugelis mesijinių krikščionių pasakys jums, kad pagal Dievo nustatytą tvarką reikia garbinti būtent šeštadienį ir, kad šeštadienis yra laikas, kai reikia švęsti Šabatą. Tiesa yra visiškai kitokia. Išėjimo 20:11 užrašytas Šabato įstatymas, kuris teigia, jog nei žmonės, nei darbininkai (tarnai), nei gyvuliai tą dieną nedirbs. Tą dieną Dievas ilsėjosi po kūrimo, ir jie turi daryti tą patį. Kunigų 23:3 dar parašyta, kad tai šventas šeimos susirinkimas, ir pabrėžiama, kad Šabato metu neturi būti dirbama. Laikykite Šabatą šventu šeimos laiku.

Vienintelis įsakymas apie garbinimą, kurį Dievas davė Mozei buvo tai, kad 3-kartus per metus jie turi eiti į šventyklą, kuri bus Jeruzalėje. (Iš 23;14, 17 – Neraugintos duonos šventė, Sekminės, Palapinių šventė).

Praktika garbinti šeštadienį prasidėjo Jono Hyrcanus (164-104 pr.Kr.) valdymo metu. 300 ir 200 pr.Kr. graikai ne tik nukariavo Izraelį, bet taip pat krašte įdiegė graikų kultūrą. Jų kultūra turėjo dalykų, kurie buvo žydams nauji; tai gimnazijos, sportas, atletika, dėmesys išvaizdai ir kūnui, madų kaita, teatras, menai, ir pan. Greitai graikų kultūra persunkė žydų kultūrą ir gyventojai prarado Dievo pažinimą.

Šventumo judėjimo tikslas buvo „atskirti“ žydus nuo graikų, ir jo lyderiai suvokė, kad reikia reguliarių savaitinių „susirinkimų“, kad išmokytų žmones, nes šventyklos lankymas tik 3-kartus per metus to nepadarydavo. Tuomet dar nebuvo jokios nacionalinės švietimo sistemos nei politikos. Taigi tie „atsiskyrėliai“ nusprendė savo savaitinius „susirinkimus“ daryti šeštadienį, vienintelę laisvą dieną namuose, ir per kraštą buvo pasiųstos Mozės įstatymo kopijos, kad žmonės jas skaitytų. Jie nusprendė, kad kiekviena grupė iš 10 šeimų (suaugę vyrai) susirinks namuose švęsti Šabato. Žodis „susirinkimas“ iš hebrajų kalbos išvertus yra sinagoga, o „atsiskyrėliai“ - fariziejai.

Fariziejai pradėjo šventumo judėjimą, kuriame gimė garbinimas būtent per šabatą. Jėzaus metu šventumo judėjimas jau buvo susiformavęs. Tada buvo sukurtos taisyklės ir nuostatos, kurios pakilo aukščiau to, ką sakė Dievas. Dievas davė Mozei 613 įsakymų, rabinai pridėjo prie jų dar 800, ir greitai šie pastarieji tapo svarbesni, nei Dievo originalūs įstatymai. Būtent dėl to tarp jų ir Jėzaus įvyko konfliktas. Taigi garbinti būtent šeštadienį buvo žmogaus, o ne Dievo idėja. Kristus yra mumyse ir kiekviena diena mums yra Šabatas. Bet ne visi turi tokį supratimą, arba jei žino tai, nesutinka su pasekmėmis.

Bet Jėzus sakė...
Dažnai kažkas, kas nori pateisinti savo mesijinį tikėjimą cituoja Mt 5:18; „Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys“, kaip argumentas, kad Senasis Testamentas tebėra mums būtinas ir šiandien.

Mūsų dienomis prarasta išsipildymo koncepcija, tačiau galiu pasakyti pavyzdį, kuris paaiškina Jėzaus požiūrį. Kai žmogus perka ką nors išsimokėtinai, sakykime namą, jis paima paskolą ir pardavėjas nustato mėnesinį mokestį, jie turi užstatą, kuris ir yra tas kontraktas. Tas kontraktas yra įstatymas. Jame yra palaiminimai, bet taip pat ir prakeikimai bei bausmės. Jei elgiesi pagal kontrakto nuostatas, tai esi palaimintas, bet jeigu nesilaikai bent dalies jo, tada tas pats įstatymas gali tave sužlugdyti.

Kai už namą išsimokėta savininkas tampa kontrakto, arba to įstatymo turėtoju. Jis daugiau nėra priklausomas nuo kontrakto taisyklių, nes jis dabar iš tiesų jau yra savo namo savininkas. Jis turi kontraktą. Kaip savininkas jis gali daryti su savo namu ir kontraktu, ką nori, ir jis daugiau nėra kontrakto įpareigotas naudotis namu pagal įstatymo numatytus standartus.

Kai Jėzus ištarė ant kryžiaus „pabaigta“, Jis išpildė paskutinį to įstatymo kontrakto mokėjimą. Graikiškas žodis „pabaigta“ –„tetelestai“ (tuth-tll-uh-stye), reiškia „išpildyti, pabaigti, įvykdyti“. To meto generolai sakydavo tą žodį, kai laimėdavo mūšį ir likdavo tik pasidalinti grobį. Paulius apeliuoja į tai Kolosiečiams 2:15, sakydamas, kad Jėzus nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias“ – Jėzus atėmė grobį iš jų, kaip karys nugalėtojas pasiima karo grobį.

Tame kontrakte Jėzus buvo paskutinė įmoka. Hebrajams 9:13-28 sako, kad jaučių ir ožių kraujas nebuvo nuolatinis problemos sprendimas, jie buvo lyg mėnesiniai mokėjimai, kuriuos nustatė kontraktas. Turėjo būti atliktas vienas galutinis mokėjimas, ir tai buvo Jėzaus auka. Paulius rašė Kolosiečiams 2:14-15: „Jis (Jėzus) ištrynė skolos raštą su mus kaltinančiais reikalavimais, raštą, kuris buvo prieš mus, ir panaikino jį, prikaldamas prie kryžiaus. Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ...“

Kodėl malonė iš tiesų daug sunkesnė nei įstatymas...
Kai Kristus persikėlė gyventi į dvasią, mes tapome įstatymo savininkais. Tai reiškia, kad dabar mes turime prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Mes daugiau nebeturime viską apimančių taisyklių ir reikalavimų, sakančių mums, ko Dievas nori ir ko nenori. Jis persikėlė į mūsų vidų, kad vaikščiotų su mumis ir asmeniškai nukreiptų mūsų gyvenimą. Paulius laiške Galatams 3:24-26 įstatymą pavadino mokytoju, auklėtoju, kuris turi mus nuvesti pas Kristų. Jis sako, kad mes daugiau nesame mokiniai, bet tapome aukščiausiojo Dievo vaikais. Mes baigėme įstatymo mokyklą ir tapdami sūnumis įsijungėme karališką šeimą.

Mes turime Kristų mumyse, taigi kokia taisyklė, nuostata, ar laikymasis gali dar ką nors pridėti prie to, ką Jėzus padarė dėl mūsų? Toks buvo Pauliau požiūris Galatams 3:21, kai jis pasakė, jog jei Dievas būtų galėjęs suteikti amžinąjį gyvenimą įstatymu, tai gyvenimas būtų atėjęs per įstatymą, bet įstatymas to negalėjo padaryti. Dievas nutarė panaudoti įstatymą, kad parodytų mums, jog esame nusidėjėliai, kad mums reikia Jo, ir kad žinotume, jog įstatymas negali duoti gyvenimo. Jis nusprendė perkurti iš naujo mūsų dvasią Šventąja Dvasia ir davė mums Savo Sūnų, kuris yra daug aukščiau bet kokio Mozės įstatymo.

Kaltas pagal visą įstatymą
Jokūbas, tas pats kuris kalbėjo visiems Naujojo Testamento autoriams Apaštalų darbų 15 skyriuje, Jėzaus brolis, vėliau savo laiške 2:10 pasakė, kad jei asmuo gyvena pagal įstatymą ir sulaužo nors vieną jo punktą (vieną iš 613 Mozės įstatymų) tada jis kaltas pagal visą įstatymą. Sulaužyti vieną punktą reiškia sulaužyti visą įstatymą. Toks buvo jo požiūris. Tu negali vaikščioti su Dievu šitokiu būdu, kaip Petras pasakė, tai buvo jungas, kurio nei jų tėvai, nei jie negalėjo panešti.

Kristus dabar reikalauja, kad mes prisiimtume atsakomybę už savo gyvenimą ir gyventume išeinant iš to, kad Kristus yra mumyse. Mes daugiau negalime kaltinti amžinojo įstatymo dėl mūsų įžadų ir amžinojo Dievo, kuris gyvena kažkur išorėje. Jis nėra „Žmogus laiptų viršuje“, Jis gyvena mumyse. Todėl mes turime prisiimti atsakomybę. Mes turime vaikščioti meilėje, kuri plaukia iš vidaus į išorę, ne todėl, kad Dievas iš išorės įsako atleisti. Jis bendrauja su mumis viduje, kad mes galėtume vaikščioti su Juo ir gyventi iš vidaus į išorę.

Tai reiškia, kad Jam patinka procesas ir patinka vaikščioti su mumis kiekvieną dieną, ir tai priklauso nuo mūsų daromų sprendimų. Malonė yra tame, kai mes prisiimame atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, bei kenčiame pasekmes. Tai yra sunkiau, nei turėti išorinį įstatymą. Nes gyvenant pagal įstatymą, jeigu mes jį sulaužome, turime eiti į šventyklą, aukoti auką ir po to vėl galime toliau eiti savo keliu. Dabar viduje mes turime augti ir bręsti kaip žmonės ir Kristuje.

Ta laisvė augti, tai kažkas, ko kai kurie žmonės nemėgsta, nes jiems svarbiau taisyklės ir nuostatos, nes jos siūlo stabilumą ir saugumą. Jie mato netikusį kai kurių krikščionių elgesį, todėl bėga pas ortodoksus ar priimti sakramentus, arba į bažnyčią, kur yra sistema, numatytas tarnavimo grafikas ir elgesio normos. Kai jie patiria tragediją arba beveik tragediją, ir dar dėl daugelio priežasčių, kurių negali paaiškinti jų bažnyčios doktrina, jie ieško atsakymų ir išsprendimo Senojo Testamento įstatyme.

Kiti, vos pažinę žydiškas savo tikėjimo šaknis pakliūva į baimės spąstus: „oi aš galiu įžeisti Dievą, ko Jis iš tiesų nori?“ Tai tikėjimas, kuris įtvirtina juos senoviniuose ritualuose. Aš nematau klaidos, jeigu motyvacija yra pažinti žydiškas mūsų tikėjimo šaknis, bet randu klaidą, kai matau jog asmuo pakliūva į vergovę, tikėdamas klaida. Jei kas nors nori švęsti šventes ir pasninkauti, Paschos Sederą, Purimą ar Hanuką pasirinktinai, ir mokytis apie tikėjimo šaknis, pritariu jiems – amen! Tik darykite tai, kaip Paulius ir tikintieji iš pagonių darė, pasirinktinai, nepriversti, ar dėl kaltės, ar klaidingo mąstymo, jog Dievas labiau bus patenkintas tavimi, jeigu tu tai darysi.

Kristus mumyse. Nieko tu negali padaryti, duoti, aukoti, ar pasakyti, kad tai būtų pagerinta. Ir didelė ramybė tiems, kurie gyvena pagal šią taisyklę, kaip Paulius pasakė, baigdamas savo laišką Galatams 6:15-16: „Nes Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet naujas kūrinys. Visiems, kurie laikysis šios taisyklės, teateinie ramybė ir pasigailėjimas; taip pat ir Dievo Izraeliui!“

Naujas kūrinys Kristuje – štai kas yra svarbu. Nieko nėra didingesnio už žmogaus dvasios atkūrimą Dievo Dvasia - Kristus tavyje. Ko dar tau reikia? Ar gali tavo pastangos ką nors pridėti prie šito?

Kitą savaitę nauja tema, iki tada. Laiminu jus visus!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.