Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Psichikos ligos ir paskutiniai laikai. 5 dalis (mano gyvenimas)

John Fenn, 2014 m. birželio mėn. 14 d.,

Sveiki,
Aš netyrinėju emocinę ir proto sveikatą šaltu akademiniu, teologiniu požiūriu, aš norėčiau papasakoti apie savo gyvenimą, apie tai, ką mes sutinkame kiekvieną savaitę ir netgi kiekvieną dieną, ir kaip išlaikyti sveiką protą bei emocijas.


Iš mano gyvenimo
Po 24 metų gyvenimo namuose atiduoti Chrisą gyventi į globos namus mums abiem buvo didelis išbandymas. Globos namai atrodė patogūs, ir mes turėjome ramybę iš Viešpaties, jie buvo 2 valandos kelio nuo mūsų namų. Pirmi 5 metai, kai jis ten apsigyveno, buvo baisūs.

Jis yra 4 metų amžiaus dėl to, kad gimdymo metu bambos virkštelė užsivyniojo ant jo kaklo, dėl to buvo nutrauktas deguonies tiekimas smegenims ir jos patyrė traumą, todėl nors jam fiziškai buvo 24 metai, jis negalėjo suprasti, kodėl negali daugiau gyventi namuose. Jis skambindavo mums ir verkdavo, garsiai kūkčiodamas, atsiprašinėdamas pro ašaras: „Atsiprašau, atsiprašau, aš pasielgiau negerai, aš būsiu geras, ar galima man dabar sugrįžti namo, aš noriu namo!” – galvodamas, kad jis padarė kažką baisaus, ir dėl to mes turėjome išsiųsti jį gyventi su svetimais žmonėmis 2 valandos kelio nuo namų.

Dėl atstumo ir tarnavimo tvarkaraščio, mes galėdavome jį pasiimti tik 1-2 naktims kas 4-6 savaites, nors dažnai kalbėdavomės su juo telefonu, ir bandėme įtikinti, kad jis nepadarė nieko blogo.

Po 5 metų, jis jau buvo 29, ir jis prarado norą gyventi. Jis pavojingai prarado svorį, nes atsisakė valgyti, ir greitai atsisakė keltis iš lovos, atsisakė gerti vaistus – jis norėjo tik numirti. Tikras prabudinimas įvyko, kai 2008 pavasarį man paskambino globos namų valdytojas ir pasakė, kad jie turi jį išsiųsti iš slaugos namų mirti, nes daugiau negali juo rūpintis.

Mes žinojome – tai įvyko todėl, kad mes atskyrėme jį nuo šeimos. Jeigu jūs pažįstate, arba pažinojote keturmetį, galite įsivaizduoti, ką reiškia pasakyti jam, kad jis negali daugiau gyventi namuose ir išsiųsti jį gyventi 2 valandos kelio nuo namų. Mes žinojome, kad turime persikelti arčiau jo, nes tai leistų jam kiekvieną savaitę grįžti namo, užuot grįžus kas mėnesį.

Kai mes persikėlėme ir jis galėjo lankytis namuose kas savaitę, jis vėl tapo toks, koks buvo anksčiau. Dabar po 5 metų, jis jau 34, ir mes tęsiame įprastą dienotvarkę. Aš nuvykstu pas jį penktadienio rytą, pasiimu jį pasivažinėti ir pusryčių, mes sustojame prie geležinkelio pažiūrėti, ar Tėvas paruošęs tą dieną pravažiuojančių pro miestą traukinių. Jei sukaukia greitosios pagalbos sirena, Chrisas visada čiumpa mano ranką ir sako: „Reikia pasimelsti“. Taigi mes meldžiamės už tą žmogų, kuriam jie skuba padėti, ir pabaigoje jis prideda širdingą AMEN!

Tada mes tvarkome reikalus: paštas, namai pasinaudoti savo vonia ir nusivilkti rūbus su „globos namų kvapu“, pasimatyti su mama, tada nunešti šiukšles į vietinį perdirbimo punktą, apsilankyti parduotuvėse, ir kitus dalykus, kuriuos mes galime nuveikti kartu su Chrisu. Šią savaitę Chrisas buvo apkirptas. Ponia, kuri kerpa jo plaukus visada duoda jam automobilių ir vairavimo žurnalų iš laukiamojo. Jam labai patinka automobiliai!

Chrisas viską komentuoja: mes pristabdome stotelėje prie sankryžos užmiestyje ir pasižiūrime į karves, kurios stebi kelią: „Sveikos, karvės!” –sako jis atidaręs langą ir iškišęs ranką, kad joms pamojuotų. (Ir žemu balsu atsako) „Labas, Chrisai, ką šiandien veiki?“ „Ką tik su tėčiu buvome apsipirkti, iki karvės“. (Toliau seka juokas iš savęs ir pats sau atsako: „Karvės nekalba, ar ne taip, tėti? Cha cha, ne, karvės nekalba, Chrisai. Bet kai kurios kalba! Juk tu žinai, kai nuvyksiu į dangų, kalbėsiuosi su karvėmis!”

Chrisas niekada nesutinka nepažįstamų ir beveik visi tarnautojai jį pažįsta, kai jis įvažiuoja pro duris, taigi, mes linksminamės. Jeigu jis pamato žmogų su kaubojaus kepure, kas įprasta Grove mieste, Oklahomoje, jis sako: „Labas kaubojau, ką šiandien veiki?“ Ir jeigu kas nors bando užimti visą praėjimą, kai mes įvažiuojame, jis sako: „Saugokitės, žmonės!” Ir sukikena prieš pridėdamas: „Atsiprašau“. Jei mes sutinkame kūdikį, jam reikia su juo pakalbėti, jei šunį –paglostyti. Mes pramogaujame.

Mes sugrįžtame namo apie 4 valandą po pietų (16:00), Barbara būna paruošusi jo mėgstamą valgį, ir Chrisas gali atsisėsti savo kėdėje su spalvinimo knygelėmis arba žiūrėti savo mėgstamus filmukus ir programas. Apie 8 arba 9 vakaro jis pasiruošęs eiti miegoti. Aš įjungiu krikščionišką vaikams skirtą CD muziką, pasakau jam: „Jo žaizdomis“, jis atsako: „Aš buvau išgydytas!” ir aš išjungiu šviesą.

Kitą rytą –vonia, nesvarbu, ar jis liko sausas ar prišlapino į lovą (jis negali atsikelti nakties viduryje, kad nueitų į tualetą, taigi aš niekada nežinau, ką rasiu ryte)... bet visada –vonia, tada mėgstami pusryčiai žiūrint mėgstamus animacinius filmukus ar programas arba meninis filmas. Donut Man, Gospel Bill, Davey & Goliath, NT/OT animaciniai pasakojimai, Team Umizoomi, Bubble Guppies, kai kurie Sasame Street, Barney- ir filmai, Cars, Cars 2, Herbie the Love Bug, Dumbo – tu gali pagalvoti, kad mūsų namai yra Disney filmų saugykla!

Po pietų trumpa malda už jį, tada mes sėdame į sunkvežimį, pravažiuojame porą kvartalų, pietaujame jam patinkančiame restorane, ir 17:00 aš grąžinu jį į globos namus. Tokia įprasta dienotvarkė.

Normaliai aš pasiimu jį į namus ir vėl grąžinu atgal į globos namus, nes Barbarai tai labai sunku emocionaliai. Man taip pat, bet aš pakeliu tai kitaip. Barbara linkusi jausti kaltę ir kokia netolygi yra priežiūra – juk tai be abejo nepakeičia mamos priežiūros. Aš priimu šitą kompromisą geriau.

Bet kiekvieną kartą, kai pasakau, kad laikas vykti į globos namus, jis nutyla. Jo energija dingsta, jis nutyla, kol susitaiko su faktu, kad jis vyksta atgal. Ir jis visada klausia: „Tai tu atvažiuosi manęs kitą savaitę, ar ne? Tu paimsi mane ketvirtadienį? „Ne, Chrisai, penktadienį, aš paimsiu tave“. „Ach, gerai “

Tai primena jam, kad mes abu turime eiti į darbą – jis nuo pirmadienio iki penktadienio eina į dirbtuves, ir jo mintys nurimsta. Bet, kai aš grąžinu jį ir pasirašau už jo vaistus, pakalbu su namų gyventojais ir darbuotojais, jis greitai persiorientuoja į globos namų gyvenimą, jis tampa kalbus, bendrauja su darbuotojais ir gyventojais, bet jam vis dar reikia užtikrintumo: „Tėti, tu atvyksi manęs kitą kartą, gerai?”

Aš patikinu jį vėl ir vėl, kad aš atvyksiu, atsakomybės svoris ir jo lūkesčiai sunkiai slegia mane kiekvieną savaitę ir aš meldžiuosi tokiomis maldomis sakydamas: „Tėve, išlaikyk mane gyvą ir sveiką, kad aš galėčiau būti čia dėl jo, apsaugok mane nuo nuodėmės ir kitų dalykų, kurie galėtų sutrumpinti man gyvenimą. Paimk jį pirmą, jei tai įvyks prieš surinkimo paėmimą, nes jis labai priklauso nuo manęs, prašau suteik man šitą malonę, bet aš pasitikiu Tavimi ir Tavo planu“. Visi arba kai kurie iš šitų dalykų visada išliejami Tėvui iš mano širdies, kai aš palieku Chrisą.

Aš visada vos sulaikau ašaras, kai vairuoju namo, emocionaliai nusiminęs, dėkodamas už aprūpinimą ir gerus žmones, kurie prižiūri Chrisą, už jo kaimynę ir artimiausią draugę Frankie, kuri taip pat myli Viešpatį. Ji yra misionierės mamos duktė, bet mama ją aplanko tik porą kartų metuose. Bet aš emocionaliai esu sužlugdytas ir turiu skirti kurį laiką tam, kad įveikčiau savo emocijas.

Kai aš važiuoju automobiliu, dažnai naudoju tą laiką, kad paskambinčiau žmonėms, kurie skambino man, arba kuriems reikia paskambinti, bet aš to paprastai negaliu padaryti po to, kai palieku Chrisą, šeštadienį. Jeigu aš nueičiau pakankamai toli emocijų takeliu, ar galite įsivaizduoti, kur šėtonas nuvestų mane – į depresiją, beviltiškumą, slegiančią kaltę...

Bet aš žinau geriau. Aš kovoju su emocijomis, žinodamas, kad šitie globos namai ir mūsų namai, kurie taip toli nuo mūsų draugų ir mūsų namų surinkimo Tulsoje, yra tai, ką Jis turi mums šiam laikui. Jo malonė visada yra dabar, bet malonė kažkieno gyvenime išsišakoja į kitų gyvenimus, ir tie, Tulsos surinkimuose buvo maloningi.

Taigi aš garbinu, apsvarstau. Dažnai važiuodamas namo esu tylus, meldžiuosi Dvasioje/dvasioje tyliai kalbomis, pasilieku su savo mintimis 30 minučių, tuo pačiu kalbėdamas Tėvui, arba tiesiog galvodamas. Dažnai aš nuspaudžiu stabdžius pasuku į šalikelę ir taip sėdžiu kelias minutes.

Šiuo metų laiku, yra nemažas sąrašas darbų, kuriuos reikia atlikti, bet Barbara žino, kad geriau manęs neprašyti, kai aš grįžtu nuvežęs Chrisą. Man reikia laiko pabūti vienam, tik aš ir Tėvas. Tada aš pats nukreipsiu savo mintis: reikia šienauti pievą, reikia rašyti savaitės mintis 2 savaitės į priekį, tada atsakinėti į Skype, elektroninius laiškus, kelionės planas, bet paprastai šeštadienio vakarais aš tiesiog negaliu priversti savęs, ką nors daryti, dėl sunkumo, kurį jaučiu. Tą vakarą man reikia būti „neutraliam“, gal pažiūrėti TV, pažaisti kompiuterinius žaidimus, arba padirbėti su savo laivu.

Bet pirmiausia Barbara ir aš atsikvepiame, kai pagaliau aš įeinu pro duris palikęs Chrisą. Mes praleidžiame laiką kartu, kalbamės apie pertvarkymą, kurio reikia globos namuose, rūbus, kurių reikia Chrisui, ir t.t. Tada emocinis ciklas pasibaigia, kol jis neprasidės vėl sekantį penktadienį.

Taigi, kai aš įterpiu šią seriją – langą į mūsų gyvenimą, ir visų pirma dėkoju jums už kantrybę. Antra, aš žinau, kad būti subrendusiu Kristuje nereiškia tobulumo, ir tai nereiškia gyventi be emocijų, kaip dvasiniam robotui. Tai reiškia eiti per gyvenimą su Juo. Leidžiant Jam ir Jo besąlygiškai meilei, kurioje jūs įsišakniję ir įsitvirtinę, nuolatos pakelti prieš Jo veidą kiekvieną iššūkį ir emocinį procesą. Bendrauti savo širdyje su Tėvu, su Viešpačiu, ir visada sugrįžti emocionaliai atgal prie Jo meilės.

Kitą savaitę atgal prie temos...laimimu ir dėkoju!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą