Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. liepos 9 d., trečiadienis

Psichikos ligos ir paskutiniai laikai. 6 dalis

John Fenn, 2014 m. birželio mėn. 21 d.,

Sveiki,
Šiandien pažiūrėkime, visų pirma, į du vyrus; vienas buvo sėkmingas, nes niekada netikėjo melu sakomu apie jį, bet tikėjo tuo, ką apie jį sakė Dievas, todėl jo emocijos ir protas liko sveiki, o kitas, kuris atsisakė nuolatos atmesti melą, patyrė demonišką priespaudą, paranoją ir depresiją, staigius pykčio proveržius ir savo gyvenimą baigė savižudybe! Abu jie buvo Izraelio karaliai!

Būsimasis karalius Dovydas
Dovydas, buvo aštuntasis sūnus ir jis turėjo 7 vyresnius brolius! Tuo metu jis buvo paauglys, ir jam kaip jauniausiam buvo patikėta gana lengva užduotis – ganyti kelias avis. Mes įsivaizduojame tokį romantišką paauglio Dovydo ganančio avis paveikslą: šviečia saulė, žydi gėlės, ganosi laimingos avys, aplink jas šokinėja ėriukai, šalia švelniai čiurlena upeliukas...


Galėjo būti ir tokių dienų kaip šita, bet tikriausiai būtent tuo metu Dovydas kovojo su šeimos kultūra ir melu, kurie kaltino jį tuo, ką Viešpats kalbėjo apie jį ir ką jis žinojo savo dvasios gelmėje, o tai buvo didelis tikslas ir pašaukimas jo gyvenime. Tai buvo atsisakymas tikėti šeimos melo kultūra apie jį, kuri statė emocinius ir proto pamatus, kad Dovydas neįgyvendintų savo pašaukimo. Šis procesas tęsėsi metų metais.

Panagrinėkime šį faktą apie jo šeimos gyvenimą
Samuelis buvo Izraelio teisėjas, Valstybės galva, ir kai jis atėjo į Jesės namus, nei Jesė, nei Dovydo mama, nei jo broliai, netgi nemąstė, kad jis taip pat galėtų būti kartu ir turėtų dalyvauti!

Ar galite įsivaizduoti, kad priimate savo tautos vadovą ir nei vienas šeimos narys neprisimena paauglio jauniausio vaiko, kad jam praneštų apie vizitą?!

Kai Viešpats kalbėjo Samueliui, kad nei vieno iš 7 brolių Jis neišsirinko būti karaliumi, Samuelis turėjo paklausti, ar Jesė turi daugiau sūnų. Tik Samuelio priversta šeima paminėjo jauniausią sūnų Dovydą, kuris „gano avis“. Nebuvo taip, kad Dovydas ganė kažkur toli už miesto ir nebuvo galima jam pranešti, nes Samuelis pasakė: „Eikite ir atveskite jį, nes aš netgi neatsisėsiu, kol jis neatvyks“. Jis buvo netoliese, bet paliktas. (1 Samuelio 16:5-11)

Panagrinėkime šeimos kultūrą
1 Samuelio 16:18 pasakyta, kad Dovydas buvo gražus, garbintojas, sugebantis kovoti, bet savo šeimos akyse jis netgi neegzistavo! Pažiūrėkite, kokia buvo vyriausio Dovydo brolio reakcija, kai Dovydas, paklusdamas savo tėvui, atnešė broliams valgyti į priekines armijos linijas:

„Kodėl tu čia atėjai? Kodėl tu palikai tas kelias avis dykumoje? Aš žinau, kokia išdidi ir pikta* tavo širdis! Tu atėjai čia pasižiūrėti mūšio! (Hebrajiškai: blogumas, būti nedoru, piktu) 1 Samuelio 17:28.

Mes galime suprasti iš Eliabo kaltinimų, kad jis manė, jog jo jaunėlis brolis buvo išdidus ir darė dalykus skatinamas savanaudiškų motyvų, ir dar jis dirbo tokį nereikšmingą darbą – prižiūrėjo kelias avis. Čia ir vėl Dovydas buvo paliktas. Jo 7 broliai buvo palaikyti vertais kovoti už savo kraštą, bet Dovydas buvo atmestas! Ir kai jis išgirdo Galiotą ir buvo paragintas stoti į mūšį, netgi tada jis turėjo ginti savo bylą prieš karalių Saulių.

Kiek daug vaikų ir paauglių auga šeimos kultūroje, kurioje jie nevertinami! Smerkimo ir kaltinimo savanaudiškais motyvais kultūra, netgi kai jie daro teisingus ir tinkamus dalykus! Kai kiekviena pastanga tik pabandyti ir padėti sutinkama su pykčiu, pasipiktinimu, ir atstūmimu!

Kiek daug žmonių užauga šeimose, kur jų netgi nepastebi, arba nelaiko vertais būti lygiaverčiais šeimos nariais! Kiek daug žmonių užauga gaudami nereikšmingas užduotis, tik tam, kad būtų užimti, o šeima galėtų užsiimti savo reikalais?!

Emociškai sužlugdytas?
Dovydas turėjo pakankamai pasiteisinimų būti emociškai sužlugdytu ir, blogiausiu atveju, pavojingai depresuotu vienišiumi, piktu ir pasiruošusiu pratrūkti pykčiu, kaip bomba su tiksinčiu laikrodžiu. Patirdamas smurtą, ignoruojamas, šeimos nevertinamas – jis buvo atstumtas visuose lygiuose! Nors iš jo žodžių, kurie atveriami garbinimo bei gyriaus giesmėse kylančiose iš jo širdies, mes žinome, kad Dovydo gyvenimas su Viešpačiu buvo stiprus, ir tapo užgrūdintas dykumoje.

Kodėl jo šeima nematė šitų gerų dalykų jame? Kiek daug vaikų užauga ilgėdamiesi, kad kuris nors šeimos narys, ar bet kas pamatytų gėrį juose, pamatytų potencialą, bet tas ilgesys sutinkamas tik su globėjiška nuostata, pasmerkimu ir šeimos kultūra, kuri šaukia: „Tavo gyvenimas nieko nevertas!” Arba galbūt tai įvyko tik todėl, kad jie buvo per daug užsėmę karjera, surinkimu, sportu ir netgi nepastebėdavo jų.

Dovydas galėjo pasukti kitu keliu, tikėdamas tuo atstūmimu, kurį jis sutiko, tikėdamas, kad jis neturi vilties, ateities, ir galbūt jis iš tiesų yra blogas ir jo motyvai savanaudiški. Bet jis nebuvo toks. Jis tikėjo Viešpaties nuomone apie save, kuri pranoko ir buvo svarbesnė už savo paties, jo tikro tėčio ir kitų brolių mintis apie jį.

Kaip atmetant melą pakilti iš purvo ir sužlugimo
Dovydas pažinojo save ir tai, kas jame yra gera. Tai buvo pirmas žingsnis. Dažnai netgi prieš asmeniui sutinkant Viešpatį, Jis (dar jiems nepažįstamas) bando padėti jiems pažinti save, pažinti savo potencialą ir tikėti savimi, netgi kai niekas kitas netiki, įdėdamas jiems žinojimą, kad jie yra pašaukti didesniam ir geresniam tikslui, nei tam, ką visi apie juos sako. Tačiau šėtonas bando užgesinti šitą vidinį žinojimą.

Tai, kuo Dovydas tikėjo apie save, buvo įtvirtinta jam būnant vienam dykumoje, nes jis pasakė karaliui Sauliui, kad jis nukovė liūtą ir mešką – jis pažinojo save, ir žinojo savo galimybes.

Aš suprantu, kad mūsų nuosavas teisumas buvo tik kaip purvini skarmalai prieš tai, kai mes atgimėme, bet tai ne apie teisumą, tai apie savęs pažinimą, žinojimą ir pašaukimą nusivilkti tuos purvinus skarmalus ir įgyvendinti Viešpaties planą savo gyvenime. Kad tai padarytume, visų pirma, turime žinoti ir tikėti, kad mes turime tą dievišką planą, netgi kai mes jo nematome.

Šėtonas verčia žmones atmesti netgi tą gera, ką jie žino apie save – jis verčia juos tikėti tuo, ką apie juos sako šeimos kultūra. Tačiau Dovydas atmetė galimybę tikėti melu, ir vietoj to pažino save ir žinojo sritis savo gyvenime, kuriose jis buvo sėkmingas. Jis prisimindavo savo pergales.

Bet aš jau daug vyresnis, nei paauglys
Tu gali galvoti, kad jau per vėlu, nes „Aš pragyvenau savo gyvenimą mele“. Bet aš galiu pasakyti tau, kad melo atmetimo procesas yra toks pats, kokį Dovydas praėjo atmesdamas melą apie save nuo pat pradžių.

Tu turi įvertinti save, savo laimėjimus, dovanas, talentus, charakterį, ir pažinti save. Liaukis būti susitelkęs į nesėkmes ir žiūrėk į tą gera, ką Dievas įdėjo į tavo vidų, ir sėkmes, kurias Jis tau dovanojo. Skirk laiko įsigilinti į tai. Aš žinau, šėtonas tučtuojau vers tave pasijusti kaltu už tai, kad giri save, arba randi kažką savyje gero – tokia melo gelmė, kuria tu tikėjai daugelį metų!

Bet tu turi prasiveržti pro tai, pasakyti, kad taip, tai yra gerai matyti gerus dalykus, kuriuos Dievas įdėjo į tave, gerus dalykus, kuriuos tu padarei – netgi jei žmonės arba aplinkybės išorėje kontroliuos, griaus ir naikins tavo pastangas – suvok gėrį!

Kai jį konfrontavo karalius Saulius- karalius Saulius buvo tarytum velnias, kuris priešinosi Dovydui, dėl jo jaunystės ir nepatyrimo, Dovydas atsistojo prieš jį ir pasakė, kad jis pažįsta save, kad jam pasisekė nukauti liūtą ir mešką, ir kad Galioto pabaiga bus tokia, kaip ir tų dviejų. Tu turi elgtis taip pat. Pažink save, žinok kas tavyje yra gera, ir kokias pergales tau pavyko pasiekti. Ir prisimink, kad tai ne tie pasisekimai, kuriuos mato pasaulis ir ploja, nes tuomet kai Dovydas užmušė liūtą ir mešką niekas jo nematė – tik Viešpats.

Šių Savaitės Minčių pabaiga yra tokia – Dovydas puolė Galiotą su pasitikėjimu, nes jis ne tik pažinojo save, ir prisiminė savo pergales, bet žinojo, kad Dievas yra su juo. Netgi tuomet, kai jis patyrė tik neapykantą iš savo šeimos, jis pažino besąlyginę Tėvo ir Viešpaties meilę. Dovydas tikėjo meile labiau, negu atstūmimu ir neapykanta.

Taigi pradėk kalbėti Tėvui, garbink, pasilik Jo Artume, leisk Jam paimti tave į Savo rankas ir pasakyti, kaip Jis tave myli. Tada leisk Jam priminti tau gerus dalykus, ir laimėjimus, kuriuos turėjai savo gyvenime – joks žmogus to nematė ir nepažįsta tavo širdies, bet Tėvas pažįsta... taigi leisk, kad Jis primintų tai ir sustiprintų tave šitame kelyje.

Daugiau kitą savaitę... iki tada, palaiminimai!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą