Kaip patirti Jo Artumą. 4 dalis. Papūga

John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Mano senelis buvo gydytojas, kuris pradėjo savo praktiką mažame Filipų miestelyje, Vakarų Virginijoje, kur 1934 metais gimė mano mama. Netgi šiandien Filipai turi tik 2870 gyventojų, taigi jis tikrai buvo mažo miestelio gydytojas 1930 metų pradžioje. Vėliau jis savo jauną šeimą perkėlė į Kokomo, Indianoje, kur užaugo mano mama, po to ištekėjo, ir kur gimiau bei užaugau aš.

Vieną dieną, kai man buvo 17 metų ir aš lankiau savo senelius, senelis panaudojo mano apsilankymą kaip leidimą valgyti jo mėgstamus užkandžius; indą su Breyers vaniliniais ledais – ta rūšis kurioje yra vanilės pupelių taškeliai. Kai sėdėjome su mūsų ledų indais prie virtuvės stalo, jis pradėjo man pasakoti, kaip pradėjo savo praktiką Filipuose.

Karštligė

„Vieną dieną ponia Ričardson paskambino man ir susitarė dėl apsilankymo pas tavo senelę raštinėje, nes ji sirgo, bet ji nepasirodė kaip buvo sutarta tą popietę. (Mano senelė buvo slaugė ir mano senelio asistentė tuo metu). Aš rūpinausi, nes ji buvo per daug silpna ateiti, taigi aš nuėjau pas ją į namus ir pabeldžiau į duris.

Buvo vasara, ir tada mes neturėjome oro kondicionierių, mes tik atidarydavome duris ir langus. Kai aš pasibeldžiau į priekines duris ponia Ričardson pasakė: Sveiki, kas ten?“, aš atsakiau: „ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Jūs neatvykote sutartu laiku, tai aš nutariau sustoti ir pasižiūrėti. Ar viskas gerai?“

Jis patylėjo, kol mes visi nurijome po kąsnį greitai tirpstančių ledų, o aš sutrikau, nes jis šypsojosi ir jo akys blykčiojo, kai jis prisiminė: „Ji vėl pasakė: „Labas, kas čia?“. Taigi šį katą aš pasakiau šiek tiek garsiau: „Ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Kaip jūs jaučiatės, ar jums reikia pagalbos?

Kliedėjimas

„Tuo metu aš pamaniau, kad ji kliedi dėl pakilusios temperatūros, arba per daug silpna ir nesugeba aiškiai atsakyti, taigi aš buvau labai susirūpinęs dėl jos. Aš greitai nubėgau prie galinių durų į virtuvę, o jos turėjo stiklą, kaip ir priekinės durys. Virtuvė buvo tuščia, tik stovėjo narvelis su papūga, taigi aš pabeldžiau į duris ir žvilgtelėjau pro stiklą prisidengęs akis delnais sušukau: „Ponia Ričardson, tai gydytojas Good. Ar jums reikia pagalbos?“ (Aš buvau ant kėdės krašto, nes dabar ir aš jaudinausi dėl jos).

Mano senelis pradėjo taip smarkiai juoktis, kad turėjo šluostytis ašaras, tuo sukeldamas sumaištį manyje. Aš staiga prisiminiau, kad galbūt mums jau nedaug liko laiko būti kartu, taigi įsidėmėjau kiekvieną detalę savo jaunu protu, kai stengiausi suvokti jo juoko priežastį. Senelė buvo užsiėmusi indų nurinkimu, ir leido jam pabaigti pasakojimą, vos valdydama kikenimą, kas buvo ir dėl to, kad jis juokėsi, ir dėl to pasakojimo prisiminimų.

Vos valdydamasis jis tęsė: „John, kai aš prispaudžiau savo veidą prie durų stiklo, papūga pasakė man garsiu ir aiškiu balsu: „Labas, kas ten?“

Ir tada mes visi pratrūkome juoktis, kai jis padarė išvadą: „Aš visą laiką kalbėjau su papūga!” Mano juokas buvo iš dalies dėl istorijos, iš dalies dėl to, kad senelis ir senelė taip smarkiai juokėsi kartu, ji švelniai palietė jo petį paveikta prisiminimų, ir staiga aš pasijutau lyg pašalinis stebėtojas, privilegijuotas būti liudininku kažko nuostabaus ir širdį liečiančio, kas niekada nepasikartos.

Mažiau nei po 2 metų senelė netikėtai mirė ir jis prarado norą gyventi. Aš paskyriau šitą istoriją Reader‘s Digest publikavimui viename jų humoro skyriuje, bet aš buvau privilegijuotas išgirsti tai tiesiai iš jo. O ponia Ričardson? Jis vėliau sužinojo, kad ji pradėjo jaustis geriau, taigi išvyko į miestą apsipirkti, bet nesivargino atšaukti savo vizitą pas gydytoją.

Pažinti Viešpatį, ar tiesiog pažinti Žodį?

Mano senelis galvojo, kad jis žinojo ponios Ričardson valią, dėl jos žodžio. Ji paskambino į mano senelių namus, kalbėjo su mano senele, apibūdino savo simptomus, ir susitarė dėl konsultacijos. Tada senelė pasakė seneliui, ką kalbėjo ponia Ričardson. Jis žinojo ponią Ričardson iš jos žodžių, kuriuos persakė kitas žmogus.

Kai kurie krikščionys pažįsta Viešpatį tokiu pat būdu, kaip mano senelis galvojo, kad pažįsta ponią Ričardson. Tarpininkas, kažkas tarp jų, papasakojo jiems apie Jį, persakydamas Jo žodžius. Taigi, jie manė, kad pažįsta Jį, nes turi Jo Žodį. Bet kai atėjo krizė, kai jiems tikrai reikėjo iš Jo išgirsti, ir...

Mano senelis suprato, kad nepažinojo ponios Ričardson balso, nes nebūtų kalbėjęs su papūga. Taigi, taip pat kuomet tikintieji bando sekti tuo, ką jie mano esant Dievo Žodžiu, krizės metu arba kai reikia daryti sprendimus, jie atranda, kad iš tiesų nepažįsta Jo balso – ir negali įsivaizduoti kodėl Jis yra toks šykštus jiems, arba kodėl tikėjimas neveikia, arba kodėl Jis atrodo tolimas ir nesirūpina jais. Bet jie nepažįsta Jo, jie žino Jo Žodį, ką kiti sako apie Jį, kai kuriuos mokymus apie principus ir koncepcijas. Bet jie nepažįsta Jo.

Kaip jie tai daro?

Krikščionys mūsų dienomis daro dalykus atvirkščiai nei tai darė pirmojo amžiaus krikščionys, nors laikui bėgant jie apvertė pasaulį aukštyn kojom, tuo tarpu mes suvokiame, kad su kiekvienais prabėgusiais metais mes turime mažiau įtakos mūsų pasaulyje. Naujieji graikų ir romėnų Jėzaus pasekėjai nedaug težinojo apie hebrajų kultūrą, jie nepažinojo Senojo Testamento, ir Naujasis Testamentas nebuvo dar parašytas.

Kas jei visos jūsų Biblijos ir mokymai, CD, MP3 ir žinynai staiga nustos egzistuoti? Kas jei neturėsite skyriaus ir eilutės savo atmintyje, nes nebus nei skyriaus nei eilutės, ką galėtumėte išmokti mintinai? Atsakymas: tu turėsi susipažinti asmeniškai su Tuo, kuris gyvena tavo dvasioje.

Šiandien mes dedame visas mūsų pastangas pažinti rašytinį Žodį ir, kad pažintume Jį iš Žodžio. Žinoma tai yra gerai ir tai yra teisinga, bet pirmojo amžiaus krikščionys neturėjo Naujojo Testamento – jie turėjo pažinti Jo buvimą savo viduje. Jis buvo jų vedlys. Jis buvo jų instruktorius. Jis buvo jų lyderis ir pagalba krizės ir apsisprendimo metu. Nebuvo ritinių, kad galėtum atsiversti skyrių ir eilutę, buvo tik Kristus juose, šlovės viltis. Mes ieškome principų, jie ieškojo Dievo.

Jokių resursų

Klasikiniai komentatoriai tiki, kad Morkaus ir Mato evangelijos buvo parašytos maždaug 66-70 metais po Kristaus gimimo, jau po Petro ir Pauliaus mirties ir maždaug 40 metų po kryžiaus, nors kai kurie tiki, kad Morkaus, o po to ir Mato evangelija buvo parašytos 30 ar 40 metais po Kristaus, o kai kurie sako 80-90 metų po Kristaus laikotarpiu. Bet tai tik 2 evangelijos iš to, kas tapo mūsų Naujuoju Testamentu.

Lukas pabaigia Apaštalų darbų knygą, rašydamas apie Paulių Romoje išsinuomotame name, maždaug apie 62 metus po Kristaus, taigi mes žinome, kad Apaštalų darbai buvo parašyti po 62 metų, ir Apaštalų darbai yra tik antroji Luko evangelijos dalis, kurios abi originaliai buvo parašytos romėnų krikščioniui vardu Teofilijus, kuris norėjo sužinoti apie Kristų, kuris dabar gyveno jo naujai atgimusioje dvasioje (Luko 1:3, Apaštalų darbų 1:1).

Petras ir Paulius mirė apie 66 metus po Kristaus, ir Jonas dar nebuvo parašęs savo evangelijos, 3 laiškų ir Apreiškimo knygos iki vėlyvų 90-ųjų, ar ankstyvųjų 100-ųjų metų po Kristaus. Tada krikščionys neturėjo Naujojo Testamento, kuriuo galėtų remtis.

Taigi, kaip gi naujas tikintysis pirmajame amžiuje pažino Dievą jei ne per rašytinį Žodį? Tai vyko per JO pažinimą. Per pokalbius, natūraliai, einant kartu su Juo per gyvenimą. Jiems patiems reikėjo sužinoti, ką Tėvas buvo paruošęs jų ateičiai, nes nebuvo maldos eilės, ir nebuvo telefono linijos, kur už 20$ per mėnesį galėjai gauti asmeninę pranašystę.

Nebuvo krikščioniškų išlaisvinimo konferencijų, nebuvo tokių konferencijų, kurios žada, kad jūsų žmona ir vaikai bus išgelbėti, nebuvo knygynų su teologų komentarais kaip studijuoti Senojo Testamento istoriją ir kultūrą. Jie neturėjo jokių resursų tik Dievą, kuris gyveno juose. Ir to pakako, kad Romos imperija būtų apversta aukštyn kojomis.

Pagalvok apie tai!

Kai Paulius pasakė Efezo tikintiesiems: „Kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą, bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus“, kaip jie tai galėjo padaryti be skyriaus ir eilutės ant kurios galėtų atsistoti? (Efeziečiams 4:14-15)

Kai Paulius rašė romiečiams, mokydamas juos apie hebrajų įstatymą, ir sakė jiems, kad dalis jo norėjo būti teisi, o kita dalis –nusidėti, ir kaip nugalėti nuodėmę vaikščiojant naujame gyvenime su Kristumi, kaip jūs manote jie galėjo tai padaryti be skyriaus ir eilutės, be skambučio į maldos liniją pagundymo metu, ir be puslapio, kurį jie galėjo atsiversti, kad galėtų „stovėti ant Žodžio“?

Gilligan sala

Jie turėjo pažinti Viešpatį jų viduje. Jų tikėjimas buvo apsisprendimas tikėti. Tikslingas tikėjimas. Jie turėjo stuburą, jie žinojo, kad Kristus gyveno juose ir tai buvo svarbiausia kiekvienoje situacijoje, net sutinkant kankinio mirtį. Joks velnias, joks Cezaris, negalėjo atskirti jų nuo fakto, kurį jie žinojo, jie jautė, jie vaikščiojo su Dievu, kuris gyveno jų viduje. Jie neturėjo jokio skyriaus ir eilutės, ant kurios galėtų stovėti, jie pažinojo Jo buvimą savo viduje.

Jie turėjo vaikščioti Jo Artume, nes nebuvo kito būdo Jį pažinti. Ar jūs esate labai priklausomas nuo to, ką kiti sako apie Tėvą ir Viešpatį? Kas jei jūs neturėtumėte Biblijos, neturėtumėte krikščioniškų TV, jokių mokymų iš viso tik liudijimus tų, kurie aplink jus, ką Viešpats padarė jų gyvenime, ir jūsų pačių prisiminimai apie Jo ištikimybę jūsų gyvenime?

Taigi galbūt kuriam laikui būkite kaip Gilligan ir tie, kurie patyrė laivo sudužimą: be telefono, be jokios elektros, be motorinio automobilio, be jokios prabangos, kaip Robinzonas Kruzas, toks primityvus kiek tik įmanoma... padėkite šalin mūsų modernias pagalbos priemones, kad priklausytumėte nuo Jo pažinimo, gyvendami Jo Artume, perkeldami savo dėmesį kiekvieną dieną pirmyn ir atgal nuo pasaulio aplink jus į Jį jūsų vidų, ir vėl atgal... ir kalbėkitės, pasiūlykite mintį, paklauskite „Ką Tu apie tai manai, Tėve?“ ...ir palenkite savo ausį, kad girdėtumėte Jo ramų, tylų balsą, sklindantį iš dvasios.

Ir niekada vėl nepraraskite jūsų asmeninės laisvės pirmiausiai ir svarbiausiai pažinti Jį, kuris gyvena jūsų dvasioje; te visa kita būna tik priedas, o ne pirminis svarbiausias dalykas, susitelkite į Kristų jumyse, kuris yra šlovės viltis.

Kitą savaitę-nauja tema.

Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu