John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 16 d.,
Sveiki,
Rocky
Ford mieste, kur kadaise aš buvau pastoriumi, kiekvieną
ketvirtadienį vietiniame motelyje ir restorane tarnautojams ruošdavo
pusryčius.
Vieną
rytą vienas pastorius paklausė, ar mes girdėjome, kas nutiko
broliui _________, netoli esančiame LaJunta mieste. Daugelis iš
mūsų jį pažinojo, jis buvo vyresnysis Liuteronų surinkimo
(bažnyčios) pastorius.
Jis
lankė savo surinkimo narę vietiniuose slaugos namuose, moterį
apakusią nuo diabeto ir amžiaus, ir sėdėjo ant kėdės šalia jos
lovos, kai jie kalbėjosi. Jo vizito metu jis ragavo žemės riešutus
iš mažo dubenėlio, kuris buvo šalia jos lovos, kol jie visi
beveik baigėsi.
Maždaug
po 45 to apsilankymo minučių moteris pasakė: „Tikrai nedaug kas
liko man šiuo metu gyvenime. Galima sakyti vienintelis malonumas,
kuris liko – tai valgyti šokoladą. Vienas iš darbuotojų atnešė
man žemės riešutų šokolade, bet aš nemėgstu žemės riešutų,
tai nulaižiau visą šokoladą ir išspjoviau visus riešutus į
mažą dubenėlį ant naktinio staliuko“ (Aš mačiau šitą
istoriją atspausdintą ir girdėjau, kaip kiti ją pasakojo daug
kartų, bet aš jums galiu pasakyti, kad taip tikrai nutiko).
Klaidingai
suprasta tapatybė?
Kai
nesupranti skirtumo tarp savo dvasios ir Šventosios Dvasios, tai
gali pasiklysti, kaip buvo su anksčiau paminėtu pastoriumi. Mes
darome sprendimus ir manome, kad tai Dievas, bet suvokiame, kad visai
ne, ir tai palieka mus sumaištyje ir spėliojimuose, kaip mes
galėjome padaryti tai, ką padarėme, ir kodėl viskas taip baigėsi.
Mūsų
dvasios savybės
Barbarai
patinka saulėlydžiai. Man patinka saulėtekiai. Ruduo yra jos
mėgstamiausias metų laikas, o aš mėgstu pavasarį. Ji turi stiprų
jausmą, kas teisinga ir kas neteisinga. Jei kas nors turi keistą
dvasią netoli jos, ji tai pastebi. Aš matau potencialą žmonėse
ir jų dovanas. Aš pirmiausiai pastebiu dvasinį laiką ir procesus
vykstančius jų gyvenime.
Ji
projekto žmogus, kuris turi užbaigti vieną projektą prieš
pradėdama kitą. Kol nepabaigia, visa kita jai yra tik nukrypimas
nuo užduoties. Ji kruopšti. Aš keliauju nuo projekto prie
projekto, apimdamas 6 projektus iš karto, dirbdamas šiek tiek su
vienu, ar kitu, taip baigdamas juos kartu. Ji skaito vieną dalyką
vienu metu, aš skaitau 4 knygas ir dar 2 šen ir ten reguliariai bei
3 žurnalus. Galima suskaičiuoti, kad ant mano naktinio staliuko
stovi pustuzinis „Calvin & Hobbes” knygų su karikatūrom,
šiek tiek dėl humoro ir, kad atsipalaiduočiau prieš miegą.
Aš
susitelkiu į vieną projektą namuose ne ilgiau nei vieną dieną,
tai stūkso prieš mane kaip „darbas”, kuriame aš įsidarbinu,
tiesiog darbas, kuris turi būti padarytas. Ji sugalvoja ilgus
projektus, ir kai baigia, viskas būna tvarkoje, vietoje, ir gražu
pažiūrėti. Ji prisiriša prie daiktų, kai man daiktai nėra
svarbūs, bet daugeliu atvejų, aš esu labiau romantiškas negu ji.
Ji myli mano dvasią, aš myliu jos dvasią. Mūsų dvasiniai bruožai
pagerina ir papildo vienas kitą.
Tu
esi tas, kas esi
Tai
yra dvasinio
žmogaus savybės, nes būtent tai mes ir esame, kaip mes
funkcionuojame, kaip mes susiję. Ten nėra sielos
(emocinių ar išsilavinimo) patyrimų, kurie mus kreipia mėgti
saulėlydžius, ar pabaigti projektus, o kitus – mėgti saulėtekius
ir pradėti projektus. Mes natūraliai esame tokie.
Ir
faktas, kad ji gali daryti tik vieną dalyką vienu metu, o aš galiu
daryti kelis, tai ne charakterio trūkumas kiekviename iš mūsų,
kuris turi būti pakeistas. Taip, aš išmokau per ją pabaigti darbą
iki tobulumo, o ji išmoko būti paslankesnė su savo projektais, bet
turėti būtent tokius, o ne kitus bruožus, ir tai yra ne
charakterio trūkumas, nuodėmė, ar dar vienas ženklas, kad esi
netobulas. Jie yra tik mūsų Tėvo bruožai mumyse.
Siela
yra problema: Ateina sumaištis
Mūsų
dvasinio žmogaus savybės, dalykai, kurie sudaro tikrąjį tave, tau
duos paliudijimą apie kito žmogaus dvasią, kuri yra sukurta
panašiai, arba jų gyvenime yra panašus pašaukimas. Ta dvasinė
trauka nereiškia, kad Dievas sako tau eiti ta kryptimi, tai tik
reiškia, kad tavo dvasinis žmogus turi panašumų su kieno nors
kito dvasia.
Tai
kaip Biblijos studentė, kuri apsiverkusi atėjo į mano raštinę,
klausdama kodėl misionieriaus žinia koplyčioje taip smarkiai ją
palietė. Aš pasakiau jai, kad tai įvyko, nes ji taip pat buvo
pašaukta į misijas, taigi jos dvasia paliudijo dėl tų misijų
darbo – tai nereiškė, kad Dievas šaukė ją tuomet ir ten į
misijų laukus, ar dirbti tarnavime, o tik tai, kad jie turėjo
panašų pašaukimą savo gyvenime. Patrauklumas
dažnai sumaišomas su patvirtinimu, kad tai yra teisinga,
arba netgi meile.
Čia
dar keli pavyzdžiai
1)
Abu poroje mylėjo kalnus, taigi kai jie aplankė kalnų miestelį
ieškodami Dievo valios ar Jis nori, kad jie čia persikeltų, jų
dvasios reagavo į aplinką, ir jie jautė ramybę, taigi jie priėmė
tai kaip Dievo valią ir persikėlė. Kai darbo neatsirado ir
gyvenimas tapo sunkus, jie svarstė, kodėl Dievas nuvedė juos čia.
Realybė:
Jų
dvasiniai žmonės myli kalnus, bet tai nereiškia, kad Dievas nori,
jog jie ten persikeltų. Jie sumaišė savo dvasios savybes, kurios
daro juos tuo, kuo jie yra, su Dievo balsu. To pasekoje jie „neatliko
namų darbo“,
kurį turėjo padaryti natūraliai – apmąstyti šituos dalykus,
ieškoti patvirtinimo dėl persikėlimo, pasiskaičiuoti biudžetą
ir paplanuoti, užuot sudvasinus viską taip, tarsi Dievas dalyvautų
jų persikėlime, nors Jis tame nedalyvavo.
2)
Asmuo bendravo su dviem skirtingomis kompanijomis, pirmoji, kurioje
įmonės kultūra labai sutiko su tuo, kas patinka jo dvasiai, kita –
neturėjo jokio dvasinio patrauklumo. Jis pasirinko pirmą darbą,
bet jautėsi apgailėtinai, nepaisant krikščioniškos aplinkos ir
buvo priverstas daryti darbą, kurio nemėgo.
Realybė:
Jis buvo patrauktas savo dvasioje prie dieviškų vertybių, kurias
atstovavo įmonės kultūra, neištyręs
natūraliu būdu
tikrojo darbo apibūdinimo. Jeigu jis būtų tai padaręs, jis būtų
pasirinkęs antrąjį darbą, kuris artimai atitinka jų sugebėjimus
ir tai, ką jis nori daryti,
užuot
galvojęs, kad Dievo kultūros įmonėje patrauklumas jo dvasiai yra
tolygus Dievo vedimui.
3)
Asmens širdyje ir santuokoje yra problemų, ir jis žino, kad Dievas
nori išspręsti jas, bet jis bijo to, kas gali atsitikti, jei tai
paliesi, taigi jie pasitraukia nuo surinkimo, nuo santykių surinkime
ir nuo tų, kurie per daug priartėja, ir kas juos gali vesti į
brandą, kurios nori Dievas. Jie žino savo dvasioje, kad šią
problemą reikia išspręsti, bet jie laiko ją „užkonservavę“
ir saugoja, kad niekas per arti prie jos neprieitų (Įskaitant ir
Viešpatį).
Realybė:
Jie bėga nuo Dievo dėl baimės dvasios, užuot
susitvarkę su problema, kuri stabdo juos gyvenime.
Priežastis,
kuri tolina juos nuo problemos sprendimo yra ta, kad „dalykai nėra
tokie intensyvūs dabar“, ir Dievo ramybė jų dvasioje yra
naudojama kaip pasiteisinimas tam, kad jie nesprendžia problemos,
užuot supratę, jog ramybė yra tam, kad jie galėtų tvarkytis su
problema/ nuodėme/ aplinkybėmis. Malonė
mūsų dvasioje nėra Dievo leidimas ignoruoti problemas; tai Jo
įgalinimas susitvarkyti su jomis.
Kitu
atveju jie galiausiai darys tai, ką Jokūbas vadina „meluoti
tiesai“, kas reiškia, kad Dievo išmintis yra atskleista jiems jų
dvasioje, bet jie meluoja sau bei kitiems ir išsisukinėja.
Šventumas (dorumas) toje srityje jiems yra naujiena, taigi jie bijo
to, kas gali nutikti, jeigu jie konfrontuos problemą. Taigi, iš
tiesų, surišti baimės dvasios, jie slepiasi už malonės savo
dvasioje, iškreipdami jos tikslą.
4)
Žmonės eina per sunkų laiką: darbo pakeitimas, mirtis, liga
(protinė ar fizinė negalia), ir jie jaučia didžiulę ramybę savo
dvasioje, kuri padeda jiems įveikti krizę. Jo ramybė yra tokia
stipri jų dvasioje, todėl jie atsisako
tvarkytis su dalykais natūraliame gyvenime,
tokiais kaip emocijos, kurios kyla mąstant apie ateitį, nes jie yra
linkę viską sudvasinti. Kai jų paklausi, jie atsisako kalbėti
konkrečiai apie tai, ką jie galvoja, neleidžia sau galvoti apie
planavimą, vengia tiesioginių klausimų, atsakinėja sudvasintai,
kas iš tiesų nieko nereiškia.
Realybė:
Jie
atsisako ištirti save, atsisako pripažinti, kad jie yra ten, kur
jie yra dėl pasirinkimų, kuriuos jie padarė, ar problemų su
kuriomis atsisakė tvarkytis. Jie
uždeda tai, kas yra jų atsakomybė Dievui, nesuvokdami, kad Jis
leis jiems pjauti tai, ką jie pasėjo.
Viešpats gali būti labai maloningas duodamas savo ramybę jų
dvasiai, kuri padeda pergyventi sunkius laikus, bet ta ramybė
nereiškia, kad nereikės daryti realių sprendimų gyvenime,
ar ignoruoti problemas mūsų širdyje, ta ramybė yra tam mūsų
dvasioje, kad įgalintų mus tvarkytis su mūsų gyvenimu.
Kaip
patirti Jo Artumą kiekvieną dieną
Jūs
galite suprasti, kad patirti Jo Artumą galima ne tik garbinimo ir
šlovinimo metu, bet visą dieną darant mažus ir didelius
sprendimus. Aš galiu jausti Jį savo dvasioje 24/7/365 (24 valandas
per parą/ 7 dienas per savaitę/ 365 dienas per metus), ir didelė
dalis šito yra suvokimas, kad Jis gyvena mano viduje 24/7/365, kad
aš įveikčiau tai, ką aš sutinku savo gyvenime – aš nedirbu,
kad „patekčiau į Jo Artumą“ - ir tu taip pat! Aš gyvenu Jo
Artume – ir tu taip pat!
Daugiau
– kitą savaitę. Tikiuosi, kad tai bus jums palaiminimas, iki
kitos savaitės!
Palaiminimai,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.