Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. lapkričio 21 d., trečiadienis

Kaip patirti Jo Artumą. 3 dalis, Žemės riešutai


John Fenn, 2012 m. lapkričio mėn. 16 d.,

Sveiki,
Rocky Ford mieste, kur kadaise aš buvau pastoriumi, kiekvieną ketvirtadienį vietiniame motelyje ir restorane tarnautojams ruošdavo pusryčius.

Vieną rytą vienas pastorius paklausė, ar mes girdėjome, kas nutiko broliui _________, netoli esančiame LaJunta mieste. Daugelis iš mūsų jį pažinojo, jis buvo vyresnysis Liuteronų surinkimo (bažnyčios) pastorius.

Jis lankė savo surinkimo narę vietiniuose slaugos namuose, moterį apakusią nuo diabeto ir amžiaus, ir sėdėjo ant kėdės šalia jos lovos, kai jie kalbėjosi. Jo vizito metu jis ragavo žemės riešutus iš mažo dubenėlio, kuris buvo šalia jos lovos, kol jie visi beveik baigėsi.

Maždaug po 45 to apsilankymo minučių moteris pasakė: „Tikrai nedaug kas liko man šiuo metu gyvenime. Galima sakyti vienintelis malonumas, kuris liko – tai valgyti šokoladą. Vienas iš darbuotojų atnešė man žemės riešutų šokolade, bet aš nemėgstu žemės riešutų, tai nulaižiau visą šokoladą ir išspjoviau visus riešutus į mažą dubenėlį ant naktinio staliuko“ (Aš mačiau šitą istoriją atspausdintą ir girdėjau, kaip kiti ją pasakojo daug kartų, bet aš jums galiu pasakyti, kad taip tikrai nutiko).

Klaidingai suprasta tapatybė?
Kai nesupranti skirtumo tarp savo dvasios ir Šventosios Dvasios, tai gali pasiklysti, kaip buvo su anksčiau paminėtu pastoriumi. Mes darome sprendimus ir manome, kad tai Dievas, bet suvokiame, kad visai ne, ir tai palieka mus sumaištyje ir spėliojimuose, kaip mes galėjome padaryti tai, ką padarėme, ir kodėl viskas taip baigėsi.

Mūsų dvasios savybės
Barbarai patinka saulėlydžiai. Man patinka saulėtekiai. Ruduo yra jos mėgstamiausias metų laikas, o aš mėgstu pavasarį. Ji turi stiprų jausmą, kas teisinga ir kas neteisinga. Jei kas nors turi keistą dvasią netoli jos, ji tai pastebi. Aš matau potencialą žmonėse ir jų dovanas. Aš pirmiausiai pastebiu dvasinį laiką ir procesus vykstančius jų gyvenime.

Ji projekto žmogus, kuris turi užbaigti vieną projektą prieš pradėdama kitą. Kol nepabaigia, visa kita jai yra tik nukrypimas nuo užduoties. Ji kruopšti. Aš keliauju nuo projekto prie projekto, apimdamas 6 projektus iš karto, dirbdamas šiek tiek su vienu, ar kitu, taip baigdamas juos kartu. Ji skaito vieną dalyką vienu metu, aš skaitau 4 knygas ir dar 2 šen ir ten reguliariai bei 3 žurnalus. Galima suskaičiuoti, kad ant mano naktinio staliuko stovi pustuzinis „Calvin & Hobbes” knygų su karikatūrom, šiek tiek dėl humoro ir, kad atsipalaiduočiau prieš miegą.

Aš susitelkiu į vieną projektą namuose ne ilgiau nei vieną dieną, tai stūkso prieš mane kaip „darbas”, kuriame aš įsidarbinu, tiesiog darbas, kuris turi būti padarytas. Ji sugalvoja ilgus projektus, ir kai baigia, viskas būna tvarkoje, vietoje, ir gražu pažiūrėti. Ji prisiriša prie daiktų, kai man daiktai nėra svarbūs, bet daugeliu atvejų, aš esu labiau romantiškas negu ji. Ji myli mano dvasią, aš myliu jos dvasią. Mūsų dvasiniai bruožai pagerina ir papildo vienas kitą.

Tu esi tas, kas esi
Tai yra dvasinio žmogaus savybės, nes būtent tai mes ir esame, kaip mes funkcionuojame, kaip mes susiję. Ten nėra sielos (emocinių ar išsilavinimo) patyrimų, kurie mus kreipia mėgti saulėlydžius, ar pabaigti projektus, o kitus – mėgti saulėtekius ir pradėti projektus. Mes natūraliai esame tokie.

Ir faktas, kad ji gali daryti tik vieną dalyką vienu metu, o aš galiu daryti kelis, tai ne charakterio trūkumas kiekviename iš mūsų, kuris turi būti pakeistas. Taip, aš išmokau per ją pabaigti darbą iki tobulumo, o ji išmoko būti paslankesnė su savo projektais, bet turėti būtent tokius, o ne kitus bruožus, ir tai yra ne charakterio trūkumas, nuodėmė, ar dar vienas ženklas, kad esi netobulas. Jie yra tik mūsų Tėvo bruožai mumyse.

Siela yra problema: Ateina sumaištis
Mūsų dvasinio žmogaus savybės, dalykai, kurie sudaro tikrąjį tave, tau duos paliudijimą apie kito žmogaus dvasią, kuri yra sukurta panašiai, arba jų gyvenime yra panašus pašaukimas. Ta dvasinė trauka nereiškia, kad Dievas sako tau eiti ta kryptimi, tai tik reiškia, kad tavo dvasinis žmogus turi panašumų su kieno nors kito dvasia.

Tai kaip Biblijos studentė, kuri apsiverkusi atėjo į mano raštinę, klausdama kodėl misionieriaus žinia koplyčioje taip smarkiai ją palietė. Aš pasakiau jai, kad tai įvyko, nes ji taip pat buvo pašaukta į misijas, taigi jos dvasia paliudijo dėl tų misijų darbo – tai nereiškė, kad Dievas šaukė ją tuomet ir ten į misijų laukus, ar dirbti tarnavime, o tik tai, kad jie turėjo panašų pašaukimą savo gyvenime. Patrauklumas dažnai sumaišomas su patvirtinimu, kad tai yra teisinga, arba netgi meile.

Čia dar keli pavyzdžiai
1) Abu poroje mylėjo kalnus, taigi kai jie aplankė kalnų miestelį ieškodami Dievo valios ar Jis nori, kad jie čia persikeltų, jų dvasios reagavo į aplinką, ir jie jautė ramybę, taigi jie priėmė tai kaip Dievo valią ir persikėlė. Kai darbo neatsirado ir gyvenimas tapo sunkus, jie svarstė, kodėl Dievas nuvedė juos čia.

Realybė: Jų dvasiniai žmonės myli kalnus, bet tai nereiškia, kad Dievas nori, jog jie ten persikeltų. Jie sumaišė savo dvasios savybes, kurios daro juos tuo, kuo jie yra, su Dievo balsu. To pasekoje jie „neatliko namų darbo, kurį turėjo padaryti natūraliai – apmąstyti šituos dalykus, ieškoti patvirtinimo dėl persikėlimo, pasiskaičiuoti biudžetą ir paplanuoti, užuot sudvasinus viską taip, tarsi Dievas dalyvautų jų persikėlime, nors Jis tame nedalyvavo.

2) Asmuo bendravo su dviem skirtingomis kompanijomis, pirmoji, kurioje įmonės kultūra labai sutiko su tuo, kas patinka jo dvasiai, kita – neturėjo jokio dvasinio patrauklumo. Jis pasirinko pirmą darbą, bet jautėsi apgailėtinai, nepaisant krikščioniškos aplinkos ir buvo priverstas daryti darbą, kurio nemėgo.

Realybė: Jis buvo patrauktas savo dvasioje prie dieviškų vertybių, kurias atstovavo įmonės kultūra, neištyręs natūraliu būdu tikrojo darbo apibūdinimo. Jeigu jis būtų tai padaręs, jis būtų pasirinkęs antrąjį darbą, kuris artimai atitinka jų sugebėjimus ir tai, ką jis nori daryti, užuot galvojęs, kad Dievo kultūros įmonėje patrauklumas jo dvasiai yra tolygus Dievo vedimui.

3) Asmens širdyje ir santuokoje yra problemų, ir jis žino, kad Dievas nori išspręsti jas, bet jis bijo to, kas gali atsitikti, jei tai paliesi, taigi jie pasitraukia nuo surinkimo, nuo santykių surinkime ir nuo tų, kurie per daug priartėja, ir kas juos gali vesti į brandą, kurios nori Dievas. Jie žino savo dvasioje, kad šią problemą reikia išspręsti, bet jie laiko ją „užkonservavę“ ir saugoja, kad niekas per arti prie jos neprieitų (Įskaitant ir Viešpatį).

Realybė: Jie bėga nuo Dievo dėl baimės dvasios, užuot susitvarkę su problema, kuri stabdo juos gyvenime. Priežastis, kuri tolina juos nuo problemos sprendimo yra ta, kad „dalykai nėra tokie intensyvūs dabar“, ir Dievo ramybė jų dvasioje yra naudojama kaip pasiteisinimas tam, kad jie nesprendžia problemos, užuot supratę, jog ramybė yra tam, kad jie galėtų tvarkytis su problema/ nuodėme/ aplinkybėmis. Malonė mūsų dvasioje nėra Dievo leidimas ignoruoti problemas; tai Jo įgalinimas susitvarkyti su jomis.

Kitu atveju jie galiausiai darys tai, ką Jokūbas vadina „meluoti tiesai“, kas reiškia, kad Dievo išmintis yra atskleista jiems jų dvasioje, bet jie meluoja sau bei kitiems ir išsisukinėja. Šventumas (dorumas) toje srityje jiems yra naujiena, taigi jie bijo to, kas gali nutikti, jeigu jie konfrontuos problemą. Taigi, iš tiesų, surišti baimės dvasios, jie slepiasi už malonės savo dvasioje, iškreipdami jos tikslą.

4) Žmonės eina per sunkų laiką: darbo pakeitimas, mirtis, liga (protinė ar fizinė negalia), ir jie jaučia didžiulę ramybę savo dvasioje, kuri padeda jiems įveikti krizę. Jo ramybė yra tokia stipri jų dvasioje, todėl jie atsisako tvarkytis su dalykais natūraliame gyvenime, tokiais kaip emocijos, kurios kyla mąstant apie ateitį, nes jie yra linkę viską sudvasinti. Kai jų paklausi, jie atsisako kalbėti konkrečiai apie tai, ką jie galvoja, neleidžia sau galvoti apie planavimą, vengia tiesioginių klausimų, atsakinėja sudvasintai, kas iš tiesų nieko nereiškia.

Realybė: Jie atsisako ištirti save, atsisako pripažinti, kad jie yra ten, kur jie yra dėl pasirinkimų, kuriuos jie padarė, ar problemų su kuriomis atsisakė tvarkytis. Jie uždeda tai, kas yra jų atsakomybė Dievui, nesuvokdami, kad Jis leis jiems pjauti tai, ką jie pasėjo. Viešpats gali būti labai maloningas duodamas savo ramybę jų dvasiai, kuri padeda pergyventi sunkius laikus, bet ta ramybė nereiškia, kad nereikės daryti realių sprendimų gyvenime, ar ignoruoti problemas mūsų širdyje, ta ramybė yra tam mūsų dvasioje, kad įgalintų mus tvarkytis su mūsų gyvenimu.

Kaip patirti Jo Artumą kiekvieną dieną
Jūs galite suprasti, kad patirti Jo Artumą galima ne tik garbinimo ir šlovinimo metu, bet visą dieną darant mažus ir didelius sprendimus. Aš galiu jausti Jį savo dvasioje 24/7/365 (24 valandas per parą/ 7 dienas per savaitę/ 365 dienas per metus), ir didelė dalis šito yra suvokimas, kad Jis gyvena mano viduje 24/7/365, kad aš įveikčiau tai, ką aš sutinku savo gyvenime – aš nedirbu, kad „patekčiau į Jo Artumą“ - ir tu taip pat! Aš gyvenu Jo Artume – ir tu taip pat!

Daugiau – kitą savaitę. Tikiuosi, kad tai bus jums palaiminimas, iki kitos savaitės!

Palaiminimai,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą