Dėkoju visiems, pastaruoju metu aukojusiems pinigus internetu tornado aukoms Jopline. Iki šios dienos buvo paaukota virš 1000$, už kuriuos nupirksime dovanų korteles, kad žmonės galėtų patys įsigyti tai, ko jiems reikia. Ačiū.
Mūsų internetinėje prekyboje galima įsigyti 2 naujausias Mp3 serijas, taip pat ir CD. Naujausias serijas MP3 formatu mes paruošiame maždaug per mėnesį.
Primenu apie 2 naujas serijas „Atskiestas tikėjimas: kaip keisti populiarūs mokymai atima iš mokinių jėgą“. Jėzus sakė, kad žmonių tradicijos daro Dievo Žodį negaliojantį, deja, žmonės daugelį keistų populiarių mokymų priima tarsi biblijinius ir pradeda remtis tradicija, o ne Biblija. Ar tokie mokymai kaip „kraujo skelbimas“, „kartų prakeikimai“ ir kt. atitinka Bibliją?
„Pagal tavo tikėjimą: žinant Dievo ir savo išminties skirtumą“ – ar jums kada nors, laukiant Dievo pažado išsipildymo, buvo iškilęs klausimas: laukti ar priimti tai, kas yra tiesiog prieš jus, kaip Dievo aprūpinimą? Kaip žinoti, kas yra Dievo atsakas, o kas yra antrasis variantas? Kai du akli žmonės atėjo pas Jėzų, kad būtų išgydyti, Jėzus pasakė: „Tebus jums pagal jūsų tikėjimą“ – štai apie ką ši serija.
Ką jūs darytumėte?
Atsakysiu į šios serijos „Kartą išgelbėtas?“ klausimą, tačiau pirmiausiai turiu paruošti kelią tam, kad jūs pamąstytumėte, kuo tikite ir kodėl.
Viliuosi, jog duodu jums peno pamąstymui; daugelis tikinčiųjų yra tarsi seklios upės – atrodo plačios, bet įbridus gylis tik iki kulšniukų. Reikėtų būti tokiems, kaip sakoma psalmėje ir vienoje šiais laikais populiarioje giesmėje „Gelmė šaukia gelmę“ (Ps 42:7 ir Margaret Becker giesmė „Gelmė šaukia gelmę“).
Pirmoje šios serijos dalyje mes išsiaiškinome, jog žmogaus dvasia privalo turėti Dievo gyvybę, kad įeitų į Dangaus karalystę. Praėjusią savaitę išnagrinėjome visatos priežasties/pasekmės ir veiksmo/atoveiksmio dėsnius, kurie kalba apie atsiskaitomybę.
Dabar norėčiau, kad pamirštumėte visas anksčiau girdėtas idėjas apie pragarą. Pamirškite šiurpulius kėlusį mokykloje skaitytą Dantės „Pragarą“, pamirškite, kaip mokykloje vienuolės mušdamos liniuote per pirštus, klausė: „Ar nori degti pragare?“. Tačiau labiau nei visa kita, pamirškite modernius nebiblinius žmonių, tvirtinančių, jog buvo paimti į pragarą ir matė žmones, patekusius ten, pavyzdžiui, už dešimtinių nemokėjimą, patyrimus.
Įsivaizduokite, kad sėdite Dievo vietoje prieš daugybę amžių, kai buvote tik jūs ir angelai. Tada 1/3 šitų angelų – 1/3 kūrinijos – nusprendžia, kad jie tavęs nebenori. Ir pareiškia tai ne mandagiai, bet pradeda aršią kovą atmesdami tave ir visa, kas tu esi!
Tu esi meilė, todėl iki tol Dvasios sritis buvo kupina meilės ir jos savybių.
Ką tu darytum, jei 1/3 tavo kūrinių nuspręstų, jog nenori gyventi amžinos meilės, šviesos bei Dvasios vaisių: džiaugsmo, švelnumo, kantrybės, ištvermės, gerumo ir t.t., vietoje?
Ką tu dėl jų galėtum padaryti? Štai kodėl praėjusią savaitę užsiminiau, ką Jėzus pasakė Evangelijoje pagal Matą, kalbėdamas apie tą vietą, kuri dega amžina ugnimi ir yra paruošta „velniui ir jo angelams“ (Mt 25:41).
Ne sukurta, bet paruošta
Tėvas iš Savo gerumo visiems nenorintiems gyventi vietoje, kur yra meilė, džiaugsmas, taika, švelnumas ir t.t., paruošė vietą visatoje. Ne sukūrė, bet paruošė. Nes tokios vietos paruošimas yra ne kūrybos aktas, bet pasišalinimas iš kūrinijos.
Jis pasišalino dėl Savo maloningumo iš vienos vietos dvasiniame pasaulyje, kad galėtų paruošti vietą tiems, kurie Jo nenori. Štai kas yra vadinama pragaru.
Jis ne tik pasišalino iš tos vietos, nes Jėzus vadina ją karalyste. Jis leido Liuciferiui, dabar vadinamam šėtonu, būti tokios vietos visatoje karaliumi. Jėzus paklausė: „Jeigu tad šėtonas išvarinėtų šėtoną, irgi būtų savyje susiskaldęs. Kaipgi tada galėtų išsilaikyti jo karalystė?“ (Mt 12:26).
Dabar klausiu jūsų; kokia turėtų būti tokia karalystė, kurioje nėra meilės, šviesos, džiaugsmo, taikos, švelnumo, gerumo ir jokių kitų Dievo savybių? Tai būtų tikras pragaras, tiesa?
Kiekvienas, šiandien gyvenantis žemėje, jau yra danguje arba pragare
Apie tai daugelis net nepagalvoja. Biblija nurodo, jog kiekvienas gyvasis yra Dievo arba šėtono karalystės pilietis. Jėzus fariziejams pasakė: „Jūsų tėvas velnias“ (Jn 8:44), ir štai koks kontrastas skaityti: „Dėkodami Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į Savo mylimojo Sūnaus karalystę“ (Kol 1:12-13).
Savo kasdienybėje jūs pažįstate žmones, kurie yra pragare, tiesiog dabar yra pragaro piliečiai. Jūs pažįstate juos darbe, kasdien bendraujate. Jūsų šeimos nariai tiesiog dabar yra pragare, jūs pažįstate juos, skambinate jiems telefonu, rašote laiškus. Jie jau dabar yra pragaro piliečiai, lygiai taip pat, kaip kad jūs esate dangaus piliečiai. Šių dviejų karalysčių piliečiai kiekvieną dieną susitinka ir gyvena greta.
Techniškai kalbant, jūs eisite į pragarą arba į dangų ne tuomet, kai numirsite. Jūs jau dabar esate Jėzaus karalystės pilietis, Jis yra jumyse, jūs esate viena su Juo. Išeiti iš kūno – reiškia būti su Viešpačiu.
Mes jau dabar esame amžinybėje. Aš prisimenu, ką Tėvas kalbėjo man, kai buvau paauglys. „Kūnas suteikia tau valdžią tol, kol jis gyvas žemėje. Bet kai tavo kūnas mirs, tavo dvasia ir siela savaime atsidurs toje karalystėje, kurios piliečiu tu esi“.
Kiekvienas gyvasis šiandien yra dangaus arba pragaro pilietis. Tai kodėl dabar žmonės nejaučia pragaro kankinimų? Leiskite paklausti: ar būdamas dangaus karalystės piliečiu tu dažnai jauti dangaus savybes? Ar tai nėra tik tada, kai bažnyčia susirenka šlovinti ir melstis? Taigi mes galime būti Jo artume bei patirti Jo Sūnaus karalystės kultūrą ir atmosferą. Ar negauname pastiprinimo iš dangaus, kovodami su gyvenimo sunkumais ir realybės, kurią žinome savo dvasia, patvirtinimo?
Žmonės, kurie jau dabar yra pragaro piliečiai, stengiasi atbukinti savo pojūčius, kad nepatirtų tos karalystės, kurioje gyvena, atmosferos. Alkoholis, narkotikai, seksas, daiktų pirkimas, pasinėrimas į visuomeninius reikalus, jog nėra laiko stoti akistaton su savo dvasios būkle – visi tie dalykai yra skirti tam, kad užtemdytų realybę, jog jie jau DABAR yra tos karalystės piliečiai.
Mes artinamės prie Viešpaties ir ilgimės Jo Artumo, kaip kad Paulius rašė: „Ir ne tik jie, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, – ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo“ (Rom 8:23).
Juos traukia tie dalykai, kurie išderina, atbukina pojūčius ar kaip kitaip užima pojūčius veikla, padedančia pasprukti nuo fakto, jog jie yra karalystės, kurioje nėra Dievo, meilės, ramybės ir t.t., piliečiai. Mes artinamės prie Jo, nes Jo Karalystė yra meilė, džiaugsmas, ramybė ir dar daug daugiau!
Iš kur kyla ta ugnis?
Gal būt manote, jog pragaro ugnis kyla iš pikto Dievo: Dievas pyksta pirmiausiai dėl to, kad trečdalis angelų Jo nenori, ir dabar nemažai žmonių Jo nenori taip pat, todėl Jis pyksta – tiesa? Ar tik nebus pragaras ir ugnies ežeras Jo deganti rūstybė?
Galiausiai, ar mūsų Dievas nėra ryjanti ugnis? Taip, Jis yra, tačiau šios eilutės, laiške Hebrajams 12:27-29, kaip ir kitos eilutės, kuriose ugnis minima, kaip Dievo savybė, kalba apie išgryninimą, nes jokia tamsa negali egzistuoti Jo Artume. Pavyzdžiui, Žodis sako, kad ant pamato, kuris yra Jėzus Kristus mūsų gyvenime, mes statome iš medžio, šieno, šiaudų arba aukso, sidabro ir brangakmenių, ir, kai mes stovėsime prieš Jį, šienas, šiaudai ir medis sudegs (1 Kor 3:12-13).
Prisiminkime, ką Jonas Krikštytojas apie Jėzų pasakė: „Jis krikštys jus Šventąją Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3:11). Prisimenu, jog 1970-taisiais kai kurie mano draugai suprato tai kaip antrą krikštą (krikštą ugnimi), taigi jie siekė patirti Jo ugnį, nesuvokdami, kad Šventoji Dvasia nuolatos, visą gyvenimą, atnaujina mūsų dvasią ir apvalo mus ugnimi, ir tai nėra vienkartinis patyrimas, kurio reikėtų ieškoti. (Nors tuomet Viešpats iš Savo gailestingumo suteikė kai kuriems mano draugams „ugnies pojūtį“ – pamenu, jog tada mes buvome 17-mečiai).
Aš norėčiau aptarti kitą ugnies šaltinį: šėtoną. Biblijoje atrasime, jog ugnies įvaizdis vartojamas ir apibūdinant nepasotinamus troškimus. Laiškuose Korintiečiams Paulius kalbėjo apie degimą seksualine aistra (1 Kor 7:9), degimą silpnumu ir nuoskauda (2 Kor 11:29 – vertimas į lietuvių k. - apmaudu), Jėzus kalbėjo apie degimą geiduliu (Mt 5).
Todėl žmonės ir kritę angelai dega, nes jų troškimai niekada nebus atsakyti, jie niekada nebus paguosti, niekada neišpildys savo amžino tikslo Dieve, niekada nepatirs meilės, džiaugsmo, ramybės – nes jie nenorėjo gyventi su meile, džiaugsmu, ramybe, paguoda ir panašiai.
Taigi žmonės, kurie gyvendami žemėje įvairiausiais būdais stengėsi numalšinti savo dvasinės būklės ir pilietybės skausmą, be abejo, pragare kenčia tą skausmą daug stipriau, tuo labiau, kad ten neįmanoma pabėgti nuo tos realybės, kurią jie pasirinko. Nėra jokios veiklos, kuria užpildytų savo gyvenimą, jokio gėrimo nuslopinti jausmams, nieko, kas padėtų užsimiršti, – tik jų pasirinktos pilietybės realybė.
Grįžkime atgal ir prisiminkime apie Liuciferį – jam nepavyko nuversti Dievą nuo Sosto – jis nepatenkino šito troškimo ir tebedega juo iki šiol. Taigi viskas jo karalystėje kyla iš to – niekada nepatenkinti troškimai ir tikslai – negebėjimas išsipildyti bet kokioje srityje.
Manau, jog būtent todėl Ezekielis, kalbėdamas apie Liuciferio kritimą (Ez 28:18), sako, kad Dievas pažadino ugnį (hebrajų kalba „leido“): „iš tavo vidaus Aš pažadinsiu ugnį, kuri sunaikins tave visų akivaizdoje“.
Palieku jums apsvarstyti TAI, kas yra tos pragaro liepsnos – degantys troškimai, kurie niekada nebus patenkinti, kylantys iš šėtono neišsipildžiusio troškimo nuversti Dievą nuo Sosto. Pragaras yra vieta, kurią Dievas dėl savo mylinčio gerumo paruošė kaip alternatyvą dangui – Jis neverčia žmonių tapti piliečiais vietos, kurioje valdo meilė, džiaugsmas, ramybė... Galbūt kitas požiūris...
Ar tai bus amžinai?
Apie tai ateinančią savaitę, nes turiu baigti. Būkite palaiminti.
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.