John Fenn, 2010 m. vasario mėn. 27 d.,
Sveiki,
Praeitą savaitę, aš rašiau apie tai, kaip suprasti Viešpaties valią, kai atsakymų negalima rasti Biblijos eilutėje arba skyriuje. Prieš dvi savaites aš mokiau apie apreiškimą iš Tėvo ir būtent „rhema“ žodį.
Esmė
Dabar apie esminę tiesą: visi apreiškimai iš Tėvo yra malonė. Jis mus myli, mes esame Jo vaikai. Taigi Jis natūraliai trokšta kalbėti mums, aiškinti, maitinti ir vesti. Visa tai yra malonė, visa tai - dieviškas palankumas. Todėl malonė visiškai nepriklauso nuo asmens, kuris ją priima. Malonė yra širdies savybė, Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus charakterio bruožas.
Tai reiškia, kad malonė nėra tik palankumas, bet malonė yra ir įgalinimas. Venas iš labiausiai beviltiškiausių dalykų būtų gauti pavedimą kažką padaryti, bet nebūti aprūpintu resursais tai atlikti. Tėvas nėra toks. Jei Jis duoda jums malonę, žodį, pavyzdį, vedimą – Jis taip pat ir įgalina tai įvykdyti.
Paulius sakė Timotiejui: „Būk stiprus malonėje, kuri yra Jėzuje Kristuje“. Jis nesakė jam būti stipriu Dievo neužpelnytame palankume, bet būti stipriu įgalinime, kuris suteikiamas kartu su malone (2 Tim 2:1).
Kitais žodžiais, kai Karalius jums leido gimti Jo šeimoje atgimdydamas jus iš naujo, o tai buvo malonės veiksmas, su priklausymu Jo šeimai suteikiamas ir įgalinimas būti toje šeimoje. Neįmanoma atskirti malonės, kaip palankumo nuo įgalinimo gyventi ir veikti tame palankume. Tai įgalinimas.
Įgalinimas reiškia, kad mes esame pajėgūs daryti tai, kas atrodo gera Šventajai Dvasiai, ir taip pat „rhema“ žodžiai mūsų gyvenime.
Kas eina pirma?
„Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana“ (Ef 2:8). Malonė eina pirma: Dievas pasiuntė Savo Sūnų, kai mes dar tebebuvome nusidėjėliai (mūsų atveju, kai dar nebuvome pagimdyti iš naujo).
Malonė visada eina pirma, po to tikėjimas. Tai reiškia, kad tikėjimas kyla iš malonės. Be malonės nėra ir tikėjimo. Taškas.
Jei galvojate, kad tikėjimas eina vienas, ir aš pats nusprendžiu, kuri eilutė man tinka, tai jūsų nemokė sutinkamai su Biblija.
Sekite mano mintis: kas buvo didžiausias tikėjimo vyras? Jėzus. Jis pasakė: „<...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ ir „Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes Aš ieškau ne savo valios, bet valios Tėvo, kuris mane siuntė“ (Jn 5:19, 30).
Jokių filtrų, natūrali išdava
Tikėjimas natūraliai kyla iš malonės. Jis nesukuriamas emocijomis, jo negalite sau įsikalbėti, jis natūrali malonės išdava. Kai Viešpats palietė tave, kad būtum išgelbėtas, tu atsakei. Šiuo atveju – tai buvo malonė išgelbėjimui, tikėjimas atsakė priimdamas išgelbėjimą. Tikėjimas yra mūsų atsakymas į malonę.
Kaip pajausti tikėjimą? Ramybė. Tikėjimas plaukia kaip atsakymas ir reakcija į malonę, ir tame yra ramybė. Prisimink kiekvieną kartą, kuomet konkrečioje situacijoje tu atsakai ir renkiesi Viešpaties kryptį, tuomet visada liejasi ramybės upė. Malonė yra žodis/apreiškimas, pavyzdys, o reakcija į šią tėkmę yra tavo tikėjimas - tai tavo atsakymas.
Net, kai Jėzus gavo pirmą rhema iš TĖVO Getsemanės sode, kad tos taurės negalima išgerti jokiu kitu būdu, tik per kryžių, Jėzus pademonstravo didžią ramybę ir po to elgėsi su ramybe. Traumuojantis, siaubingas, sunkus išmėginimas, bet Jėzus išliko tobuloje ramybėje. Štai taip veikia malonė ir tikėjimas.
„Iš man suteiktos malonės raginu kiekvieną iš jūsų nemanyti apie save geriau negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai, pagal kiekvienam Dievo duotąjį tikėjimo saiką“ (Rom 12:3).
Paulius negalėjo kalbėti pagal tą malonę, kuri buvo duota Petrui. Paulius buvo pašauktas pas pagonis, Petras – pas žydus, ir kiekvienas iš jų turėjo tikėjimo saiką pagal jiems suteiktą malonę. Tu negali palyginti savęs ir tavo gyvenimui duotos malonės su kuo nors kitu - tu negali vaikščioti su jų batais, o jie - negali vaikščioti su tavaisiais.
Mūsų vyriausias sūnus yra neįgalus ir 24 metus gyveno mūsų namuose. Buvo nepaprastai sunku. Dabar, kai jis persikėlė į grupės namus, situacija pasikeitė, bet vis tiek mums labai nelengva. Tačiau mes turime malonę tai pakelti. Žmonės mums sako: „Aš negalėčiau padaryti to, ką jūs darote“. Ir jie yra teisūs, nes mūsų ir jų gyvenime veikia skirtingos malonės. Negali pasakyti, kad vieni yra geresni ar dvasingesni už kitus, abu atvejai - žmonių gyvenime veikiančios skirtingos malonės, ir jie turi kitą tikėjimo saiką gyventi toje malonėje.
„Alyvų sodas“ ir 20 pėdų greitkelio
Aš šitai rašau būdamas Spencer Tennessee, pas senus draugus tradicinėje bažnyčioje, kur aš mokiau 4 dalis „Angelai ir demonai - dvasinis karas“. Aš atvažiavau į čia iš Grove, Oklahoma, pradėjau nuo Oklahomos ir važiavau 7 valandas link Paducah, Kentuky, kur apsistojau Confort Inn viešbutyje, 7 valandą vakaro. Tada antradienį aš įveikiau likusią kelio dalį.
Trečiadienį apie 15 valandą skubėjau ir kalbėjau Tėvui apie tai, bet nenorėjau sustoti, kol nepasiekiau Paducah, kur ketinau nakvoti. Aš pasakiau Jam, kad tikrai esu labai išalkęs ir norėčiau užvalgyti salotų, ir klausiau kur galėčiau pavakarieniauti Paducah. Jis greitai atsakė: „Čia netoliese yra „Alyvų sodas“, tu gali ten pavalgyti, jei norėsi“ (tai restoranų tinklas). Aš pasakiau: „Būčiau labai dėkingas, jei galėtum paruošti stalą, nes esu tikrai labai pavargęs, noriu pavalgyti ir iš karto eiti miegoti“. Jis žino, kad man patinka „Alyvų sodo“ didelės porcijos salotų - jie papildo lėkštę tiek, kiek tu nori.
Aš užėjau į motelį ir paklausiau klerko, kur rasti „Alyvų sodą“ ir jis pasakė, kad vienas yra tik už trijų kvartalų - išvykau ir pavažiavau 1,4 mylios... Tikrai suradau restoraną, buvau nedelsiant pasodintas ir man buvo pateiktas nuostabus valgis – 2 didelės porcijos salotų, viščiukas Parmesan.... skanu.
Tai buvo rhema žodis. Su šiuo žodžiu buvo malonė, kuri įgalino mane gauti tam vakarui skirtą aprūpinimą. Tai nebuvo šlovinga, tai nebuvo dramatiška. Tai tiesiog normalus gyvenimas. Aš daug rašiau apie vyrus ir moteris Biblijoje, kurie atliko didžius darbus pagal rhema žodžius ir pavyzdžius, bet realybė yra tokia, kad Viešpats kalba daugiausia žodžių apie įprastus kasdieninius dalykus.
Bažnyčios, kurioje aš tą savaitę viešėjau, pastorius pasakė man, kaip jų bažnyčios mokykla gavo $48.000 susimokėti nuomos mokestį. Vieną dieną važiuodamas greitkeliu prie įėjimo į pastatą jis pamatė reklaminį stendą su skelbimu „Parduodama“. Viešpats jam pasakė, kad nusipirktų tą pastatą. Pardavimo kaina buvo $17.500 ir jis neturėjo pinigų, bet galėjo pirkti išsimokėtinai. Pardavėjas pasakė, kad jie gali sudaryti sutartį, taigi jie susitarė.
Po dviejų mėnesių valstybinė įstaiga kreipėsi į jį ir pranešė, kad jiems reikia 20 pėdų tos žemės, nes jie norėjo padidinti reklamai skirtą plotą. Jie už tai sumokėjo $48.500. Jie sudarė sutartį, sumokėjo nuomos mokestį už mokyklos patalpas ir po 6 mėnesių išsimokėjo visą sumą. Jie dar tebeturi tą sklypą ir jo vertė $250.000. Jie tikisi, kad vieną dieną restoranas jį nusipirks.
Tai buvo rhema žodis ir jame buvo malonė pardavėjui sutikti laikyti tą skelbimą. Tai vedė į tai, ką Tėvas buvo suplanavęs – 20 pėdų žemės pardavimą ir kas dar žino kiek ateityje.
Dar jokio lietaus
Žyd 11 yra didžių vyrų ir moterų „tikėjimo galerija”. Supraskite, kad kiekvienas jų gavo rhema žodį ir kai jie elgėsi pagal tą žodį, tai buvo jų tikėjimas.
Ieškok rhema/malonės ir ieškok atsakymo (tikėjimo) šioje eilutėje: „Tikėjimu Nojus, Dievo perspėtas (rhema/malonė) apie tuo metu dar nematomus dalykus, būdamas dievobaimingas, pastatė arką (tikėjimas) savo šeimai išgelbėti...“ (Žyd 11:7).
Skaitydami Pradžios knygą mes suvokiame, kad pastatyti arkai Nojui reikėjo 100 arba 120 metų. Tame žodyje buvo pakankamai malonės ir jėgos, įgalinančios jį paruošti planus, medžiagas, gyvūnus ir suteikiančios tam pakankamai laiko. „Pagal man suteiktą malonę... Dievas man davė tikėjimo saiką“.
1000 mylių pasivaikščiojimas
Paieškokime rhema/malonės 8 eilutėje: „Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas keliauti į šalį (rhema/malonė), kurią turėjo paveldėti, ir išvyko (tikėjimas), nežinodamas kur einąs“.
Kitas pavyzdys yra Mozė. Apd 7:23-25 pasakoja mums, kad kai jam sukako keturiasdešimt metų, jo širdyje kilo troškimas aplankyti savo brolius, Izraelio vaikus. Tekstas pasakoja, kad jis nužudė egiptietį, „nes Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas jo ranka suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato“.
Mozė turėjo rhema/malonę kad jis yra išgelbėtojas, tik jis norėjo šitą apreiškimą išpildyti savo jėgomis. Šitas perdėtas pasitikėjimas savimi jam kainavo 40 metų, 1/3 jo gyvenimo. Bet kai atėjo laikas, Jo žodis prie degančio krūmo pareikalavo apsispręsti - ir Mozė elgdamasis pagal šią malonę tapo išlaisvintoju Dievo numatytu laiku ir Dievo būdu.
Charakterio savybės
Prisiminkime Sarą: „Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti (ji turėjo veikti ant Dievo pažado) ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo (rhema/malonė)“ (Žyd 11:11). Malonė ir tikėjimas visada eina kartu. Tu negali rasti vieno be kito.
Jūs prisimenate, kad Viešpats pasirodė Abraomui ir Sarai Pradžios 18:14-15 ir pasakė jiems, kad ji pastos ir sekančiais metais turės sūnų. Pradžioje ji juokėsi iš to rhema/malonės žodžio skirto jai, bet po to ji suprato, kas buvo Tas, kuris jai pažadėjo.
Ir tai viską nulemia: kas tai pažadėjo? Bet jūs turite pakankamai artimai vaikščioti su Viešpačiu, kad gautumėte rhema žodį, tą maną savo dvasiai, tą pažadą. Tu nenusprendi pats, kuris pažadas yra tau, ir po to pasakai Jam, ko tu lauki. Sara girdėjo pažadą, tada ji pasitikėjo Tuo, Kuris pažadėjo. Ji nepasitikėjo pažadu, bet Tuo, Kuris stovėjo už to pažado.
Tu turi stovėti ant pažado, nes Jis pirmas tau pažadėjo. Tai reiškia artimą vaikščiojimą su Dievu.
Mūsų 30-metis sūnus vis dar neįgalus, protiškai jis 4 metų amžiaus. Jis vartė knygą su gyvūnų paveikslėliais ir matė vieną paveikslą vaizduojantį bėgančius lauku arklius. Aš išgirdau jį sakant pusiau sau, pusiau garsiai galvojant: „Kai aš pateksiu į dangų aš bėgiosiu kaip jie“. Štai toks buvo jo tikėjimas, ne išgydymu dabar, bet kantriai laukti kol pateks į dangų ir bus išlaisvintas nuo kūno ir proto sužeidimo.
Bet prieš eilę metų, kuomet aš „stovėjau ant žodžio“, kiekvieną dieną cituodamas 1 Pt 2:24: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad mirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jo žaizdomis jūs buvote išgydyti“. Aš citavau tai įvairiomis variacijomis, primindamas Dievui ir tai buvo viskas, ką galėjau padaryti, kad pažadinčiau „tikėjimą“.
Vieną dieną Tėvas įsiterpė į mano citavimą ir pasakė: „Ar negali paprasčiausiai tikėti?“ Aš pasakiau: „Taip aš galiu“. Jis paklausė: „Kas tai?“. Aš tada pacitavau minėtą eilutę ir Jis pasakė: „Labai gerai - tai tik tikėk ir ilsėkis“.
Dėl neteisingų mokymų, žmonės yra sumišę dėl to, kas yra tikėjimas ir kas yra perdėtas pasitikėjimas savimi, bet apie tai-kitą savaitę.... Iki
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.