John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 3 d.,
Atsitraukimas nuo tikėjimo
1 Tim 4:1 parašyta: „Dvasia aiškiai sako, kad paskutiniais laikais kai kurie atsitrauks nuo tikėjimo pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokymams...“
Žodžiai „atsitrauks nuo tikėjimo“ yra raktiniai šioje Rašto vietoje. Tačiau mes turime teisingai suprasti, kad atsitraukimas nuo tikėjimo nereiškia Jėzaus išsižadėjimą, bet atsitraukimą nuo blaivaus ir subalansuoto tikėjimo. Graikiškas žodis čia reiškia „žengti šalin nuo kažko“. Jie yra suvedžioti žengti į šoną nuo protingo ir subalansuoto tikėjimo, bet jie myli Dievą. Šis atsitraukimas yra lėtas, suvedžiojimas vyksta palaipsniui ir pasireiškia įvairiais būdais.
Dauguma mūsų pažįsta tokių žmonių, kurie atsitraukė nuo tikėjimo - jie myli Jėzų, bet jie atsitraukė nuo subalansuoto tikėjimo ir seka kažkokius mokymus ar mokytojus, ar mėgstamą doktriną ir į tai jie sutelkė visą savo dėmesį - dangus, paskutiniai laikai, angelai, pinigai, ekstremali mokinystė, kuomet reikia klausti „vyresniojo“ leidimo savo sprendimams ir t.t.
Mes taip pat matome labai žymius (visų matomus) lyderius, kurie buvo neištikimi santuokose, paliko savo sutuoktinį ar jų sutuoktinis paliko juos, turėjo piktnaudžiavimo (smurtavimo) problemų, ir greitai, po neilgo laiko arba iš karto vėl grįžo į sakyklą. Kai kuriais atvejais jų santuokai iširus, jų tarnavimas nė kiek nuo to nenukentėjo.
Kaip veikia demoniškas suvedžiojimas
Paulius išvardija porą demoniškų mokymų, kurie paplis paskutiniais laikais, ir vienas iš jų yra celibatas. Iš šio pavyzdžio galime matyti, kaip veikia demoniškos strategijos. Petras apibūdina paskutinius laikus Apd 2:16-21; jie prasidėjo per Sekmines ir baigsis Jėzaus sugrįžimu. Gilesnėm studijom, kaip celibatas tapo Romos katalikų bažnyčios politika (siūlau nuorodą į Wikipedia, kurią rasite šio laiško pabaigoje).
Pradžioje celibatas prasidėjo su gerais motyvais; kai kurie asmenys duodavo skaistybės įžadus sekdami Jėzaus ir Pauliaus gyvenimu, kuris jautė, kad galės geriau atlikti savo tarnavimą likdamas viengungiu (1 Kor 7:7,32-33).
Taigi, iki vidurio 100-tųjų ir 200-tųjų metų ir kiti lyderiai pradėjo gyventi celibate. Jokių problemų neiškyla, jeigu jie kaip individai nusprendžia nesituokti ir neturėti lytinių santykių. Tokiu būdu tai tapo kai kurių lyderių asmeniniu pasirinkimu.
Bet bažnyčios hierarchija ėmė stipriai kontroliuoti celibatą po to, kai 300-tųjų metų pradžioje Konstantinas legalizavo Krikščionybę. 385 metais popiežius Siricijus iškraipė Raštą mokydamas, kad Mozės dienomis levitų kunigai tarnavimo metu gyveno šventykloje atsiskyrę nuo savo žmonų. Taigi todėl Dievas nori, kad kunigai susilaikytų nuo lytinių santykių. Sekantis žingsnis buvo toks: jeigu tarnautojas buvo vedęs, jis negalėjo turėti lytinių santykių su savo žmona todėl, kad jis buvo kunigas ir tarnavo Dievui, o po to kunigams apskritai buvo uždrausta tuoktis. Jūs galite matyti, kad klaidinimas prasidėjo su gerais motyvais, bet klaida įsigalėjo, kai buvo iškeliama iš konteksto viena Rašto vieta, šiek tiek ją iškreipiant taip, kad ignoruojamos kitos Rašto vietos, kurios galėtų subalansuoti šį supratimą. Pavyzdžiu, Paulius rašo 1 Kor 7, kad jeigu žmogus neveda, jis nenusideda. Jis patarė sutuoktiniams susilaikyti nuo lytinių santykių tik kuriam laikui, kai jie atsideda maldai ir pasninkui, o po to vėl būti kartu. Su Pauliumi dirbo daug porų (vert. komandų sudarytų iš vyro ir žmonos). Jie taip pat ignoravo faktą, kad Petras buvo vedęs, ir kad kvalifikacija (vedusiam) lyderiui yra būtina turėti tvirtą santuoką ir šeimos gyvenimą (1 Kor 7:2-5; Rom 16:3,7; Mk 1:30; 1 Tim 3).
Taip lygiai kaip celibatas trečiame amžiuje, taip ir mūsų 21-ame amžiuje palikimas žmonos ir susituokimas su sekretore, ir pasilikimas po to tarnavime be atsakomybės už tai, yra nukrypimas nuo protingo ir subalansuoto tikėjimo ir ignoravimas Biblijos nurodymų, kad būtų išaukštinta viena Rašto vieta ar tarnavimas virš Dievo.
Demonai, kurie moko
Paulius sako, kad kai kurie „pasiduos klaidinančioms dvasioms ir mokymams (doktrinoms)“. Galbūt yra keista, kad demonai gali mokyti, bet faktiškai šėtonas suklastoja Dievo dalykus.
Kaip veikia tikri dalykai: Dievas duoda žmonėms apreiškimus per Šventąją Dvasią, Tiesos Dvasią. Tuomet tas asmuo pasidalina apreiškimu, kurį jis gavo, ir tai gali būti patvirtinta Raštu, ir tai patvirtina kiti, kurie pažįsta Tiesos Dvasią ir Raštą. Taip pat yra pavyzdys atitinkantis tą apreiškimą Rašte.
Demonai tai imituoja, duodami apreiškimus žmonėms, kurie jiems atsiveria, dažnai su viliojančiais patyrimais, kurie neatitinka Žodžio, su puse tiesos, kuri atrodo visai gerai, kad kiti taip pat būtų suvedžioti, arba jie išaukština tarnavimą, susitelkia į išgydymus ar įtaką, kad pateisintų tai, kas vyksta.
Tuomet tie žmonės dalinasi gautu apreiškimu susirinkimuose ir tai tampa tiems žmonėms „Dievo judėjimu“. Tie patyrimai ir apreiškimai nesutinka su Raštu ir negalima rasti eilutės nei pastraipos apie tai. Taip pasireiškia žmogaus arogancija, kai tarnautojai skelbia, kad jų apreiškimai yra aukščiau Žodžio.
Faktiškai tarnautojo patyrimai gali būti tikri, ir kongregacija netgi gali patirti pasireiškimus, kurie taip pat tikri ir dėl paklusnumo lyderiui tos dvasios turi laisvę veikti, bet šaknys yra demoniškos, jų tikslas dvasiškai suvedžioti krikščionis, atnešti mišinį tikrų ir demoniškų dalykų.
Po demoniškais apreiškimais dažnai tarnautojo gyvenime slypi nuodėmė. Tai yra svarbi apgaulės dalis. Naujasis Testamentas moko (1 Tim 3), kad vedusiam tarnautojui būtinas stiprus moralinis charakteris, stipri santuoka ir šeima, nors kai kurie yra suklaidinti ir ignoruoja tai. Juos palieka sutuoktinis, arba jie skiriasi su žmona ir veda sekretorę, arba juos palieka žmona dėl piktnaudžiavimo (smurtavimo) ir nenorėjimo paklusti konsultanto patarimams, todėl ji priversta išeiti - dažnai šitie dalykai neturi didelės įtakos jų tarnavimui.
Neatsitiktinai Paulius naudoja, žodį „suvedžiojimas“, kad apibūdintų dvasinį klaidos procesą, nes seksualinis suvedžiojimas yra glaudžiai su tuo susijęs. Taigi, jei tarnautojas gyveno praeityje arba dabar gyvena su seksualine nuodėme, tai tik mažas žingsnelis demonui perduoti jam apreiškimą, kuris racionalizuoja Dievo Žodį į dvasinę apgavystę.
Kai kurie ieško dramatiškų išgydymų ir sako, kad, jei per tarnautoją vyksta išgydymai, tai jis ir jo tarnavimas yra iš Dievo, nors kiti paklūsta Tiesos Dvasiai savo viduje ir Žodžiui, ir pripažįsta, kad tai nėra tikra. Taip, Dievas privertė prabilti asilą, bet išgydymai yra Dievo malonės ženklai, o ne asilo patvirtinimas.
Angelų garbinimas
„Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ (Kol 2:18). Frazė „pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais“ yra graikų kalbos išsireiškimas, kurioje „eike“ reiškia „be tikslo“ ir „phusioo“, reiškia „pasipūtęs“. Tai apibūdina asmenį, kuris pasipūtęs be priežasties - jų charakterio gelmėje, apreiškime, patyrimuose yra klaida ir demoniški dalykai – jie neturi visai dėl ko didžiuotis.
Šis žodis „pasipūtęs“ yra labai susijęs su „išdidumu“ kaip paminėta 1 Tim 6:4-5, kur Paulius sako, kad kai kurie tarnautojai yra išdidūs ir „mano, kad dievotumas yra pasipelnymas“, bet „jie nieko neišmano“. Žodis „išdidumas“ yra „tuphoo“, iš čia kilo „taifūnas“ - Ramiajame vandenyne pasitaikantis uraganas. Tai reiškia „pasipūtęs ir paskendęs dūmuose“, tai apibūdina žvakės dūmo verpetą, kai užpučiama liepsna. Asmuo pasislepia tarnavimo sūkuryje įspūdingais apreiškimais ar mokymais, nors viduje jie yra išsipūtę ir išdidūs, ir tai besivystantis demoniškas suvedžiojimas.
Pamąstykite apie besisukantį uragano verpetą – jie yra suvedžioti dvasių ir demoniškų mokymų ir apsupa save sūkuriu apreiškimų ir dvasingumo, bet tai klaida (Ir kaip uraganas jie palieka griuvėsius, ten kur praūžia).
Štai kaip vyksta suvedžiojimas (klaidinimas): kongregacijos, tarnavimo partneriai, žmonės lankantys susirinkimus – visi ignoruoja Raštą, kuris reikalauja, kad lyderis turėtų stiprų šeimos gyvenimą ir moralinį charakterį, tik tam, kad galėtų pamatyti stebuklus, plunksnas, aukso dulkes ar išgirsti, ką tariamai pasakė kažkoks angelas. Jie ieško įspūdingo reginio, atmesdami ir ignoruodami antgamtinį mokinystės procesą savo gyvenimuose, kurį Dievas bando mumyse atlikti. Mokinystė jiems atrodo per sunki, kasdieniška ar nuobodi, kad būtų apskritai pripažinta iš Dievo.
Žodis yra aiškus: lyderiai privalo turėti stiprų moralinį charakterį, tvirtą santuoką (jei yra vedę) ir šeimos gyvenimą. Būtent pagal tai jie yra vertinami ir iš to plaukia tikri, teisingi apreiškimai ir patyrimai. Kai jūs matote stebuklus, girdite mokymus ir liudijimus apie tarnautojų patyrimus, pasidomėkite šiek tiek giliau apie to asmens vedybinę istoriją ir moralinį charakterį. Jeigu jie buvo praeityje neištikimi, ar jie yra pilnai atstatyti ir ar jų tarnavimas yra subalansuotas? Jei jis/ji atitinka 1 Tim 3 sąlygas - tada gerai, bet jei ne, nebūkime suvedžioti kalbančio asilo.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.