John Fenn, 2010 m. rugsėjo mėn. 11 d.,
Sveiki visi,
Pradėkime nuo pradžių, tai labai gera vieta pradėti...
Jėzus sakė, kad Tėvas yra Dvasia, ne šiaip Dvasia, bet DVASIA (Jn 4:24). Tai yra Asmuo, kuris sėdi Soste danguje, turi dvasinį kūną ir gyvena kitoje, ne fizinėje realybėje.
Tėvui iškilo štai tokia problema: kaip Jis, būdamas Dvasia, kuri gyvena dvasinėje srityje, galėtų veikti savo sukurtoje fizinėje visatos dalyje?
Nemanau, kad Jis mąstė taip: „Vaje, sukūriau fizinį pasaulį, bet kaip dabar man ten patekti?“
Jo sprendimas buvo paprastas ir aiškus: sukurti dvasines būtybes, kurios gyventų ir veiktų Jo dvasinėje srityje, tačiau jų dvasia ir siela gyventų fiziniame pasaulyje. JIE būtų tiltu tarp dviejų realybių ir, jei Tėvas gyventų jų dvasioje, o jie išlavintų savo protą mąstyti taip, kaip Jis mąsto, tada jie įvykdytų Jo valią fiziniame pasaulyje, tokiu būdu leisdami Dvasiai – Tėvui veikti fizinėje visatoje.
Jie būtų gyvosios šventyklos, gyvieji Dievo namai, kiekvienas iš jų, gyvoji poema, sukurtas su meile, kad unikaliai atskleistų nesuskaičiuojamus Tėvo asmenybės bruožus, o visi kartu atstovautų Dievą, kaip Asmenį fizinėje visatoje.
Didis sumanymas, bet...
Jūs žinote, kas atsitiko. Šitie tiltai – žmonės, kurie buvo sukurti būti tiltais tarp Dvasios – Tėvo – ir fizinio pasaulio, išdavė savo Kūrėją. Jie išstūmė Dievą iš savo dvasios ir fizinės realybės, leisdami kitai dvasiai (šėtonui) per save ateiti į fizinį pasaulį (Oz 6:7).
Taip jie tapo tiltu Dievo priešui veikti fiziniame pasaulyje, būtybei, kuri anksčiau taip pat buvo apribota dvasine sfera. Jam taip pat reikėjo fizinių būtybių, kurios galėtų veikti dvasios ir fizinėje srityje, ir jis gavo tai, ko norėjo.
Sprendimas
Žmogus įvykdė nusikaltimą ir žmogus turėjo už tai sumokėti pats. Visa visata sukurta pagal dėsnius. Lyginant juos su termodinamikos dėsniais, galima būtų pasakyti, kad kiekvienam veiksmui yra atoveiksmis. Kai sėkla numiršta žemėje, iš jos pakyla nauja gyvybė. Tu sudavei man, aš atsakiau tau tuo pačiu. Tu dirbi - tai reiškia, kad gauni užmokestį.
Kitaip sakant: ką sėsi, tą ir pjausi, ir tai įtvirtinta įvairiais būdais ST ir NT. „Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus supuvimą, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžiną gyvenimą“ (Gal 6:7); „Duokite ir jums bus duota <...> kokiu saiku seikėte, tokiu bus jums atseikėta“ (Lk 6:38).
(Kartais žmonės neteisingai mąsto, kad jeigu nuodėmės atleidžiamos - tai viskas iš karto turi pasikeisti ir fiziniame pasaulyje. Tačiau pinigai, santykiai, turtas ir nuodėmės pasekmės yra fiziniame pasaulyje. Nuodėmių atleidimas panaikina nuodėmės kaltę, bet ne padarytą žaizdą. Mes turime patys išpažinti savo nuodėmes tiems, prieš kuriuos nusidėjome, mokytis išmintingai tvarkyti finansinius reikalus, kad ištaisytume savo klaidas šitoje srityje, tik tuomet fizinė realybė ims keistis atitinkamai pagal dvasinę).
Taigi pats žmogus turėjo išvyti priešą ir atstatyti žmonijos sugebėjimą būti tiltais, kurių viduje gyvena pats Dievas. Hmm... kaip tai padaryti? Mirtis atėjo į pasaulį per nuodėmę ir nuodėmė perėjo visai žmonijai – kaip žmogui ištrūkti iš šitų spąstų?
Dievui neliko jokio kito būdo, kaip tik tapti žmogumi. Kad viskas būtų teisinga ir legalu, Dievas turėjo atsisakyti Savo valdžios, privilegijų, teisių ir gyventi kaip paprastas žmogus. Kraujo linija pratęsiama per vyrišką lytį, taigi jis negalėjo būti užmegztas žmogišku būdu, kad kraujas jo venose nebūtų suteptas Adomo nuodėme. Jis turėjo pats apvaisinti ląsteles, kad išsaugotų nesugadintą kraują.
Jis turėjo tapti antruoju Adomu, kuris artimai bendrautų su Dievu ir galėtų atitaisyti tai, ką padarė pirmasis Adomas.
Taigi Dievas atidavė Savo vienatinį Sūnų, kad Jis taptų žmogumi. Sūnus gyveno kaip žmogus, pateptas Šventąja Dvasia, sumokėjo pagal įstatymą už pirmo Adomo išdavystę ir leido visiems, kurie nori, tapti Dievo vaikais.
Dievas Tėvas vėl gali gyventi šituose dvasiniuose – fiziniuose kūriniuose, vadinamuose žmonėmis, ir per juos vykdyti Savo valią fiziniame pasaulyje. Štai kas įvyko per Sekmines – Dievas sugrįžo į savo gyvąsias šventyklas – žmones!
Sugrįžkime atgal: nuo Adomo laikų iki Sekminių įvyko daug dalykų. Išstūmęs iš savo gyvenimo Dievą žmogus „keliavo kaip be kompaso“ ir jo būklę galima apibūdinti Teisėjų knygoje du kartus pakartotais žodžiais: „Tomis dienomis nebuvo karaliaus (Izraelyje); kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Teis 17:6; 21:25).
Viešpats turėjo atrasti teisėtą būdą sugrįžti į žmogaus gyvenimą. Nuo tada, kai Jis atidavė žemę žmogui, Jis nustatė tokį principą: „Ką tu atriši (arba suriši) žemėje, bus atrišta (arba surišta) danguje. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus kontroliuoja, kiek Dievas dalyvauja tavo gyvenime. Jeigu jūs nenorite Dievo, Jis jūsų ir netrukdys. Jei jūs ieškosite Jo visa savo širdimi, jūs Jį turėsite visą. Jeigu jūs norite Jo tik tiek, kad derintųsi prie jūsų gyvenimo stiliaus - tai gausite tiksliai tiek, kiek norite.
Dabar prisiminkime Abraomą, kuris atsigręžė savo širdimi į Viešpatį ir tapo mūsų tikėjimo tėvu. Senovėje, kai buvo sudaromos sandoros, abiejų šalių atstovai pasikeisdavo savo vertingiausia nuosavybe. Neišvengiamai su valdymu žemėje dalyvauja ir dangus. Abraomas žemėje turėjo pasiūlyti savo pažado sūnų kaip auką, kad Dievas galėtų iš dangaus atiduoti Savąjį Pažado Sūnų, kad Jis būtų nukryžiuotas (Pr 22:16-18).
Tačiau žmonės vis dar neturėjo „kompaso savo gyvenimo kelyje“. Ir vis dar nebuvo taip, kaip rojaus sode, kai Dievas gyveno žmonėse tarsi gyvose šventyklose, vykdydamas per jas Savo valią žemėje. Prisiminkime, kaip naujoji Izraelio tauta klaidžiojo dykumoje, neturėdama jokių rašytinių moralinių ir dvasinių nurodymų savo gyvenimui. Po to Mozė gavo 613 įsakymų. Jie turėjo toli siekiantį tikslą. Tai buvo ne tik nurodymai kaip garbinti, dorai ir sveikai gyventi. Laiške Romiečiams pasakyta, kad įstatymas duotas vienu tikslu: „Kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstama nuodėmė“ (Rom 3:19-20). Įstatymas tik parodė, kokie jie netobuli ir tolimi Dievui.
Prisiminkime planą
Prisiminkime – Tėvas vis dar bandė legaliai sugrąžinti žmones į pirmykštę rojaus būseną, kada Jis gyveno jų viduje. Todėl Jis turėjo parodyti žmonėms, kaip jie nutolo ir kaip neįmanoma jiems patiems savo pastangomis sugrįžti atgal. Joks žmogus negali būti išteisintas laikydamasis įstatymo. Įstatymas tik parodė, kaip mums reikia Dievo. Paulius vėliau rašė, kad „Įstatymas buvo auklėtojas, vedęs mus pas Kristų, tačiau Kristuje mes tapome Dievo vaikais, mylėdami Jį ir gyvendami iš vidaus į išorę“ (Gal 3:24-26; versta iš anglų k.).
Tai, kas įvyko per Sekmines – Dievas persikėlė iš Jeruzalės šventyklos į žmones, Savo gyvąsias šventyklas – užbaigė pirminį Dvasios – Tėvo sumanymą: siekimą gyventi per žmones, kurie buvo nuostabiai sukurti kaip dvasinės ir fizinės būtybės.
Štai nuo ko mes tęsime toliau ateinančią savaitę: apie Kristų mumyse ir gyvenimą „iš vidaus į išorę“, kurio moko Naujasis Testamentas. Mokysimės būti vedami Kristaus mumyse, bendrauti su Tėvu, apie malonę ir atsakomybę... koks džiaugsmas! Skaitykite toliau.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.