Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2011 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Gyvenimas iš vidaus į išorę. 2 dalis

John Fenn, 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d.,

Išorinė taisyklių ir nuostatų struktūra
Praėjusią savaitę pasakojau, kaip Tėvas – Dvasia, sukūrė fizines būtybes – mus, kad būtume tiltais, sujungiančiais Jo Dvasios ir Jo sukurtos fizinės Visatos pasaulius. Jis numatė, kad žmogus bus kupinas Šventosios Dvasios ir gyvens artimai su Dievu fiziniame pasaulyje.

Kai Adomas nusidėjo, o tai reiškė, kad jis išstūmė Dievą iš savo vidaus į išorę, Viešpats davė žmonėms Mozės įstatymą ir sukūrė šventyklos – kunigų tarnavimo sistemą, kaip išorinę struktūrą puolusiam žmogui. Na, jūs suprantate, kai visa žmonija – tai neatgimę nusidėjėliai, jų nuodėmingai prigimčiai suvaldyti reikia išorinės struktūros. Taigi, Jis nustatė jiems taisykles, kurių vykdymas vestų į gyvenimą, o nevykdymas – į mirtį, ir paprašė pasirinkti gyvenimą (Įst 30:19).

Toje išorinėje struktūroje buvo šventykla, kunigų tarnavimas ir taisyklių bei nuostatų sistema, padedanti gyventi ir garbinti. Kunigas pasakydavo žmonėms, ką kalbėjo Dievas ir ko Jis iš jų tikisi. Šventyklos pastatas ir kiemas buvo vieta, kur žmonės galėdavo susirinkti ir išgirsti, ko moko kunigas. Jei tu norėjai būti ten, kur buvo Dievas, arba girdėti ką Jis sako, turėjai eiti į šventyklą. Tik kunigai pasilikdavo Dievo Artume, nes Jis pats paskyrė Levio giminę tarnauti tokiu būdu, būti Jo atstovais ir perteikti Jo išmintį žmonėms. Žmonės vykdė tai, ką išgirsdavo susirinkę šventykloje. Jie nebuvo labai atsakingi už savo dvasingumą, nes iš prigimties buvo nusidėjėliai (Ef 2:3). Įstatymas galėjo pakeisti tik žmogaus elgesį, bet ne širdį. Įstatymas teisė ne širdies motyvus, bet žmogaus veiksmus.

Viešpats pasakė Jeremijui, kad ateis diena, kai Jis pakeis pačią žmogaus prigimtį, įrašys savo valią jo širdyje, kad jis galėtų taip gyventi ir bendrauti su Dievu, kaip Adomas Rojaus sode. Viskas vėl turėjo grįžti į pradinę būklę! Žmonės turėjo atgimti iš Dvasios! (žr. Jer 31:33-34; Žyd 10:15-17).

Sudie, šventykla – labas, šventyklos
Atėjus Sekminių dienai, Dievas persikėlė iš Jeruzalės šventyklos į Savo gyvąsias, mobiliąsias, unikaliąsias, individualiai pastatytas šventyklas, kuriose kiekvieno dvasinio žmogaus širdyje buvo įrašyti Dievo įsakymai (1 Kor 6:19; Ef 2:20-22; Rom 5:5; Žyd 10:16-17).

Pasikeitus vietai, kai iš centrinės šventyklos, kurioje Dievo žmonės patirdavo Dievo Artumą, Dievas persikėlė į individus – reikėjo pakeisti ir formą. Ankstesnė sistema dabar tapo netinkama, pasenusia, neatitinkančia naujų dinamiškų individų reikalavimų.

Pavyzdžiui, Jėzus yra „romios ir nuolankios širdies“, taigi naujai formai žmogaus charakteryje reikėjo Jo meilės ir nusižeminimo tarnaujant vienas kitam. Ir tai labai skyrėsi nuo senos šventyklos formos, kai visi žmonės tarnavo per kunigus, vykdydami išorines taisykles ir nuostatas išoriniame, matomame tarnavime.

Dar vienas pavyzdys: kai Dievas persikėlė į individus, tapo svarbūs žmonių širdies motyvai. Iki šiol buvo laikoma nusikaltimu tik pats žmogžudystės aktas, bet dabar vien tik supykti be priežasties ant kito asmens reiškia tą patį, ką ir žudyti. Anksčiau tik pats svetimavimo aktas buvo nuodėmė, dabar jau pats motyvas – geismas, laikomas svetimavimu. Dabar jau ne viešas garbinimas ar malda laikomi svarbiais, bet tavo malda Tėvui slaptame kambarėlyje (Mt 5:21-22, 27-28; 6:5-6).
Pagaliau, po tiek daug metų, Dvasia – Tėvas įsigijo gyvas kvėpuojančias būtybes, per kurias galėtų veikti savo sukurtos visatos fizinėje srityje, įsigijo šitas gyvas šventyklas. Dabar tapo svarbi ne išorinė, o vidinė struktūra, nes Jis gyveno žmogaus viduje.

„Mylėsi Dievą visu savo gyvenimu ir savo artimą taip kaip save patį“, – štai viskas ko Jis dabar reikalauja. Šitas sugebėjimas dabar yra žmogaus viduje, kai jis atgimsta iš Šventosios Dvasios. Dabar žmogus natūraliai gali gyventi su Dievu, su Juo kalbėtis ir nebereikia vykdyti visokių keistų dalykų, kad pasiektų šį tikslą (Rom 13:8-10).

Mokytis iš naujo
Tačiau yra kliūtis: dauguma atgimusių žmonių auga mąstydami, tarsi jie būtų senos struktūros šventyklos. Jie išlavinami lankyti šventyklą, manydami, kad būtent ten gyvena Dievas. Jie mokomi, kad kunigai/ klerkai išmano daugiau už juos, o jie patys žino labai mažai, todėl kunigai jiems yra Dievo Žodžio indai. Jie laukia, kad Dievo žmogus perduotų jiems Žodį, užuot vaikščioję toje tiesoje, kurią PATYS girdi iš Dievo. Jie mokomi vykdyti taisykles ir nuostatas, formules bei veiksmus, kad patiktų Dievui arba net manipuliuoti Juo, kad Jis būtų paskatintas ką nors dėl jų padaryti.

Tačiau yra žmonių, kurie nori gyventi Naujojo Testamento realybėje ir suvokia, kad Kristus iš tiesų gyvena juose, suvokia, kad jie yra gyvosios šventyklos, atsakingos už savo pačių tikėjimą, meilę ir gyvenimą su Dievu.

Tačiau, kai mes iš tiesų pradedame pažinti Naujojo Testamento tiesas, ima suktis galva.

Šventyklos mąstymo išlavintas protas ima šaukti: o kur atsiskaitomybė? Kur lyderiai? Kaip neprarasti balanso? Kas mane kontroliuos, mokys, kas bus mano stogu?

Šventyklos mąstymas reikalauja išorinės kontrolės (nes pagrįstas baime), negali patikėti, kad žmonės tikrai gali būti „tikri žmonės“ su Dievu savo širdyje, gyventi mylėdami vienas kitą, bendrauti tikėjime, patys girdėti Galvos nurodymus, būti kontroliuojami JO Dvasios ir, kad tai „veikia“.

Šventyklos mąstymas neturi nieko, su kuo galima būtų tai palyginti, tačiau visi tekstai apie Naujojo Testamento realybę pateikia argumentus prieš tai, ką jie iki šiol žinojo (Naujasis Testamentas buvo parašytas namų bažnyčioms). Tačiau tau reikia betarpiškai patirti Naujojo Testamento bendravimą, kad galėtum geriau suprasti.

Šventyklos mąstymas negali suvokti, kad grupė šventyklų, reguliariai susirenkančių kieno nors namuose, gali būti atsakingos viena kitai, saugoti viena kitą nuo galimų nukrypimų, gali būti sujungtos su didesne Kristaus Kūno dalimi, nesvarbu, kur ir kaip jie susirenka, gerbti dovanas, kurios veikia jų tarpe, užuot gerbus kieno nors „esančio aukščiau virš jų“ tarnavimą. Tai labai svetimi dalykai šventyklos mąstymą turintiems žmonėms.

Šventyklos mąstymas negali suvokti vadovų, kurie yra nusižeminę, prieinami, vertina kitus daugiau nei save, nesiekia pritraukti sau dėmesio todėl, kad šventyklos mąstymas išaukština šventikų kastą, kuri yra jos Dievo Žodžio indais ir mėgsta būti dėmesio centre, nori būti aukštinami. Gyvosios šventyklos realybė yra tokia, kad vienas sodina, kitas laisto, Dievas augina, taigi visi esame lygūs (1 Kor 3:1-10).

Reikia laiko, kad pasikeistų šventyklos mąstymas, kad žmonės mąstytų apie save, kaip apie gyvąsias šventyklas. Apaštalų darbuose (Apd 2:46) paminėta, kad po Sekminių žmonės kiekvieną dieną lankydavo šventyklą ir taip pat laužydavo duoną vieni kitų namuose. Jie viena koja dar stovėjo šventykloje, o kita jau Naujojo Testamento gyvenime, ir tai vyko maždaug 18 mėnesių. Šis perėjimas iš Senojo Testamento mąstymo į Naujojo Testamento realybę tęsėsi 18-24 mėnesius, nes vėliau skaitome (Apd 8:1), kad dėl Sauliaus iš Tarso persekiojimų, visi mokiniai, išskyrus apaštalus, paliko Jeruzalę. Netgi kai Saulius sutiko Viešpatį (Apd 9), mes jau niekada daugiau nebesutinkame žmonių, grįžtančių į šventyklą, nes jie jau buvo visiškai atnaujinti kaip Dievo šventyklos.

Šiandien mes matome, kad reikia tokio pat laikotarpio: 18-24 mėnesių, kad žmogaus protas atsinaujintų, ir užuot mąsčius, kaip statyti šventyklą, imtų mąstyti apie save, kaip apie gyvąją Naujojo Testamento šventyklą.

Kai Dievas persikėlė iš centrinės šventyklos pastato Jeruzalėje į žmones, užuot kvietęs juos ateiti pas Jį, Dievas dabar gali susitikti su jais ten, kur jie gyvena: jų namuose, darbe, prekyvietėse ir gatvėse. Dievas Tėvas, šitas Tėvas – Dvasia iš kitos srities, dabar turi tai, ko Jis visada norėjo ir ką Jis turėjo, kai Adomas buvo Rojaus sode, – Jis galėjo vaikščioti ir kalbėtis su žmonėmis jų soduose, namuose, ten kur jie gyveno! Namai tapo sandoros susitikimo vieta, nors namai nėra svarbiausia, svarbiausia yra žmonės, bažnyčia, gyvosios šventyklos – tai yra svarbiausia.

Taigi, kai mes sakome: „Kur yra bažnyčia?“, mes turime galvoje žmonių grupės susirinkimą – TEN yra bažnyčia!

Pamąstykime apie tai šitaip...
Praėjusį sekmadienį mūsų namų bažnyčios susirinkime Mounds, Oklahoma, namų šeimininkai Jeff ir Mary, sugalvojo šitą palyginimą. Manau, kad jis vykęs – mums buvo linksma ieškoti atitikmenų. Pabandykite ir jūs.

Šventyklos mąstymas yra kaip kompiuteriai prieš sukuriant internetą. Tuomet visi kompiuteriai pastate būdavo sujungiami į vieną sistemą ir prijungti prie pagrindinės IBM įrangos, bet neturėjo ryšio su kitais kompiuteriais už to pastato ribų. Visi kompiuteriai darbe galėjo bendrauti tik tarpusavyje derindamiesi su kompiuteriu, turinčiu pagrindinę įrangą. Tai buvo sudėtingas darbas, kuriam viską diktavo tas pagrindinis kompiuteris. Kai žmonės eidavo pietauti, jie susitikdavo su tais, kurie dirbdavo kituose pastatuose ir taip pat turėjo savo kompiuterius – lygiai taip pat, kaip kad vienos bažnyčios žmonės susitiktų su kitų bažnyčių žmonėmis, tačiau jie visi pririšti prie savo kompiuterių ir labai apriboti.

Taip buvo prieš Sekmines, šventyklos epochos metu, tačiau tai puikiai pailiustruoja šventyklos mąstymą, kuris gyvuoja šiandien.

Naujojo Testamento realybė gali būti pailiustruota taip: kiekvienas asmuo yra sujungtas su pasauliu per internetą, kiekvienas asmuo turi Wifi, kiekvienas asmuo yra sujungtas su super-kompiuteriu individualiai ir tuo pat metu su kiekvienu kompiuteriu visame pasaulyje.

Dabar kiekvienas asmuo gali prisijungti per kompiuterį prie visokios informacijos, tokios kokios nori – jiems nebereikia eiti į centrinį pastatą, kad galėtų prisijungti prie pagrindinės kompiuterinės įrangos ir susiderinti su ja, kad galėtų dirbti kartu.

Kiekvienas asmuo gali gauti informaciją iš super-kompiuterio, kalbėti ir bendrauti su kitais kompiuteriais patys ir kada nori. Tačiau kiekvienas kompiuteris turi norėti kalbėti ir dalyvauti, nes kitaip negali tapti didesnio tinklo dalimi.

Kiekvienas asmuo pasikrauna skirtingos informacijos iš super-kompiuterio – tai, ką turiu aš ir ką turi tu yra reikšminga, todėl mes turime mylėti ir vertinti tas skirtingas vienos mozaikos dalis.

Ir galiausiai... netgi jeigu tavo kompiuteris yra pilnas virusų, tu vis tiek gali gauti švarios informacijos iš super-kompiuterio. Jis pats sukūrė jus kaip meno kūrinį, bet per daug metų jūs prisirinkote kitų, virusais užkrėstų programų, kurios trukdo lengvai priimti informaciją iš super-kompiuterio, tačiau einant laikui Jis išvalo visą tą sugadintą įrangą, kad Jo informacija be trukdžių galėtų plaukti į jūsų kietąjį diską.

Dievas negyvena rankų darbo šventyklose <...> Jame mes gyvename judame ir esame (Apd 17: 24-27). Tokia yra Naujojo Testamento realybė. Taigi, dabar suderink savo mintis su Dievo tiesa, užuot dirbtinai mėginęs Naujojo Testamento tiesą įsprausti šventyklos kontekstą ir mąstymą.

Kitą savaitę rašysiu apie tai, kaip gyventi subalansuotą ir sveiką Naujojo Testamento šventyklos gyvenimą...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą