John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 

Sveikinu visus,

Dažnai girdime posakį : „Aš einu per dykumą“. Kartais žmonės sako: „Dievas su manimi nekalba“ arba „Jaučiuosi taip, lyg Viešpats mane būtų palikęs“. Kartais

žmogus jaučiasi lyg būtų dykumoje, jei kurį laiką netarnavo Dvasios dovanomis ar nematė dvasinio sapno. Visa tai ir dar daugiau gali lydėti jausmą, kad esi sausoje dvasinėje dykumoje.

 

Mes lyginame savo dykumą su Izraeliu dykumoje.

 

Mes jaučiamės lyg būtume sausoje vietoje, bandydami pasiekti dvasinę Pažadėtąją žemę, kupiną išsipildymo, tikslo ir krypties, kuri suteiks mums ramybę ir artumą Dievui. 1 Korintiečiams 10:1-13 Paulius pabrėžia Izraelio klaidas, kad jie visi buvo po tuo pačiu Dievo debesiu, visi kartu perėjo per tą pačią jūrą, visi valgė tą pačią maną, visi „gėrė iš tos pačios Uolos, o ta Uola buvo Kristus“. Vis dėlto kai kurie iš jų nebuvo patenkinti Dievu, nes jie puolė į seksualinę nuodėmę, stabmeldystę ir geismą ilgėdamiesi santykinės gausos, kurią turėjo Egipte. Taigi kyla klausimas: kodėl dykuma ir ko turėtume iš jos tikėtis? Galbūt taip pat: koks turėtų būti mūsų požiūris, kai esame dvasinėje dykumoje?

 

Paminėjęs Izraelį dykumoje, Paulius 6 ir 11 eilutėse pasakė: „...tai jiems nutiko kaip pavyzdžiai, kad mus pamokytų...“ Graikiškas žodis „įspėti“ reiškia „atkreipti dėmesį, švelnus papeikimas, įspėjimas (atkreipti dėmesį)“. Kitaip tariant – pastebėkite, studijuokite, mokykitės ir nedarykite jų klaidų, kai esate savo dykumoje.

 

Apsvarstykite Izraelio patirtį dykumoje...

 

Viešpats davė Izraeliui 10 įsakymų ir likusią Mozės įstatymo dalį, kai Izraelis buvo dykumoje. Tuo metu, maždaug 1400 m. pr. Kr., jokia tauta nevaldė tos dykumos. Tai rodo, kad Dievo Žodis nepriklausė jokiai tautai. Jis buvo skirtas visiems, visiems, kurie norėjo Jį priimti. Taip pat galėtume sakyti, kad Jėzus (Dievo Žodis kūne) kabojo ant kryžiaus tarp žemės ir dangaus, ir toje tarpinėje vietoje, niekam nepriklausančioje, Jis sumokėjo kainą už visus.

 

Priešingu atveju, jei Dievas būtų davęs Žodį Izraeliui po to, kai jie apsigyveno Izraelio žemėje, jie būtų galėję pasakyti, kad jokia kita tauta negali turėti Dievo Žodžio. Jei Jėzų būtų nukryžiavę tik žydai, jie galėtų Jį laikyti išskirtinai savuoju. Tačiau Jėzaus nukryžiavime dalyvavo žydai ir pagonys (romėnai). Todėl asmuo, kuris yra Gyvasis Žodis savo dykumos viduryje, yra skirtas visiems, kurie Jį priims.

 

Taip pat pagalvokite...

 

Jei Dievo Žodis būtų buvęs duotas Izraeliui Izraelio žemėje, visos kitos tautos turėtų pasiteisinimą nepriimti Viešpaties. Jos galėtų pagrįstai sakyti, kad Jis yra tik Izraelio „dievas“. Tačiau Jis to nepadarė, todėl niekas neturi pasiteisinimo. Dykuma nėra pasiteisinimas prarasti tikėjimą Dievu, nes didžiausi Izraelio egzistencijos stebuklai įvyko jiems klajojant dykumoje. Jis perskyrė jūrą, pavertė nuodingą vandenį gaiviu, privertė vandenį lietis iš uolos, dieną tiekė debesį, o naktį – ugnį, davė manos, putpelių, jų drabužiai ir batai nesudildavo ir dar daug daugiau – visa tai Izraeliui esant dykumoje.

 

Mes taip pat turime ieškoti Jo stebuklų savo dykumoje. Kai kurie iš jų skundėsi, kaip Viešpats juos aprūpino (mana) – nebūkime tokie!

 

Šis Viešpaties, duodančio savo Žodį dykumoje, modelis yra priežastis, kodėl žmogus taip dažnai artėja prie Dievo ir jaučiasi dvasiškai stiprus tais laikais. Nors dykumoje, viduje jie yra stiprūs. Jie pastebi „mažus“ aprūpinimo stebuklus (kartais vos pastebimus), bet taip pat ir laiką, malonę bei daugybę kitų ženklų, kad Jis yra su jais, ir jie yra paguosti.

 

Prieš daugelį metų vedžiau Biblijos studijas vidutinio saugumo kalėjime. Biblijos studijose dalyvavę vyrai buvo padarę labai sunkius nusikaltimus ir buvo nuteisti iki gyvos galvos. Jie buvo dykumoje, kurią patys buvo susikūrę, ir joje liks iki mirties. Tačiau tie vyrai buvo laisvesni nei daugelis žmonių, gyvenančių įprastą gyvenimą už kalėjimo sienų. Jie buvo laisvi savo dvasia, savo siela, Viešpats buvo toks realus, toks maloningas jiems, ir jie tikrai demonstravo Viešpaties džiaugsmą ir ramybę kalėjimo ir jo sunkios kultūros viduryje.

 

Paulius vertino savo dykumos patirtis: „Jis man pasakė: ‘Tau gana mano malonės, nes mano stiprybė yra tobula (subrendusi, užbaigta, išbaigta) tavo silpnume.’ Todėl aš girsiuosi savo silpnumu, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ 2 Korintiečiams 12:9

 

Kiekvieno žmogaus patirtis dykumoje yra unikali ir labai asmeniška. Niekas kitas negali jos pasigirti, ir tai įrodo, kad mes tik keliaujame per ją, o tai svarbu prisiminti. Ėjimas per dykumą yra laikinas, tik gyvenimo tarpsnis. Kai mūsų vyriausią sūnų Chrisą, kuriam buvo tada 17 metų ištiko insultas, dėl kurio jis prarado galimybę judinti kairę ranką ir didelę dalį kairės kojos, Viešpats pasakė Barbarai: „Tegul tai būna akimirka, o ne visas gyvenimas.“ Tai reiškia, kad iš dangaus perspektyvos tai tik... trumpalaikė akimirka, ir Jis norėjo, kad ji pamatytų platesnę perspektyvą krizės įkarštyje.

 

Neturėtume pasilikti tokioje padėtyje, kur galėtume sakyti, kad esame aplinkybių aukos arba kad mūsų dykuma atsirado dėl kitų nuodėmių – ne. Neturėtume  sakyti: „Jei tik egiptiečiai būtų mus savanoriškai paleidę“ , „Jei tik pastorius nebūtų turėjęs romano su garbinimo vadove, nebūčiau toks piktas ant jų ir Dievo.“ „Jei pastorius nebūtų nusidėjęs, nesijausčiau taip, lyg visas mano dvasinis pasaulis būtų subyrėjęs.“ Ne.

 

Nesvarbu, kas ką ir kada darė, prisiminkite posakį: „Jei nebesijauti taip arti Dievo, kaip anksčiau, atspėk, kas pasikeitė?“ Izraelis turėjo eiti per dykumą, kad pasiektų Pažadėtąją žemę. Jėzaus nukryžiavimas privertė mokinius bėgti ištiktus šoko ir sumišimo. Tačiau atėjo prisikėlimo diena. Dykuma yra gyvenimo žemėje dalis, bet dykumos yra sezoninės.

 

Antrajame Petro laiške 1:4 Petras rašė: „...per kuriuos mums duoti be galo didingi ir brangūs pažadai, kad per juos galėtume tapti dieviškosios prigimties bendrininkais*...“ Mes laikome Dievo pažadus atsakyta malda, todėl darome viską, kad stovėtume „tikėjime“. Išvarinėjame demonus, prašome Tėvą angelų, galbūt pasninkaujame ir meldžiamės, laukdami pažado išsipildymo. *Graikiškai: koinos – bendravimas, turint kažką bendro.

 

Tačiau Jis sakė, kad pirmiausia juos duoda tam, kad galėtume būti Jo dieviškosios prigimties bendrininkai. Mano patirtimi, daugeliu atvejų, kuo greičiau susitelkiu į tai, kad labiau panašėčiau į Kristų ir augčiau, nekantriai laukdamas Jo pažado išsipildymo, tuo greičiau tas pažadas ištesimas. Užuot priėmęs klaidą, kad tik nuo manęs priklauso kovoti, stovėti, sudrausti, pasninkauti ir melstis, kad pamatyčiau atsakymą, aš sustoju ir artinuosi prie Jo. Tuo metu darau viską, ką galiu, kad ugdyčiau Kristaus charakterį ir dvasios vaisius, laukdamas pažado išsipildymo. Suderinkite savo širdį su Jo aukštesniu tikslu – duoti jums pažadą, kad galėtumėte bendrauti su dieviškąja prigimtimi, ir dykumos laikas labai greitai sutrumpės.

 

 

Kitą savaitę; Švelnumas dykumoje. Iki tol – laiminu!

 

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com