John Fenn, Kodėl dykuma? Tylos vieta. 3 iš 3, Savaitės mintys,

 

John Fenn, Why the Wilderness? The place of silence. 3 of 3, Weekly Thoughts, 3/28/26

 

Sveikinu visus,

 Ar kada nors buvote dykumoje? Ten nėra daug, tik uolos, smėlis ir keli augalai. Ji gelsvai rudos spalvos ir atrodo, kad tęsiasi amžinai. Ji blanki. Ji tarsi dubuo košės.

Nėra nieko, kas jus vizualiai atitrauktų, ir nėra jokio triukšmo, išskyrus retkarčiais pasirodantį paukštį. Jos grožis slypi jos atšiaurume. Sausos dykumos patirtis yra tylos vieta, kai galima apsidairyti, apmąstyti ir pabūti vienumoje su savo mintimis.

 

Tyla nuo seno yra judaizmo kertinis akmuo. Kunigai savo pareigas šventykloje atlikdavo tyloje. Kai jie aukodavo gyvūną ar grūdus, tai darydavo tyloje. Priešingai, kitos religijos daugiausia dėmesio skiria giesmėms, gongams, dainoms, maldoms ir panašiai, kai jų kunigai atlieka savo pareigas. Rabinas Abahu sakė, kad kai Dievas davė Mozei įsakymus, visi žmonės nutilo, ir net pasaulis nutilo. Žodžių pasninkas jau seniai yra judaizmo ir krikščionybės dalis – ypač žinomi vienuoliai, kurie praktikuoja tylos įžadus.

 

Kai pranašas Elijas po susidūrimo su Baalo pranašais buvo oloje, jis sutiko Dievą ne viesule, ugnyje ar žemės drebėjime, o „... tyliame balse“. Hebrajų kalba; kol demamah dakah, pažodžiui reiškiantis „trumpos tylos garsas“. Jį galite girdėti tik tada, kai nekalbate. Kai nešlovinate. Kai nesimeldžiate.

 

Daugelis atrado, kad yra sukurti tam, kad girdėtų Jo balsą tam tikroje vietoje ir proto būsenoje. Galbūt tai būna dirbant sode, galbūt gamtoje, galbūt karštame duše ar vonioje. Atrodo, kad Viešpats mus pasitinka ten, ir savo nežinojime galime manyti, kad Jam patinka tam tikra vieta. Tačiau tiesa ta, kad būtent toje vietoje mes pereiname į neutralią būseną, kai visi kiti blaškymai yra atjungti. Pirmiausia suvokiame Jo buvimą, o tada Jo Žodžius.

 

Dvi klausymosi dalys

 

Kai esu savo biure namuose, dažnai girdžiu Barbarą kažkur kitur namuose mane šaukiančią. Bet nesuprantu, ką ji sako – girdžiu jos balsą, žinau, kad ji kažką sako, bet negaliu įskaityti žodžių. Turiu prieiti arčiau jos, kad suprasčiau. Hebrajų kalba kalbėtojas yra „Medaber“, o tai, kas sakoma, yra „medubar“.

 

Kiek kartų savo dvasioje suvokiame vedimą, tada mūsų protas prieštarauja tam ir darome savo, tik tam, kad vėliau suprastume, jog tai buvo Viešpats? Girdėjome balsą ir galbūt supratome pagrindus nurodymui, bet nusprendėme daryti taip, kaip mums liepė mūsų protas. Reikalingos abi dalys – pirmiausia išgirsti, kad Jis kalba, o tada suvokti, ką Jis nori pasakyti. Su Viešpačiu Jis gali atsisiųsti( angl. download) visą skyrių, kurį mums sunku išreikšti žodžiais, nes apreiškimas yra toks platus ir jungia tiek daug „taškų“ mūsų gyvenime.

 

Bet viskas prasidėjo nuo tylos. Būtent toje tyloje mes žinome, kad esame mylimi, apkabinti ir išklausyti. Mes ne vieni. Tačiau tas suvokimas yra subtilus, mūsų dvasioje, tas tylus, tylus balsas, kuris kartais tėra gili ramybė viduje. Bet to pakanka, jei leidžiame jam būti gana. Vien jausti Jo buvimą yra toks turtingas, toks gilus, kad kartą pastebėjus, tai tarsi žengti pro didžiuosius dvaro vartus. Per daug visko, kad galėtume viską ištirti vienu metu, ir mes norime sėdėti, pasinerti ir visa tai sugerti – tokį Jo buvimą mūsų dvasioje mes suvokiame tylos viduryje.

 

Pagalvokite...

 

Dievas savo balsu sukūrė visatą. Todėl maldos yra svarbios. Tačiau tarp Jo ir mūsų žodžių yra tylos akimirkos. Sakinio pabaigoje dedame tašką, kad pažymėtume tylą, kalbėjimo pabaigą. Sakinio pabaigoje dedame šauktuką, kad pabrėžtume mintį ar emociją. Tačiau taško ar šauktuko pabaigoje yra tylos tarpas. Žodžiai yra svarbūs maldai, bet tyla yra lygiai taip pat svarbi. Be tylos tarp žodžių mes nežinotume žodžių reikšmės.

 

Tamsa tarp žvaigždžių nakties danguje suteikia joms apibrėžimą ir dimensiją. Sporto renginyje pertrauka yra tyla tarp veiksmo, kuri suteikia galimybę apmąstyti, planuoti ir apibrėžia, kas toliau vyks žaidime. Iškilmingomis akimirkomis, tokiomis kaip vestuvės ir laidotuvės, sulėtėja mūsų kalba, kad būtų galima tylos akimirkų apmąstymams. Negalime ištarti žodžių, jei tarp jų nėra tylos. Būtent žodžių nebuvimas ir parodo, kas yra tyla. „Nutilkite ir žinokite, kad aš esu Dievas.“ Psalmė 46:10.

 

Žodis „sela“ 39 psalmėse pavartotas 71 kartą ir buvo didelių diskusijų šaltinis dėl jo reikšmės. Jis buvo vartojamas pauzei žymėti panašiai kaip šiandien rašant natas vartojama fermata. Fermata vadinama paukščio akimi arba ciklopo akimi, nes tai taškas su antakiu virš jo. Tai reiškia padaryti pauzę po to, kai nata laikoma atlikėjo ar muzikanto nuožiūra.

 

Žodžio „sela“ šaknis panašiai reiškia „padaryti pauzę“, „sulaikyti“ arba „pakabinti“. Be selos eilutės pabaigoje žmogus tiesiog aklai pereitų prie kitos eilutės, nesustodamas tyloje apmąstyti ką tik pasakytos minties. Kaip dažnai jaučiamės vedami arba jaučiame Viešpaties nurodymą ir tiesiog tęsiame savo reikalus, neskirdami laiko „sela“, stabtelėti, įsiklausyti į tą paskutinį žodį, tą paskutinį apreiškimą, kurį gavome? Priimkite tą „rhema“, tada grįžkite ir dar šiek tiek apmąstykite, gaudami kiekvieną dvasinio peno kruopelę.

 

Malda yra priemonė, kuria perduodami mūsų prašymai, tyla nukelia mus į Jo akivaizdą.

 

Kultūra moko mus, kad tyla yra tuštuma, kurią reikia užpildyti. Žiniasklaidoje „miręs oras“ yra neigiamas. Jie turi užpildyti tylą žodžiais ir (arba) vaizdais. Tyla yra tuštuma. Tyla prilyginama vienatvei. Todėl mūsų maldos linkusios susilieti su visais kitais garsais, ir tampa sunku išgirsti Ganytojo balsą tarp daugelio. Turime nustoti klausytis tų kitų balsų, kol nepasieksime taško, kai Jo balsas tyloje yra vienas.

 

Tačiau Kristuje tyla turi prasmę. Tylai reikia dviejų dalių: nutildyti liežuvį ir nutildyti sielą. Liežuvio tyla atveria duris į sielos tylą. Ji taip pat atveria duris meilei, empatijai, apmąstymams ir asmeniniam kurso koregavimui. Jie eina kartu, kaip minėta aukščiau, žodžiu neapibrėši kitaip, kaip tik tyla tarp jų, todėl ir savo ryšio su Dievu neapibrėši be tylos periodų. Tačiau tyla per dažnai pamirštama. Mes sakome Dievui, ko norime, skelbiame, kariaujame, skelbiame, mes, mes, mes. Kaip mes galime tikėtis išgirsti savo Tėvą ir Viešpatį, jei patys kalbėsime? Mokykitės tylos.

 

Vienas rabinas yra pasakęs: „Šauksmas, kurį sulaikome, yra pats galingiausias.“ Kitas pastebėjo: „Pasninkas nuo žodžių turi didesnę transformacinę galią nei pasninkas nuo maisto.“ Dykumoje pagalvokite apie tylos laikus. Savo maldos gyvenime būtinai skirkite tiek pat laiko tylai. Taip aš gyvenu jau dešimtmečius ir esu įsitikinęs, kad tai viena iš priežasčių, kodėl apreiškimai nesiliauja. Laikais, kai jaučiu poreikį daugiau apreiškimo, prašau Tėvo to paties, ko Paulius prašė Efeziečiams 1:17-19: „Tėve, prašau, duok man išminties ir apreiškimo Dvasią Tavo pažinimui, kad mano proto akys būtų apšviestos ir suprasčiau, koks gilus yra Tavo kvietimas man.“

 

Dykumoje debesis yra čia pat. Jo stebuklai yra čia pat. Pamatyk juos. Pagalvok apie juos. Galbūt, kaip ir kunigai, skirk laiko atlikti savo pareigas tyloje, apmąstyti savo širdį, nes dykuma skirta ne tam, kad išbandytų tave dėl blogio, bet tam, kad įrodytų, ką Jis žino esant jumyse, kad ir tu galėtum tai pažinti. TADA tu iš dykumos išeisi stipresnis nei anksčiau. Dykuma tėra akimirka tavo amžinajame gyvenime, nepaversk ja viso savo gyvenimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašyk man el. paštu cwowi@aol.com