John Fenn, Dievas pateikia žmonėms pavyzdžius. Mūsų praeitis. 2/4, 12/5/25

  John Fenn, God making examples of people. Our past life. 2/4, 12/5/25

 

 Sveikinu visus,

Praėjusią savaitę pasakojau, kaip Izraelis gavo daug mažiau Dievo apreiškimo nei mes, turintys Jėzų. Tėvas praeityje „daugeliu būdų ir dalimis“ kalbėjo senovės

Izraeliui, bet šiomis paskutinėmis dienomis apreiškė savo sūnų: „Jei matėte mane, matėte Tėvą“ (Jn 14, 9). Izraelis to neturėjo.

  

Mozės įstatymas buvo apreiškimas 3 kategorijose:

Garbinimas, moralė ir higiena 613 įstatymuose

 

Moralinis įstatymas moko apie elgesį. 613 Mozės įstatymų buvo apibendrinti 10 įsakymų. Tie 10 buvo apibendrinti 2 dalyse; Pirmieji 4 buvo susiję su meile Dievui. Paskutiniai 6 buvo susiję su meile artimui, pagrindinis įsakymas tame skyriuje buvo „gerbk savo tėvą ir motiną“. Likę įsakymai nemeluoti, nežudyti, nevogti, negeisti, nesvetimauti kyla iš pirmojo įsakymo gerbti mamą ir tėtį. Morkaus 12:28-31

 

Kai Dievas Izraeliui davė tai, kas jiems buvo visiškai nauji apreiškimai apie Dievo standartus, Jis pateikė žmonėms pavyzdžius, kai jie pasirinko pažeisti tuos įstatymus. Kai įstatymas buvo duotas, teismas turėjo būti vykdomas pagal tą įstatymą. Tai tarsi tėvas, grasinantis griežtai drausminti vaiką, nors tokia nėra jų prigimtis. Kai jis pateikia grasinimą, jis privalo jo laikytis. Jei jie to nepadaro, mokydami vaiką paklusti, jie  parodo, kad mama ir tėtis nėra savo žodžio žmonės. Dievas YRA  žodis, todėl, kai įstatymas buvo duotas, Jis turėjo jį vykdyti drausmindamas.

 

Tarp pavyzdžių, kuriuos Dievas pateikė žmonėms, priskiriamiems garbinimo kategorijai:

 

Korachas ir 250 levitų, kurie metė iššūkį kunigystės tvarkai, aprašytai Skaičių knygos 16 skyriuje. Žemė atsivėrė ir juos prarijo. Kitas pavyzdys – Nadabas ir Abihuvas, Aarono sūnūs, kurie aukojo „keistą ugnį“ ant aukuro ir buvo nedelsiant Viešpaties nubausti mirties bausme.

 

Moralės įstatymo laužymo pavyzdys buvo vyras, per šabą rinkęs malkas. Skaičių knygos 15:31–36. Dievas ką tik buvo baigęs juos mokyti apie įstatymo laužymo pasekmes 31 eilutėje, bet vyras ignoravo Dievą ir tyčia sulaužė įsakymą. Jis buvo užmėtytas akmenimis.

 

Dievas mums pateikė mūsų praeities klaidų ir Savo malonės mums pavyzdį.

 

Mes taip pat patyrėme sunkių laikų, ir kaip Izraelis, Jis atleido mums mūsų nuodėmes, bet Jis leido mums kentėti savo pačių blogų sprendimų pasekmes kaip pavyzdžius, kad daugiau tuo keliu neitume. Ir galbūt dar svarbiau – pamatyti Jo malonę, pamatytume, iš ko buvome išgelbėti.

 

Jis atleidžia mums nuodėmes, bet leidžia mums išlaikyti praeities nuodėmių ir teismo dėl klaidų prisiminimą, kad jos galėtų būti mums pavyzdžiais, kad galėtume iš jų pasimokyti. Mūsų gyvenimas praeityje ir dabartyje yra pavyzdys ne tik mums, bet ir kitiems, kaip matyti iš Didžiojo pavedimo:

 

„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas... mokydami jas laikytis visko, ką esu jums įsakęs...“ Mato 28:19-20. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimai yra pavyzdžiai, kuriuos Dievas naudoja mokydamas kitus savo kelių, kad atvestų juos pas Jį.

 

Paulius sakė, kad jo praeitis ir jam parodyta malonė buvo pavyzdys visiems: 1 Timotiejui 1:12-16 jis rašė, kad jis buvo „didžiausias “ tarp nusidėjėlių, nes persekiojo surinkimą. Jis sakė, kad sulaukė gailestingumo dėl dviejų dalykų: pirma, nes persekiojo surinkimą nežinodamas ir netikėdamas; antra, kad Viešpats norėjo, jog jo gyvenimas būtų pavyzdys tiems, kurie dėl to ateis pas Viešpatį.

 

Paulius sakė, kad jis buvo „vyriausias“ tarp nusidėjėlių. Jis vartojo graikišką žodį „protos“, reiškiantį pirmiausias, svarbiausias, vadovaujantis. Kiekvienas žmogus, prisimenantis praeitį, savo mintyse turi idėją, kokios „blogos“ yra nuodėmės, ir labai dažnai tos idėjos apie „blogas“ nuodėmes yra nuodėmės, kurias jie padarė prieš pažindami Viešpatį arba net po to. Tačiau Paulius sakė, kad surinkimo (bažnyčios) persekiojimas padarė jį vyriausiu tarp nusidėjėlių – pirmuoju ir svarbiausiu iš nusidėjėlių.

 

Žodis, išverstas „pavyzdys“, yra „hupotuposis“ ir reiškia „nusibrėžti sekimo modelį“ arba prototipą. Iš dalies dėl to Paulius 1 Korintiečiams 4:16 ir 11:1 rašė: „Sekite manimi, kai aš seku Kristumi“. Taip pat žr. 1 Tesalonikiečiams 1:6-7; 2:13-14; 2 Timotiejui 1:13; Titui 2:7; Hebrajams 6:12.

 

Jei jis yra pirmasis ir svarbiausias tarp nusidėjėlių, nes persekiojo bažnyčią, tai ir mes turime taikyti tą matą sau. Pasak Pauliaus, didžiausia nuodėmė yra surinkimo(bažnyčios) persekiojimas. Jis tai suprato galbūt nuo pat pradžių, nes kai Apaštalų darbų 9:1-9 jis buvo apakintas ir parkrito ant žemės mūsų Viešpaties spindesio akivaizdoje, jis paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“

 

Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Jėzus tikinčiųjų persekiojimą priėmė ir priima asmeniškai. „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Jėzus buvo danguje. Paulius suimdavo tikinčiuosius, padėjo įvykdyti mirties bausmę Steponui Apaštalų darbų 7 skyriuje ir, matyt, dar daug daugiau. Būtent jo persekiojimas Apaštalų darbų 8:1-2 privertė visus tikinčiuosius, išskyrus apaštalus, išsikelti iš Jeruzalės. Manoma, kad tai buvo 10 000 žmonių!

 

Didžiajame pavedime matome, kad mūsų gyvenimai yra pavyzdys kitiems. Mes nešiojamės Kristų savyje, šlovės viltį. Esame stebimi, matomi, pažymėti. Kai kurie gali mus pakankamai gerai pažinti, kad sužinotų mūsų istoriją prieš Kristų ir su Kristumi. Taip pat pagalvokite, kad jei jums sunku atleisti sau  savo praeitį arba sunku patikėti, kad Jėzus jums tikrai atleido, prisiminkite Paulių. Jis atleido Pauliui, kuris Jį persekiojo. Jis tikrai atleido jums!

 

 

Kita savaitė: Ananijas, Sapfyra ir kiti... iki tol – laiminu,

 

Jonas