Sveiki,
Kartą,
labai senų žmonių pora, apsirengę jau dešimtmečius nemadingais, senais rūbais,
įpėdino į mėsainių parduotuvę. Užsakė 1 mėsainį, 1 porciją bulvyčių ir 1 kolos.
Greta sėdintis vyras pagalvojo, kad tai šaunu, bet vis tik nerimavo, kodėl jie
užsakė tik vieną porciją. Atsargiai prisiartino ir žemu, mandagiu balsu
pasisiūlė sumokėti ir už antrąjį komplektą. Žmona maloniai atsakė: „Viskas
gerai, mes pasidalinsime vienu.“
Prie
stalo senasis vyras rūpestingai padalino mėsainį į dvi puses ir pusę padėjo
priešais žmoną. Tada atskyręs pusę bulvyčių taip pat padėjo prieš ją, kolą
pastatė viduryje stalo. Jis pradėjo valgyti savąją pusę mėsainio, o ji tik
stebėjo jį valgantį.
Ir
vėl, rodydamas susirūpinimą, žmogus prisiartino ir pasisiūlė nupirkti dar vieną
komplektą, bet ir vėl žmona atsakė: „Viskas gerai, mes viskuo pasidalinsime.“
„Bet kodėl jūs nevalgote?“ – paklausė vyriškis, o ji atsakė, – „Aš laukiu
dantų.“
Dalinimasis,
dalinimasis
Dėl
to dalinimosi galima perlenkti lazdą. Emociškai sveiki žmonės geba pasidalinti
su kitais, ar tai būtų atlygis už gerai atliktą darbą, ar kaltė už padarytą
klaidą. Nesveikieji nesutinka pripažinti turį bendrąją kaltės dalį ir vietoje
to, nenorėdami prisiimti atsakomybės, perkelia savo kaltę kitiems.
Piktnaudžiautojas
savąjį nebrandumą demonstruoja daugeliu būdų, nuo pykčio protrūkių iki
užsidarymo savyje. Jo pykčio protrūkiai nėra proporcingi situacijai, o piktas
tylėjimas užsisklendus savyje sugadina visą įvykį. Tačiau jam tai nerūpi, mat
jis ant kažko pyksta – ant asmens, ant kompanijos, ar x situacijos. Jis geriau
sugadins renginį negu ūgtels ir bus malonus aplinkiniams.
Praeitą
savaitę aš dalinausi apie esminį kaltės perkėlimo bruožą ir apie kitą jį
lydintį elementą – narcisizmą. Apie tai, kaip narciziškas žmogus verčia
pasijusti, lygtai problema priklauso tik tau, numuša savivertę, niekada negiria
ir neremia tavęs, retai, jei iš viso kada nors reiškia susirūpinimą tavo
gerove.
Įsidėmėkite:
Įsitikinimas mus veda prie
Dievo ir tai viskas yra apie Jį. Pasmerkimas mus stumia nuo Dievo ir tai viskas yra apie mus.
Neleisk piktnaudžiautojui primesti kaltės jausmo. Atmesk jo pasmerkimą.
Šiandien esminis
principas Nr.1: Tas, kuris jį myli, pažįsta ir gerąją jo širdies pusę, todėl
pasilieka
Piktnaudžiautojas
nėra piktnaudžiaujantis visą laiką. Yra dienų kai jis malonus, tada pasireiškia
tikroji jo dalis. Auka, ar tai būtų sutuoktinis, ar draugas, ar sesė/brolis
šeimoje, ar bendradarbis tai mato ir myli.
Surinkime
(bažnyčioje) gali būti, kad jiems patinka garbinimas, netgi tada, jeigu
pastorius yra kontroliuojantis žmogus. Kai iš sakyklos sakoma, kad x – asmuo,
palikęs surinkimą, turi demonų, arba, kad jis dabar atveria save demoniškoms
atakoms, nes paliko surinkimą – tai kontrolės problemos. Bet būna, kad žmonės
taip mėgsta garbinimą arba mokymą, arba gerą vaikų tarnavimą, jog dėl to jie
nepasitraukia iš surinkimo nepaisant dvasinio piktnaudžiavimo.
Darbe
bosas ar bendradarbis nenori atleisti tokio asmens, nes žino, kad jo šeima
priėjusi finansinį liepto galą. Taigi ir toliau pridengia jį darbe, esą jie
„padeda“. Tai tik leidžia jam gerai jaustis ir toliau pūsti savąjį ego.
Surinkimo lankytojai gauna naudos iš kontroliuojančio pastoriaus ar bažnyčios
kultūros. Santuokoje gali būti finansinė nauda, galiausiai jie turi vieną stogą
virš galvos, taigi pasilieka tuose santykiuose.
Abipusiai priklausomi
santykiai
Tai
tokie santykiai, kai vienas asmuo remia ar įgalina kito asmens blogą ir
pavojingą elgesį. Gaudamas šiek tiek prasmės ar pasitenkinimo, savo viduje jis
siūlo šią paramą, nesvarbu ar būtų rodoma paprasta nebranda, ar tinginystė, ar
priklausomybė, neatsakingumas, ar išsiveržiantis pyktis.
Šiuos
dalykus sąlygoja tam tikra žmogaus priklausomybė nuo kitų. Viena pusė ieško
savosios tapatybės patvirtinimo, kita – vedina emocinio ar fizinio poreikio –
iš mylimojo siekia sulaukti pagalbos, puoselėjimo ir rūpesčio. Tokie santykiai
nėra funkcionalūs nepaliaujamame meilės/pykčio ir taikos/karo tarpe jų,
sūkuryje, net, jeigu kiekviena pusė gauna kažkokios, nors ir iškreiptos,
naudos.
Vienas
asmuo įžvelgia kito potencialą ir viliasi, kad „šį kartą“ pastarasis
atsipeikės. Tačiau kai jo meilės objektas – į save susitelkęs piktnaudžiautojas
ir kaltintojas – nesusitvarko su savo vidinėmis problemomis, pirmasis tegali
eiti tik iki tol, kol anas nepradeda kenkti konkrečiai situacijai –
sužlugdo darbą ar santykius.
Krikščionys spėlioja,
kaip toli turiu eiti meilėje ir kokiame taške meilė virsta įgalinimu?
Pradedant
sūnumi palaidūnu, turėjusiu „atrasti save“ žemiausiame taške, ir daug kur kitur
– įskaitant Galatams 6:1-6, raštas mums sako vaikščioti meilėje ir teikti
pagalbą iki tol, kol kitas sutinka vykdyti savąją dalį – augti ir
keistis. Jeigu ne, reikia jam leisti patirti savo veiksmų pasekmes – kaip sūnui
palaidūnui, išsireikalavusiam savąją dalį. Kad ir labai nuliūdintas, jo tėvas
leido jam eiti savuoju keliu, kol galiausiai sūnus „atrado tikrąjį save“.
Jei
krikščionys nuolat mato, kad pastarasis nenori keistis, kad jie tik įgalina jį
nuodėmei, tada teatsuka nugarą ir leidžia jam patirti savo veiksmų pasekmes.
Galatams 6:1-2, Paulius sako eiti pas „į nuodėmę įpuolusį“ (graikiškąją prasme
- prieš kitą prasižengusį) asmenį ir pataisyti tokį romumo dvasioje. Taip pat
ir Mato 18:15 pasakyta, jei jis jūsų paklausys – jūs laimėjote savo draugą.
Jeigu
jis atmeta jūsų pastangas, kitose eilutėse pasakyta: „O
kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis
pats sau, o ne kitam.“ Paulius tęsia: „Neapsigaukite!
Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.“
Biblija
moko, kad nusižengimas turi dvikryptis* – kaltė prieš Dievą (vertikali) ir
sužeidimas, kurį patyrė kitas žmogus (horizontali). Mes turime atleisti
asmeniui – išlaikyti savo širdis teisias prieš Dievą „vertikaliai“. Tačiau
atleidimas neeliminuoja galimybės sužeidusiajam žmogui patirti savo kaltės
prieš kitus pasekmes. Net jeigu jis atsisako pripažinti savo kaltę. Mūsų
širdyje jam atleista, bet jis privalo patirti pasekmes, kol taps pasiruošęs
gydyti savo padarytus sužeidimus. *Kunigų 6:1-7
Rašte šie dalykai
atsiskleidžia skaitant apie karalių Saulių ir jo nekenčiamą Dovydą. Pastarasis
nepadarė jam nieko blogo, kaip tik buvo jo padėjėjas ir palaiminimas.
Karaliaus
Sauliaus problemų šaknis – žema savivertė. Samuelis tai apibendrino: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių
galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.“ (1 Sam 15:17). 1
Samuelio 9:1-3 pasakyta, kad Saulius kilo iš labai turtingos šeimos ir, kad jis
buvo visa galva ir pečiais aukštesnis už visus savo tautos vyrus. Jis buvo
labai gražus, bet – „mažas savo akyse“.
Dar
daugiau, kai atėjo laikas patepti jį karaliumi, jis pasislėpė tarp vilkstinių
ir gyvulių. Prireikė net Viešpaties pažinimo žodžio, kad Samuelis sužinotų kur
tasai slepiasi: „Jis pasislėpęs tarp mantos“ (1 Sam 10:22)
Tuo
metu Dievas buvo didžiausias jo rėmėjas. Jis be paliovos liejo ant jo Savąją
malonę ir Dvasią, iki tokio lygio, jog Saulius, pagal Samuelio pranašystę (1 Sam 10:6),
galėjo pranašauti su kitais pranašais: „Ant tavęs
nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.“
Ir štai kas įvyko –
šiandien tai esminis taškas Nr.2.: Nors ir piktnaudžiautojas, karalius Saulius
turėjo Dievo patyrimų, bet jie jo nepakeitė. Kitaip tariant, piktnaudžiautojas
neleidžia Dievui jo pakeisti.
Pabaigiau straipsniui
skirtą limitą. Kitą savaitę pratęsiu nuo šios vietos. Iki tada, būkite
palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.