Santykiai, kuriais piktnaudžiaujama. 2 dalis. Dvasinis piktnaudžiavimas

John Fenn, 2016 m. birželio mėn. 11 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Kartą, labai senų žmonių pora, apsirengę jau dešimtmečius nemadingais, senais rūbais, įpėdino į mėsainių parduotuvę. Užsakė 1 mėsainį, 1 porciją bulvyčių ir 1 kolos. Greta sėdintis vyras pagalvojo, kad tai šaunu, bet vis tik nerimavo, kodėl jie užsakė tik vieną porciją. Atsargiai prisiartino ir žemu, mandagiu balsu pasisiūlė sumokėti ir už antrąjį komplektą. Žmona maloniai atsakė: „Viskas gerai, mes pasidalinsime vienu.“

Prie stalo senasis vyras rūpestingai padalino mėsainį į dvi puses ir pusę padėjo priešais žmoną. Tada atskyręs pusę bulvyčių taip pat padėjo prieš ją, kolą pastatė viduryje stalo. Jis pradėjo valgyti savąją pusę mėsainio, o ji tik stebėjo jį valgantį.

Ir vėl, rodydamas susirūpinimą, žmogus prisiartino ir pasisiūlė nupirkti dar vieną komplektą, bet ir vėl žmona atsakė: „Viskas gerai, mes viskuo pasidalinsime.“ „Bet kodėl jūs nevalgote?“ – paklausė vyriškis, o ji atsakė, – „Aš laukiu dantų.“

Dalinimasis, dalinimasis

Dėl to dalinimosi galima perlenkti lazdą. Emociškai sveiki žmonės geba pasidalinti su kitais, ar tai būtų atlygis už gerai atliktą darbą, ar kaltė už padarytą klaidą. Nesveikieji nesutinka pripažinti turį bendrąją kaltės dalį ir vietoje to, nenorėdami prisiimti atsakomybės, perkelia savo kaltę kitiems.

Piktnaudžiautojas savąjį nebrandumą demonstruoja daugeliu būdų, nuo pykčio protrūkių iki užsidarymo savyje. Jo pykčio protrūkiai nėra proporcingi situacijai, o piktas tylėjimas užsisklendus savyje sugadina visą įvykį. Tačiau jam tai nerūpi, mat jis ant kažko pyksta – ant asmens, ant kompanijos, ar x situacijos. Jis geriau sugadins renginį negu ūgtels ir bus malonus aplinkiniams.

Praeitą savaitę aš dalinausi apie esminį kaltės perkėlimo bruožą ir apie kitą jį lydintį elementą – narcisizmą. Apie tai, kaip narciziškas žmogus verčia pasijusti, lygtai problema priklauso tik tau, numuša savivertę, niekada negiria ir neremia tavęs, retai, jei iš viso kada nors reiškia susirūpinimą tavo gerove.

Įsidėmėkite: Įsitikinimas mus veda prie Dievo ir tai viskas yra apie Jį. Pasmerkimas mus stumia nuo Dievo ir tai viskas yra apie mus. Neleisk piktnaudžiautojui primesti kaltės jausmo. Atmesk jo pasmerkimą.

Šiandien esminis principas Nr.1: Tas, kuris jį myli, pažįsta ir gerąją jo širdies pusę, todėl pasilieka

Piktnaudžiautojas nėra piktnaudžiaujantis visą laiką. Yra dienų kai jis malonus, tada pasireiškia tikroji jo dalis. Auka, ar tai būtų sutuoktinis, ar draugas, ar sesė/brolis šeimoje, ar bendradarbis tai mato ir myli.

Surinkime (bažnyčioje) gali būti, kad jiems patinka garbinimas, netgi tada, jeigu pastorius yra kontroliuojantis žmogus. Kai iš sakyklos sakoma, kad x – asmuo, palikęs surinkimą, turi demonų, arba, kad jis dabar atveria save demoniškoms atakoms, nes paliko surinkimą – tai kontrolės problemos. Bet būna, kad žmonės taip mėgsta garbinimą arba mokymą, arba gerą vaikų tarnavimą, jog dėl to jie nepasitraukia iš surinkimo nepaisant dvasinio piktnaudžiavimo.

Darbe bosas ar bendradarbis nenori atleisti tokio asmens, nes žino, kad jo šeima priėjusi finansinį liepto galą. Taigi ir toliau pridengia jį darbe, esą jie „padeda“. Tai tik leidžia jam gerai jaustis ir toliau pūsti savąjį ego. Surinkimo lankytojai gauna naudos iš kontroliuojančio pastoriaus ar bažnyčios kultūros. Santuokoje gali būti finansinė nauda, galiausiai jie turi vieną stogą virš galvos, taigi pasilieka tuose santykiuose.

Abipusiai priklausomi santykiai

Tai tokie santykiai, kai vienas asmuo remia ar įgalina kito asmens blogą ir pavojingą elgesį. Gaudamas šiek tiek prasmės ar pasitenkinimo, savo viduje jis siūlo šią paramą, nesvarbu ar būtų rodoma paprasta nebranda, ar tinginystė, ar priklausomybė, neatsakingumas, ar išsiveržiantis pyktis.

Šiuos dalykus sąlygoja tam tikra žmogaus priklausomybė nuo kitų. Viena pusė ieško savosios tapatybės patvirtinimo, kita – vedina emocinio ar fizinio poreikio – iš mylimojo siekia sulaukti pagalbos, puoselėjimo ir rūpesčio. Tokie santykiai nėra funkcionalūs nepaliaujamame meilės/pykčio ir taikos/karo tarpe jų, sūkuryje, net, jeigu kiekviena pusė gauna kažkokios, nors ir iškreiptos, naudos.

Vienas asmuo įžvelgia kito potencialą ir viliasi, kad „šį kartą“ pastarasis atsipeikės. Tačiau kai jo meilės objektas – į save susitelkęs piktnaudžiautojas ir kaltintojas – nesusitvarko su savo vidinėmis problemomis, pirmasis tegali eiti tik iki tol, kol anas nepradeda kenkti konkrečiai situacijai – sužlugdo darbą ar santykius.

Krikščionys spėlioja, kaip toli turiu eiti meilėje ir kokiame taške meilė virsta įgalinimu?

Pradedant sūnumi palaidūnu, turėjusiu „atrasti save“ žemiausiame taške, ir daug kur kitur – įskaitant Galatams 6:1-6, raštas mums sako vaikščioti meilėje ir teikti pagalbą iki tol, kol kitas sutinka vykdyti savąją dalį – augti ir keistis. Jeigu ne, reikia jam leisti patirti savo veiksmų pasekmes – kaip sūnui palaidūnui, išsireikalavusiam savąją dalį. Kad ir labai nuliūdintas, jo tėvas leido jam eiti savuoju keliu, kol galiausiai sūnus „atrado tikrąjį save“.

Jei krikščionys nuolat mato, kad pastarasis nenori keistis, kad jie tik įgalina jį nuodėmei, tada teatsuka nugarą ir leidžia jam patirti savo veiksmų pasekmes. Galatams 6:1-2, Paulius sako eiti pas „į nuodėmę įpuolusį“ (graikiškąją prasme - prieš kitą prasižengusį) asmenį ir pataisyti tokį romumo dvasioje. Taip pat ir Mato 18:15 pasakyta, jei jis jūsų paklausys – jūs laimėjote savo draugą.

Jeigu jis atmeta jūsų pastangas, kitose eilutėse pasakyta: „O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tada galės girtis pats sau, o ne kitam.“ Paulius tęsia: „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.“

Biblija moko, kad nusižengimas turi dvikryptis* – kaltė prieš Dievą (vertikali) ir sužeidimas, kurį patyrė kitas žmogus (horizontali). Mes turime atleisti asmeniui – išlaikyti savo širdis teisias prieš Dievą „vertikaliai“. Tačiau atleidimas neeliminuoja galimybės sužeidusiajam žmogui patirti savo kaltės prieš kitus pasekmes. Net jeigu jis atsisako pripažinti savo kaltę. Mūsų širdyje jam atleista, bet jis privalo patirti pasekmes, kol taps pasiruošęs gydyti savo padarytus sužeidimus. *Kunigų 6:1-7

Rašte šie dalykai atsiskleidžia skaitant apie karalių Saulių ir jo nekenčiamą Dovydą. Pastarasis nepadarė jam nieko blogo, kaip tik buvo jo padėjėjas ir palaiminimas.

Karaliaus Sauliaus problemų šaknis – žema savivertė. Samuelis tai apibendrino: „Kai tu buvai mažas savo akyse, tapai Izraelio giminių galva ir Viešpats tave patepė Izraelio karaliumi.“ (1 Sam 15:17). 1 Samuelio 9:1-3 pasakyta, kad Saulius kilo iš labai turtingos šeimos ir, kad jis buvo visa galva ir pečiais aukštesnis už visus savo tautos vyrus. Jis buvo labai gražus, bet – „mažas savo akyse“.

Dar daugiau, kai atėjo laikas patepti jį karaliumi, jis pasislėpė tarp vilkstinių ir gyvulių. Prireikė net Viešpaties pažinimo žodžio, kad Samuelis sužinotų kur tasai slepiasi: „Jis pasislėpęs tarp mantos“ (1 Sam 10:22)

Tuo metu Dievas buvo didžiausias jo rėmėjas. Jis be paliovos liejo ant jo Savąją malonę ir Dvasią, iki tokio lygio, jog Saulius, pagal Samuelio pranašystę (1 Sam 10:6), galėjo pranašauti su kitais pranašais: „Ant tavęs nužengs Viešpaties Dvasia, ir tu pranašausi kartu su jais ir tapsi kitu žmogumi.“

Ir štai kas įvyko – šiandien tai esminis taškas Nr.2.: Nors ir piktnaudžiautojas, karalius Saulius turėjo Dievo patyrimų, bet jie jo nepakeitė. Kitaip tariant, piktnaudžiautojas neleidžia Dievui jo pakeisti.

Pabaigiau straipsniui skirtą limitą. Kitą savaitę pratęsiu nuo šios vietos. Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu