Sveiki,
Jo
kambariokas vidury nakties užkliuvo už jo, taip apie jį aš ir išgirdau. Buvau
Biblijos mokyklos, kurioje buvo studentų bendrabutis, direktoriumi. Kaip įprasta
bendrabučiuose, nepažįstami žmonės apgyvendinami viename kambaryje. Kartais
taip prasideda santykiai, kurie tęsiasi visą gyvenimą, o kartais, vienas ar abu,
reikalauja kito kambarioko. Šitas atvejis kaip tik toks.
Pasirodo,
jaunuolis miegodavo ant grindų, dėl to jo kambariokas naktį už jo ir užkliuvo.
Miegojusysis sakėsi, esą yra pašauktas į Elijo ir Jono Krikštytojo tarnavimą. Jų
tarnavimas buvo išaukštintas iki dangaus, bet žemėje jiems buvę sunku, dėl to ir
jis, negalintis naudotis žemės prabanga – miegoti lovoje. Taigi, jis sąmoningai
miegąs ant grindų neužsiklojęs, kad „tramdytų“ kūną...
Nebuvo
įmanoma jo įtikinti, kad miegotų lovoje. Jis pasninkavo iki išsekimo ribos, bet
jei mes būtume sugebėję jam duoti skėrių, manau jis būtų juos prarijęs. Galiausiai
jis buvo patalpintas į krikščionišką, psichiatrijos ligoninę tyrimui. Išėjęs iš
jos, jis „dėl tarnavimo“, paliko mokyklą.
Galima normaliai funkcionuoti
gyvenime, išskyrus tam tikrą, vieną sritį...
Dauguma
emociškai sergančių krikščionių, geba funkcionuoti gyvenime ir bendraudami su
kitais darbe, mokykloje, šeimoje ar su savo sutuoktiniu, tiesiog paslėpdami
savo ligą užkulisiuose. Lygiai taip pat, kaip ir kompiuterinė programa, kurios
nesimato, bet ji nuolatos veikia užkulisiuose, kai tuo metu mes dirbame su
kitomis programomis, jų manija visuomet slepiasi po paviršiumi, tereikia, kad
kas nors tai atidarytų...
Mūsų
nagrinėjamame tekste – 1 Timotiejui 6:1-6, Paulius teigia, kad asmeniniame
gyvenime šie žmonės, dėl savo idėjų, pasitraukia iš sveikų santykių. Atsiriboję
nuo įvairių dvasinės sveikatos elementų jie skelbia dievotumą, nors patys net neturi
dvasinio artumo su savo sutuoktiniu. Dažniausiai jie nelanko surinkimo (bažnyčios),
jokių krikščioniškų renginių, bet pasirenka „kovoti žodžiais“, tampa
evangelistais, skelbiančiais savo asmeninį tikėjimą.
Kartais
jie būna apsėsti konkrečia tikėjimo doktrina, kuri yra iškreipta jų išbalansuoto
požiūrio, o kartais tai būna susiję su savęs vertinimu arba požiūriu į
gyvenimą. Kartą mūsų namus aplankė jauna panelė, tarptautiniu mastu žinomo
pastoriaus duktė. Staiga, šalia jos pamačiau stovintį savo angelą. Paklausiau, ar
jis turi kokią nors žinią.
Jis
atsakė: „Nuo pat vaikystės ji tiki melu, kad anksti mirs, niekada neištekės bei
neturės vaikų, ir Tėvas nori, kad ji žinotų, jog tai ne tiesa. Jai reikia
atmesti tą melą vardan tiesos. Jo planai jai – ilgas ir pilnas gyvenimas, ir
tai, ar ji tuo patikės, priklauso nuo jos pačios. Pasakyk jai tai.“
Kai
kiti išėjo į virtuvę (tai, mano manymu, natūrali koledžo studentų susitikimo
vieta), o ji pasiliko kambaryje, aš pasakiau jai ką kalbėjo angelas. Ji žvelgė
išplėtusi akis: „Aš niekam, niekada to nesakau, bet tai tiesa. Aš visada tuo
tikėjau, nesvarbu ką man sakė žmonės, nesvarbu, kas man buvo pranašaujama, aš
tikėjau, kad mirsiu, kai man bus 20 metų. Ačiū! – pasakė ji apsipylusi ašaromis.
– Man taip palengvėjo, aš užaugsiu ir gyvensiu normalų gyvenimą!“ – pasakė dar
smarkiau verkdama.
Niekas
nežinojo, kad ji slėpė tokias mintis, niekas nežinojo, kad ji tikėjo melu. Pamenate,
praeitą savaitę dalinausi Paulius žodžiais, kad šie žmonės slepiasi dūmų sūkuryje
– išdidumo forma. Taip ir šiuo atveju, jos statusas – žymaus pastoriaus duktė
ir visa veikla jos gyvenime buvo tik dūmų ekranas, slepiantis jos tikrąją
emocinę tvirtovę.
Pavydas,
priešiškumas, įtarinėjimai...
Toliau,
4 ir 5 eilutėse, Paulius apibūdina, kokie jautrūs šie emocionaliai sergantys
krikščionys ir, kad dėl kiekvieno iš prieš tai išvardintų dalykų, atsiranda „...pavydas,
priešiškumas, piktžodžiavimai, blogi įtarinėjimai ir kivirčai, sugedęs
mąstymas, tiesos praradimas...“ (Karaliaus Jokūbo vertimas). Leiskite man tai
išdėstyti moderniais terminais, o ne 1609–jų metų senovine anglų kalba, kai
buvo paskelbtas Karaliaus Jokūbo vertimas.
Žodis
„pavydas“ yra „phthonos“, tai nepasitenkinimo jausmas, kurį jaučia asmuo, kai
girdi, kad kitiems gerai sekasi. „Priešiškumas“ yra „eris“, reiškiantis sunkų
jausmą prieš kitą, varžymąsi.
„Piktžodžiavimai“,
tai – „blasphemia“, iš čia kyla žodis piktžodžiauti, reiškiantis „piktai
kalbant, neteisingai teisti kitą“. Įdomu, kad jis kyla iš graikiškojo žodžio „blax/ blapto“, reiškiančio „kvailas“
arba „įžeisti“ ir „pheme“, kas reiškia „kalba“. Tai reiškia (kvaili ir
žeidžiantys) žodžiai apie kitus ir Dievą – paviršutiniški, kitus įžeidinėjantys
žodžiai, pažeidžiantys pagrindinį, socialinį etiketą ir savojo kelio reikalavimą.
Graikiškas
žodis, KJV išverstas kaip „blogi įtarinėjimai“ yra „hyponoiai“, iš čia kilęs
žodis „hipnotizuoti“, jis reiškia „įtarinėjantis“, šiuo atveju – „piktai
įtarinėjantis tuos, kurie mano kitaip“. Užsihipnotizuoti reiškia, taip smarkiai
susitelkti į kažką, kad leistis būti apgautu ir tam kažkam paklusti. Šie žmonės
patys yra „užhipnotizuoti“ savo pusiausvyrą praradusio tikėjimo, ir tuo kuo
tiki, jie nori užhipnotizuoti kitus. Ginčydamiesi dėl savojo požiūrio, jie nepajėgia
susitelkti į kitą doktriną ar kitokią mintį, negali paleisti savosios.
Kiti,
Karaliaus Jokūbo vertime, jų elgesį apibūdinantys žodžiai yra „ydingi kivirčai“,
tai „diaparatribai“, iš šio žodžio gauname „diatribe“, reiškiantį kategoriškas
ir atkaklus reikalavimas, ilguose žodžių ginčuose.
Graikiškas
žodis „sugedęs protai“ yra „diaphtkeiro“, „dia“ – „atkaklus“ ir „keiro“ –
„griauti“. Žodis „sugedęs“, nėra teisingas kalbant moderniaisiais terminais.
Šis žodis yra stipresnis, jis reiškia, kad kažkieno protas/emocijos šioje
srityje yra griaunamos. Jis naudojamas Luko 12:33, apibūdinant rūbus ėdančias
ir gadinančias kandis. Taip pat ir 2 Korintiečiams 4:16, kalbant apie nykstantį
žmogaus kūną. Šie protai sugriaunami palaipsniui, lyg po truputį, šen ir ten, būtų
ėdami kandžių. Po truputį jie praranda balansą, tampa emociškai, protiškai ir
socialiai nesveiki/ligoniai.
Graikiškas
žodis išverstas kaip „tiesos praradimas“ yra „apostereo“. Iš jo gauname „apostate“
reiškiantį apgauti, netekti, palikti tiesą. Šioje srityje jie paliko sveiką ir
protingą tikėjimą. Šis žodis, Pauliaus laikais, buvo vartojamas kalbant apie tuos,
kurie savinosi jiems patikėtus fondus. Šiame kontekste tai reiškia, kad jie apiplėšė
patys save ten, kur ir taip turėjo teisę. Turėjo tiesą, kuri kažkada buvo jų,
bet piktnaudžiaudami ja apiplėšė patys save.
Sekanti
dalis, kurioje Paulius daro išvadas turi daugiau pritaikymų, KJV parašyta: „...manydami,
kad dievotumas esąs pasipelnymas...“ Žodis „pasipelnymas“ yra „porismos“, jis
reiškia – „pelningas verslas“. Taigi tikslesnis vertimas būtų toks: „Galvodami,
kad dievotumas yra verslas ir priemonė turtui įsigyti.“
Mąstant
moderniaisiais terminais turėtume galvoti apie „klestėjimo evangeliją“ ir prekybą
evangelija. Tačiau šiame kontekste, Paulius kalba apie emociškai sergančius
žmones. Vis tik, tai tinka daugeliui iš klestėjimo evangelijos grupės. Juokinga,
bet šiuo atveju, tie žmonės galvoja, kad jų doktrina, jų tikėjimas, jų fokuso
sritis yra priemonės, kuriomis jie gali priartėti prie Dievo. Jie tikisi galį pakeisti
pasaulį, arba gauti kitą, kažkokios rūšies pelną. Užuot paklusę tikram
dievotumui, matomam nusižeminusioje ir skaidrioje širdyje, jie prastūminėja
tai, kuo jie tiki.
Galop
Paulius apibendrina: „Šalinkis tokių. Žinoma, dievotumas yra didelis
pasipelnymas, kai jį lydi pasitenkinimas.“
Kaip
Paulius ir sakė pradžioje, tie žmonės, yra išdidūs toje srityje. Jie apsupa
save išoriniu dievotumo sūkuriu, noriai ginčijasi su bet kuo apie tai, kuo jie
tiki – pradedant tuo, kad Dievas jų nemyli ir baigiant tikrojo Dievo mokymo iškreipimu,
dėl prarastos pusiausvyros, kuri pasiekė kraštutinumą. Išdidieji turi
nusižeminti. Tikrai dievotas žmogus su tokiu norės bendrauti tik iki tol, kol
liguistumas taps akivaizdžiu. Tada liguistas asmuo praras savo santykius su
juo. Jis praras savo darbą, krikščionis draugus, savo surinkimą (bažnyčią),
šeimą. Svarbiausia reikia liautis bandyti jam padėti. Sergantis galvoja, kad
jeigu tu tikėsi tuo, ką jis daro ir seksi juo, tau bus didelė nauda visose
gyvenimo srityse ir pagaliau tarp jūsų įsivyraus taika. Tačiau jis aklas. Aklas
savo noru. Būtent apie tokius asmenis Paulius sako – šalinkis tokių.
Mes
meldžiamės už juos Pauliaus maldomis – Efeziečiams 1:17-18 ir 3:14-19. Tačiau
asmuo, turintis proto tvirtovę – emocinę ligą toje srityje, pats turi pasveikti.
Nei vienas negali pakeisti jo širdies, tik jis pats. Dažnai, kai Viešpats dirba
su jų širdimi, Jis leidžia jiems patirti jų veiksmų pasekmes – tie, kurie juos
myli, nenorėdami yra priversti imtis veiksmų – pabaigti draugystę, atleisti iš
darbo, pašalinti iš surinkimo (bažnyčios) narių, netgi išsiskirti santuokoje. Jie
patys, savo pasirinkimu tapo dvasinėmis salomis žmonių vandenyne. Žinoma, tikras
pamaldumas yra didelis pelnas, kai jį lydi pasitenkinimas... ir didi ramybė
emocinei sveikatai.
Kitą savaitę nauja
tema, palaiminimai.
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.