Sveiki,
Prie
mūsų miegamojo lubų pritvirtintas ventiliatorius, turintis dvi kabančias
grandinėles. Patraukus už jų, ventiliatorius įsijungia/išsijungia, kartu gali
įsijungti ir šviesa. Kad lengviau būtų pačiupti plonas grandinėles, jos baigiasi
dideliais svarsčiais. Deja, jos kabo pačiame lovos gale. Vieną rytą, kai pabudęs
prieš aušrą ėjau į svetainę melstis, atsitrenkiau į tą svarstį. Nuo smūgio,
mano kaktos viduryje, atsirado ženklas panašus į 666, lyg būtų įspaustas
žvėries. Tai sukėlė skausmą!
Atšokau
nuo ventiliatoriaus, bet greitai judėdamas užkliuvau už senojo DVD grotuvo ir užsigavau
kojos mažąjį pirštelį. Ant grindų jį padėjome prieš kelias dienas, nes planavome
atiduoti į sendaikčių parduotuvę. Čia kaip toje televizijos reklamoje, per kurią
mėginama parduoti kokį nors menkniekį: „Palaukite, čia dar ne viskas!”.
Pažiūrėjau
pro virtuvės langą ir brėkštančioje aušroje pamačiau tuščią lesyklą, su kokiu
20 paukščių susispietusių aplink. Atrodė, jie kalba apie pusryčius. Išsigandęs
ir apsikaltinęs, nes būrelis žvirblių spoksojo tiesiai į mane, aš užsimoviau
šortus ir nuėjau prie sunkvežimio paimti 20 lb (9 kg) maišo su sėklomis
paukščiams, kurį buvau nupirkęs vakar.
Užsimečiau
jį ant peties, bet per daug arti praėjau prie sunkvežimio krašto ir blauzda užsikabinau
už priekabos kablio. Jėga buvo tokia stipri, jog iš kojos pasipylė kraujas, o
iš mano burnos išsiveržė šauksmas: „Jėzaus vardu esu išgydytas!“
Pripildžiau
lesyklą, bet neišgirdau šio paukščių būrelio sučirškiant ar sučiulbant: „Ačiū
Džonai!”. Grįžau į namus murmėdamas sau po nosimi, kad štai praliejau savo
kraują dėl tų kvailų paukščių. Tai man priminė Jėzaus žodžius iš Mato 6:26, kad
Tėvas maitina paukščius. Tą liūdną rytą man tai reiškė, kad mano kraujo auka,
tikrai buvo Dievo darbas, NES TAI paskatino mane nukreipti savo mintis į Tėvą:
„Turėtum
nukreipti mano žingsnius! Gerai padirbėjai šį rytą!” Siaubas nuo to, ką pasakiau,
sukrėtė mane patį ir aš savo mintyse atsiprašiau. Jis atsakė švelniai
papriekaištaudamas: „Žinojai kur stovi kiekvienas daiktas ir vis tiek atsimušei
į kiekvieną iš jų. Ne Aš tai padariau!”
Kaip prasideda
piktnaudžiavimas
Šioje
serijoje aš išvardinsiu esmines piktnaudžiautojo charakteristikas ir ką reiškia
būti tokiuose santykiuose. Piktnaudžiavimas tarp draugų, tarp vaikų šeimoje, piktnaudžiavimas
surinkime (bažnyčioje), santuokoje ar darbe. Be esminių bruožų paminėsiu
daugybę kitų, iš to išplaukiančių ypatumų.
Pirmas
požymis: Kaltės perkėlimas kitam asmeniui.
TAČIAU...Tik
todėl, kad asmuo perkelia savo kaltę ant kito, dar nedaro jo piktnaudžiautoju.
Mes visi muistomės savo kėdėse, ypač kai kažkas konfrontuoja mus dėl mūsų
kaltės. Taip kaip ir aš bandžiau apkaltinti Tėvą, kad Jis leido man atsitrenkti
į svarelius, užsigauti kojos pirštelį ir įsidrėksti į sunkvežimį. Mėginti
kažkam suversti kaltę yra tiesiog žmogiška prigimtis.
Bet
gyvenimo stilius, kai niekada neprisiimi atsakomybės, nors tavo kaltė aiški,
ir VISADA kaltini kitus, teikdamas: „Tai tu viską sugadinai nes...“ arba: „Kažkas
iš kompanijos man padarė tai...“, arba netgi: „Tai tiesiog nesusipratimas“,
atskleidžia, kad toks požiūris į save, į kitus ir į gyvenimą „nėra subalansuotas“.
Nagi Adomai, tai ačiū
tau!
Anksti
piktnaudžiavimo sėklos buvo pasėtos žmonių giminėje, dar tada, kai Adomas
apkaltino Ievą ir Dievą, ir neprisiėmė savo kaltės. Pradžios 3:12 Adomas pasakė:
„Moteris, kurią man davei, ji davė man nuo medžio ir aš valgiau.“ Teisingai
Adomai – tai buvo Dievo kaltė, nes Jis sukūrė moterį, valgiusią vaisių. Tai ji
davė tau – jei Jis nebūtų to padaręs, nebūtum valgęs to vaisiaus. Taigi tai
buvo Dievo ir jos kaltė.
Aš
nesakau, kad Adomas buvo piktnaudžiautojas Ievos atžvilgiu, aš tik noriu
pasakyti, kad kaltės perkėlimas nuo savęs kitam yra kritusios žmogaus
prigimties požymis. Jei tai tampa gyvenimo stiliumi, tuomet tai yra piktnaudžiavimas.
Su esminiu, pasirodo ir kiti piktnaudžiavimo požymiai.
Narcisizmas eina kartu
su kaltės perkėlimu
Kai
asmuo perkelia kaltę kažkam kitam ir nukreipia dėmesį nuo savo atsakomybės, dažnai
siekia viską suvesti į emocijas, į tai kaip jis jaučiasi dėl x asmens kaltės. Tai
verčia x asmenį pasijusti blogai. Šis elgesys žudo tam tikrą momentą, bet jei
tai kartojasi, tai nužudo santykius.
Graikų
mitologijoje Narcizas pasižymėjo savo grožiu, tačiau jis buvo arogantiškas jį
mylinčiųjų atžvilgiu. Vieną dieną Narcizas vaikščiojo miške, ten jį pamatė
Echo ir įsimylėjo. Jis suprato, kad jį kažkas sekioja ir ne kartą klausė: „Kas
čia?“, o Echo kas kartą jam atsakydavo tuo pačiu: „Kas čia?“
Pagaliau
ji save atskleidė, bet jis atmetė jos meilę, tuomet dėl
atmetimo sudužo jos širdis. Visą likusį savo gyvenimą ji praleido šaukdama,
kol iš jos beliko tik jos šauksmo aidas. Keršto dievas Nemesis, išgirdo
ką padarė Narcizas, nuviliojo jį prie upelio, kuriame pamatęs savąjį atvaizdą jis
įsimylėjo save. Suvokdamas, kad niekada negaus atsako į savo meilę, jis
nusižudė.
Atkreipkite
dėmesį į tai, ką aš pabraukiau – kaltę perkeliantis asmuo ir tas, kuris jį myli,
elgiasi pagal šį pavyzdį. Matote, kaip Echo atvėrė savo širdį Narcizui,
apnuogino savo sielą. Atkreipkite dėmesį, jog kai ji buvo atstumta, sunyko dėl
sudaužytos širdies, ir iš jos liko tik šauksmo aidas.
Kalbant
apie jį pastebėkite, kad jis arogantiškai atstūmė jos meilę, parodė panieką,
įsimylėjo save ir pagaliau, pats save sunaikino.
Asmuo,
kuriuo piktnaudžiaujama, visada sulaukia kaltinimų. Galiausiai jis lieka
sudužusios širdies, nes tas, kurį jis myli, nuolatos atstumia tą meilę. Ar tai
būtų santuoka, ar sesuo ir brolis šeimoje, ar draugas, ar lankytojas
piktnaudžiaujančioje surinkimo kultūroje, ar darbuotojas panašios kultūros
darbe, jis tampa tik kiautu, vos primenančiu savo asmenybės išvaizdą. Sužeistas,
tuščias, jaučiantis kaltę dėl atstūmimo, nebeturintis gyvenimo, dažniausiai net
nebežinantis kas jis yra... Tačiau skriaudėjas šitų dalykų nemato. Viskas turi
suktis tik apie jį, o jis net nesuvokia, kad žudo santykius savo darbe, savo
surinkime, savo emocijose.
Sudėjus abu kartu:
kaltės perkėlimas ir jų požiūris į kitus
Santuokoje
piktnaudžiautojas ras būdą apkaltinti sutuoktinį – jei kažkas negerai darbe, tai
dėl to, jog jis blogai miegojęs, nes sutuoktinis knarkė. Todėl darbe jautėsi
pavargęs ir prezentacijos metu negalėjo pakankamai greitai mąstyti bei judėti.
Taigi praėjusį vakarą sutuoktinis suklydo jau tada, kai įėjo pro duris. Piktnaudžiautojas
yra auka, jis – sužeistasis.
Darbovietėje,
jis tas, kuriam nepasisekė. Pasakys, kad asistentas paruošė blogą ataskaitą ir nepripažins,
kad tai jo atsakomybė perskaityti galutinį ataskaitos variantą.
Piktnaudžiaujanti
surinkimo kultūra, verčiau apkaltina asmenį, mėginantį iškelti esmines
problemas, užuot mėginusi susitvarkyti su konkrečiu surinkimu, personalo
darbuotoju ar ginčytina politika.
Bendraudamas
su piktnaudžiaujančiu broliu ar sese šeimoje, ar draugu, visada esi verčiamas
jaustis neteisiu. Problema yra tame, nes neva nesupranti kaip jam sunku – nekreipi
dėmesio į jo rodomas pastangas.
Skriaudžiantis
asmuo gyvena perkeldamas atsakomybę kitam žmogui ir iškreipdamas konfrontaciją
kylančią tarp jų. Jeigu tu išreikši racionalų susirūpinimą ar poreikį, tai
užuot pripažinęs tai, jis užmes tau kaltę, sakys, kad tai tavo vieno problema,
kad tu esi problematiškas ir tu esi tų problemų priežastis. Jis verčiau žudys
santykius, nei pripažins, kad yra neteisus. Jis neištirs savęs ir nesikeis.
Kaltės
perkėlimą jis sujungia su narcisizmu ir taip verčia tave mąstyti, kad būtent tu
esi neadekvatus, kad būtent tu turi problemą. Jis verčia tave jaustis blogai,
negiria ir neremia tavęs, nekalbant apie tai, kad pasakytų tikrą spontanišką
komplimentą. Retai, jei iš viso kada nors, rūpinasi tavo gerove.
Karalius
Saulius buvo toks asmuo. Tačiau aš baigiau limitą. Kitą savaitę pateiksiu
daugiau esminių požymių ir kitų pavyzdžių ir serijos eigoje patarsiu kaip
susitvarkyti su skriaudžiančiu arba narcizišku asmeniu.
Iki tada, būkite
palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.