Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. rugsėjo 26 d., ketvirtadienis

Kada nutraukti bendravimą? 2 dalis

John Fenn, 2013 m. rugsėjo mėn. 14 d.,

Sveikinu visus,
Praeitą savaitę aš dalinausi esminiu supratimu apie tikėjimą ir apie kiekvieno asmens atsakomybę. Tai apima:
#1 – Suvokimas, kad mes stosime prieš Kristų individualiai duoti ataskaitos už save.
#2 – Kiekvienas iš mūsų turime įgyvendinti arba „įrodyti“ mūsų tikėjimą ir netapti kritiškais kitų atžvilgiu.
#3 - Mes turime siekti taikos, bet ne iki tokio lygio, kad taptume kilimėliu prie durų, ir padėdami kitiems leistume save sužlugdyti.
#4 - Žmogus pats turi palikti nesantaiką, išaugti iš nesubrendimo – niekas kitas už jį negali to padaryti.

Apsigavimas – 3 pavyzdžiai
Apsigavimas yra tai, kai žinome Žodį, bet Jo nevykdome. Žinoti kas yra teisinga, bet atsisakyti tai daryti.

#1 – Pavyzdžiui, Žodis sako: jei nedirbi, tai ir nevalgyk. Daugumai tai ne problema, bet kai kurie geriau vaidins dvasinius milžinus, negu pasistengs susirasti darbą ir dirbs, nors jie nesijaus tais milžinais. Mūsų ego labiau patinka ir labai malonu praleisti valandų valandas visuomeninėje žiniasklaidoje, kalbėtis ir melstis už žmones parduotuvėse. Bet tuo metu asmuo gali stokoti maisto ir turėti įsiskolinimų už mokesčius.

Taigi aš klausiu: Ar mes turime nutraukti bendravimą su krikščionimis, kurie viską sudvasina, kad atrodytų užsiėmę dvasiniais dalykais labiau negu dirbdami ir patys save išlaikydami?

#2 - Žodis sako neapleisti susirinkimų su savaisiais. Taigi, ką pasakysime apie draugą, kuriam jūs skambiname kiekvieną sekmadienio rytą, kad pakiltų iš lovos ir nueitų į surinkimą, žinodami, kad jeigu jūs nepaskambinsite, jis ten nenueis? Ar tai pakankama priežastis (nutraukti bendravimą), ir kada jūs liausitės vaidinti Šventą Dvasią ir nutrauksite bendravimą su jais, leisdami jiems nuspręsti, ar jie nori eiti į surinkimą, ar ne?

#3 - Žodis sako atleisk, kai eini melstis. Jei turi 2 draugus, kurie dėl tarpusavio įsižeidimų nekalba vienas su kitu, kiek laiko tu bėgiosi nuo vieno prie kito stengdamasis padėti jiems susitaikyti ir atleisti? Ar galiausiai tu nutrauksi santykius su abejais, patrauksi savo rankas pasibjaurėjęs ir nuliūdęs, kad praradai 2 draugus?

Kokia yra tavo atsakomybė?
Visi šitie 3 pavyzdžiai yra apie žmones, kurie žino Žodį, bet atsisako Jį vykdyti. Ar konfrontavimas tingaus pernelyg dvasinio draugo siekiant, kad jis gautų rimtą darbą ir jį dirbtų bei nebendravimas su juo, kol jis nepradės išlaikyti pats savęs, ar tai teisingas žingsnis?

Ar nustoti skambinti draugui sekmadienio rytais, ir raginti 2 draugus atleisti vienas kitam, ar norint padėti jiems augti reikia nutraukti tarpusavio santykius? Ir ar tu nejauti liūdesio ir sielvarto dėl jų sprendimų, kai stebi jų sprendimus, kurie veda į savęs sugriovimą?

Kaltės kelionė
Ar gali būti pakankamai saugus žinodamas, kad padarei viską, ką galėjai – tu nuėjai tą antrą mylią, bet negali eiti kitos, atsukai kitą skruostą, bet negali leisti jiems tavęs skriausti, davei, ką galėjai, bet negali leisti sugriauti save ar išsekinti? Ar gali turėti ramybę dėl šito?

Aš klausiu todėl, kad prieš tai kai asmuo susitvarkys su „didelėmis priežastimis“ Žodis leidžia nutraukti bendravimą. Jei asmuo užaugo būdamas visų tarnas, arba su pasmerkimu, kad niekada nebuvo pakankamai geras, nes kažko nepadarė, kas reiškia, kad jei kažkas eina į pragarą tai yra jo kaltė; arba jeigu jie buvo išauklėti religingai užuot krikščioniškai, jie gali galvoti, kad krikščioniška yra būti durų kilimėliu, boksavimo kriauše, arba bestuburiu nekonfrontuojančiu drebučių stiklainiu.

Kai kurie žmonės yra išauklėti galvoti, kad jie visada neteisūs, niekada negali įvertinti savęs, ir jie galvoja, kad tai ir reiškia būti krikščioniu. Taigi jiems frazė „nutraukti bendravimą“ reiškia nugrimzti vėl į tamsybes nesukeliant ribulių draugo gyvenime, netgi jei mato kaip asmuo sunaikina pats save prieš jų akis.

Kur yra balansas?
Grįžkime atgal prie 4 punktų, kuriuos minėjau praeitą savaitę ir išvardinau šio pradžioje straipsnio. (Leisk tiems žmonėms suprasti štai ką):

#1, Ar tie žmonės žino, kad jie patys visų pirma ir labiausiai yra atsakingi dėl savo gyvenimo Viešpačiui? Kad jie turi atsakomybę prieš Jį, nes jie buvo nupirkti už didelę kainą, ir Jis tikisi, kad jie kažką darys su tuo, ką Jis padarė dėl jų? Jie nepriklauso patys sau, jie buvo nupirkti už kainą, taigi aukite.

#2, Ar jie suvokia, kad jie patys turi vaikščioti savo tikėjime, ir tu negali būti jų Jėzus. Jis turi būti jų šaltiniu, o ne tu. Ar jie suvokia, kad tu ir taip dėl jų padarei daugiau nei galėjai, bandydamas padėti jiems sutvirtėti, nueiti į surinkimą, padėti jiems atleisti. Jie privalo tai įgyvendinti patys ir su Jėzumi.

#3, Ar jie suvokia, kad tu stengeisi ir bandei jiems padėti surasti ramybę? Ar jie suvokia, kad tu buvai petys jiems išsiverkti, draugas kuriam jie gali išlieti savo sužeistas emocijas, ir sąjungininkas skatinantis juos elgtis teisingai?

#4, Pagaliau, ar jie suvokia, kad jie privalo patys išeiti iš tos situacijos? Ar alkanas draugas suvokia, kad jis alkanas, nes prieš 1 mėnėsį, kai pirmą kartą buvo pašalintas iš darbo, jis neatsikėlė kitą rytą ieškoti kito darbo? Ar tingus draugas suvokia, kad jis turi nuspręsti sau, ar jis nori bendrauti ir garbinti Dievą su kitais tikinčiaisiais susitikime kurį mes vadiname surinkimu (bažnyčia)? Ar draugai kurie nesantaikoje suvokia, kad jie patys turi išsiveržti iš velnio pinklių, ir kad jūs negalite to padaryti už juos?

Kai mes pasitraukiame ir leidžiame asmeniui augti, tai yra „bendravimo nutraukimas“. Šito suvokimas pakloja pamatą toms „didelėms priežastims“, leidžiančioms nutraukti bendravimą, kurias išvardija Žodis.


Jėšua nutraukdavo bendravimą su žmonėmis – ar ne taip?
Ar jūs kada suvokėte, kad Viešpats nesivijo to turtingo jauno valdytojo, kuris atmetė Jėzaus pakvietimą tapti Jo mokiniu? Kodėl Jėšua nėjo paskui jį? Kodėl Jis leido draugystei su kažkuo, ką Jis pažinojo pasibaigti? (Mato 19:16-22)

Luko 9:57-62 žmogus norėjo sekti Jėzumi, bet Jis pasakė, kad tai kelionė neturint namų. Kitas pasakė „taip“, bet pareikalavo leidimo aplankyti savo mirusį tėvą. Tuo metu miręs asmuo buvo padedamas į kapą ir buvo gedima 7 dienas, tada jie gedėjo visas 30 dienų. Tada po 1 metų, jau suirus kūnui, jų kaulai buvo surenkami ir padedami į tam skirtą laidojimo dėžę ir iš naujo palaidojami.

Kultūrinė pamoka (nukrypimas) - Jėzaus gyvenimo metu rabinai mokė (neteisingai), kad yrantis kūnas yra atpirkimas už kieno nors nuodėmes, todėl jų kaulų surinkimas ir perlaidojimas buvo dar vienas gedėjimo laikas, bet diena po to – šeimai buvo džiaugsmas, nes jie žinojo, kad (tėvas) dabar pilnai atpirktas, ir gedėjimo procesas baigėsi.

Panašu, kad Jėšua konfrontavo šitą mokymą, nes Jis atsakė: „te mirę (dvasiškai) laidoja savo mirusius“. Tai gali būti suprasta taip: „tu jau suteikei savo tėvui tinkamas laidotuves, tegul dvasiškai mirę pabaigia šitą procesą; laidojimas jo kaulų nieko nereiškia, nes jis jau miręs. Aš pašaukiau tave pamokslauti Gyvenimą, taigi būk mano mokiniu ir pamokslauk Gyvenimo evangeliją! (ar kažkas panašaus)

Kitas vyras norėjo sekti Jėzumi, bet pirmiausia norėjo pasakyti: „viso gero” šeimos nariams. Jėšua nebėgo nei vienam iš paskos – Jis toliau tęsė savo reikalus.

Palikime dabar šitą kultūrinę pamoką, mano požiūris, kad mes niekada nematome Jėzaus bėgančio paskui žmones ir bandančio atvesti juos į susirinkimus, nieko daugiau tik pasiūlymą tapti mokiniu. Netgi Jono 6:66-67 po to, kai Jis kalbėjo sunkiai suprantamą palyginimą apie Jo kūno valgymą ir Jo kraujo gėrimą, daugelis Jo mokinių Jį paliko, o Jis tik paklausė dvylikos: „Ar jūs mane taip pat paliksite?” Jis niekada nebėgo nei paskui vieną.

Ir štai kur teisinga perspektyva: Kai nutraukiame bendravimą su tikinčiuoju, tai turi būti suprantama, kad jie iš tiesų pirmi nutraukė tą bendravimą su Viešpačiu kažkurioje savo gyvenimo srityje. Jie pasitraukė nuo Žodžio vykdymo. Todėl jei mes turime konfrontuoti juos arba pasakyti, kad jiems reikia susirasti kitą surinkimą ar draugą, tai todėl, kad jie pirmi nutraukė bendravimą su Viešpačiu kai kuriose savo gyvenimo srityse.

Kitais žodžiais, jei jūs nuėjote tą papildomą mylią su savo draugu, ir tai tavo limitas pagal Raštą, bet jie užsispiria pasilikti toje nuodėmėje, tai būtent jie psitraukė, o ne jūs. Jie visų pirma nutraukė santykius su Viešpačiu ir tada su tavimi, atsisakydami vykdyti Žodį. Kiekvienas veiksmas, kurį tu turi priimti patvirtina jų sprendimą, tai tik atsakymas į nuodėmę, ir todėl jų klaida yra ant jų galvų pries Viešpatį.

Mes pamatysime kitą savaitę, kad nutraukimas bendravimo su kažkuo yra mūsų pačių dvasinio gyvenimo apsaugojimo veiksmas, arba/ir tikinčiųjų kūno apsaugojimas. Taip kaip Jėšua atsisakė vytis Turtingąjį Jauną Valdytoją ir tai buvo Jo paties tarnavimo ir gyvenimo tikslo apsaugojimas, taip yra ir su mums. Žmogus buvo pakviestas sekti Jėzumi, bet Viešpats negali būt nukreiptas nuo Jo paties gyvenimo tikslo. Gera pamoka mums, ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę.

Laiminu jus visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą