Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. rugpjūčio 20 d., antradienis

Kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. liepos mėn. 20 d.,

Sveikinu visus,
Praeitą savaitę aš išvardinau 4 situacijas, kuriose krikščionys mirė su nuodėme, tada paklausiau, ar jie yra danguje; greičio pažeidimas, kartėlis, priklausomybė nuo pornografijos, savižudybė. Aš dalinausi, kad mūsų atkurta dvasia, nulemia Dievo vaikų statusą, o tai ir yra mūsų „bilietas“ į dangų.

Koks didelis yra Dievas?
Jei mes tikime, kad dangus gali būti prarastas, kai žmogus žuvo viršijęs 1 km/h greitį, ir mes tikime, kad jis mirė su nuodėme, logiškai mąstant, ne taip jau daug tikinčiųjų patektų į dangų.

Tai padarytų Tėvą ir Viešpatį Jėzų gana mažus, apribotus, nes Jie negalėjo sugalvoti geresnio plano už tą, kad kiekvienas atgimęs žmogus gauna leidimą patekti į dangiškąją šeimą, bet visas planas subyra į gabalus, jei tikintysis miršta viršijęs leistiną greitį 1 km/h, arba vis dar pyksta ant savo buvusio sutuoktinio, arba turi paslėptą nuodėmę, arba nusižudo. Ar negalėjo Dievas sugalvoti geresnio plano nei šitas?

Aš turėjau draugą pastorių Nazarėnų denominacijoje. Jis pasakė, kad kiekvieną sekmadienį jis eidavo prie sakyklos atgailauti tam, kad būtų išgelbėtas, nes jis buvo įsitikinęs, kad jeigu tą savaitę jis būtų padaręs nuodėmę ir numiręs, būtų ėjęs į pragarą. Jis manė, kad dangaus pilietybė ir Dievo vaiko statusas pasikeičia su kiekvienu nuodėmės/atgailos ciklu, ir jis tikėjosi, kad jei atgailaus, jis bus to ciklo dalyje, kur yra atgailavę žmonės.

Taigi, kaip tai veikia?
Jei aš žinau, kad aš nusidėjau arba nusidedu, bet nesusidoroju su nuodėme ir neprašau atleidimo, arba kažkokiu būdu pripažįstu ją ir pasuku savo širdį bei protą teisumo kryptimi ir mirštu, ar aš einu į dangų?

Jei kažkas turi pasikartojančią nuodėmę, kaip mano pavyzdyje apie vyrą, kurio širdis nesveika, ir kuris buvo surištas pornografijos, ar ta nuodėmė turi jėgą sunaikinti jo atgimsią dvasią taip, kad jis nepatektų į dangų? Ar dėl to, kad jis yra Dievo vaikas, jis vis tiek eis į dangų, bet jei taip, kaip Dievas žiūri į tą neatgailautą nuodėmę?

Jei žmogus daug ką patyrė per savo gyvenimo metus ir ateina pas Dievą tik mirties patale, arba po suspaudimų laiko žemėje, ar Dievas tikisi, kad jie visiškai įveikė kiekvieną susižeidimą ir skausmą, kiekvieną klaidą bei patyrimą PRIEŠ eidami į dangų – arba jiems nebus suteikta teisė ten įeiti?

Šiandien esu, ryt manęs nebus?
Visi šitie klausimai iš tiesų reiškia štai ką: ar Šventoji Dvasia palieka mane kiekvieną kartą, kai aš nusidedu? Ar Ji pasilieka manyje, jei aš šiek tiek padidinu greitį, bet Ji gali mane palikti, jei aš blogai kalbu apie pateptą tarnautoją? Ar ji pasiliks, jei aš šiek tiek pasižiūrėsiu pornografijos, bet pasitrauks, jei užmegsiu romaną? Ar ji pasiliks manyje jei aš galvosiu daug apie depresiją ir tiesiog panorėsiu visa tai pabaigti ir eiti dangun, bet paliks mane, jei aš paspaudžiau pistoleto gaiduką arba prarijau tas visas tabletes, kad visa tai pasibaigtų? Kur yra tikinčiajam skiriančioji linija tarp dangaus ir pragaro?


Pamatas Nr. 1: Žemė kontroliuoja dangų
Nors Jėšua mirė ant kryžiaus maždaug prieš 2.000 metų, tu neatgimei iš naujo su pirmu įkvėpimu. Tau vėliau savo gyvenime reikėjo padaryti sprendimą, turiu galvoje, jei atsakei į Tėvo pakvietimą, tau vis tiek dar reikėjo nuspręsti ar tikėti Jėzumi ir sekti Juo. Žemė kontroliavo dangų tavo išgelbėjmo atveju. Jei taip nebūtų buvę, Dievas „kuris nori kad visi išsigelbėtų“, tiesiog būtų tai padaręs dėl tavęs (1 Timotiejui 2:4).

Jei tu priešinaisi Tėvo pakvietimui dėl išgelbėjimo, laukdamas kol būsi geras ir pasiruošęs, tai tas pats principas tinka ir mažesnėms neišspręstoms nuodėmėms mūsų gyvenime - nors Jis gali kviesti mus susitvarkyti su nuodėmėmis ir problemomis širdyje ir gyvenime, mes nusprendžiame kada ir kur, ir jeigu mes norime susitvarkyti su tais dalykais. Kartais mes mėgstame nuodėmę ir giname ją gerai apsaugotoje vietoje savo širdyje, kur niekas apie tai nežino. Kas nutinka, jei tu miršti dar nesupėjęs su ja susitvarkyti?

Ar ta nuodėmė būtų blogi jausmai buvusiam vyrui, ir tu norėtum matyti jį nubaustą, todėl priešiniesi Tėvo paraginimui atleisti; įprotis viršyti greitį, kai tu ignoruoji Jo perspėjimus pristabdyti, nes mėgsti greitį; arba priklausomybė, kuri yra dėl neišspręstų emocinių problemų, kurių tu nepasiruošęs įveikti – mes kontroliuojame dangaus dalyvavimą mūsų gyvenime.

Kitais žodžiais, nusidėjėlis nusideda, nes tai yra jo prigimtis taip daryti; kai nusideda tikintysis, tai yra jo pasirinkimas (Efeziečiams 2:3 sako, kad mes pagal prigimtį buvome rūstybės vaikai“).

Mes nusprendžiame pakviesti Tėvą ir Viešpatį į mūsų mažas apsaugotas sritis, ar ne. Kas jeigu Jis ir tu žinote apie šitas mažas sritis - ir tada tu staiga miršti! Kokia bus Jo reakcija, kai Jis tave pamatys?

Pamatas Nr.2: Skirtumai tarp nuodėmių ir nusižengimų
Paulius Efeziečiams 2 skyriuje sako: „Ir atgaivino jus mirusius savo nusižengimais ir nuodėmėmis.”

Viešpats daro skirtumą tarp nusižengimų ir nuodėmių, ir tai matome iš Senojo Testamento per Naujojo Testamento prizmę. Jei tu nesupranti skirtumo, tai tu neteisingai suprasi Viešpatį evangelijose, nesuprasi laiškų, ir statysi visą teologiją ant neteisingų ir netikslių supratimų. Taigi, leiskite man paaiškinti.

Nuodėmė yra veiksmas prieš Dievą. Mes galime galvoti apie nuodėmę kaip apie vertikalę. Nusižengimas yra veiksmas prieš asmenį, todėl mes galime galvoti apie nusižengimą kaip apie horizontalę. Tai reiškia, kad ne visos nuodėmės yra nusižengimai, bet visi nusižengimai yra nuodėmės.

Jei aš nusižengiau prieš kitą tikintįjį, aš taip pat nusidėjau prieš Kristų. Štai kodėl visi nusižengimai taip pat yra ir nuodėmės. 1 Kor 8:12, Rom 14:9-15

Kaltė ir sužeidimas
Kunigų 6:1-7 mes turime nusižengimų aukos įstatymą. (Aš nagrinėju tai detaliau savo serijoje CD serijose Kalno pamokslas 1&2, ir serijoje Atleidimas)

Nusižengimo aukoje asmeniui, kuris nusižengė prieš kitą asmenį nebus Dievo dovanota, kol jis nesusitaikys su tuo asmeniu, prieš kurį jis nusižengė. Jie ne tik turėjo atstatyti tai, ką jie padarė blogai, bet jie dar turėjo pridėti 20% mokestį. TIK PO atstatymo ir mokesčio jie galėjo aukoti Dievui, kad jų nusižengimas ir nuodėmė būtų atleista.

Tėvo nuomone, asmuo turėjo sutvarkyti nuostolį, kurį padarė jų nusižengimas – sužeidimą iki tol, kol jiems bus atleista vertikaliai – kaltė. Abu – sužeidimas ir kaltė turėjo būti sutvarkyti žmogaus atžvilgu, kad jis būtų teisus prieš Dievą.

Šiandien krikščionys neteisingai mokomi atleisti kaltę ir ignoruoti sužeidimą, nors viskas mumyse šaukia, kad tas asmuo turi pripažinti mane sužeidęs – tai teisingas pyktis tikėtis, kad prasižengėlis atsiprašys ir bus atsakingas už sužeidimą, kurį jis padarė. Pamokslininkai nesupranta ir sukelia krikščionims emocinį sąmyšį mokydami apie atleidimą nesitikint, kad prasižengėlis sutvarkys sužeidimą. Dievas sako, kad prasižengėliui nebus atleista, kol jis nepasirūpins sužeidimu – tai mokoma Senajame Testamente, o taip pat tai mokė ir Jėšua. (žiurėkite žemiau)

Sesuo didelė burna
Šiandien mūsų surinkimuose matomos pasekmės to, kad Dievas neatleidžia asmens nusižengimų tol, kol tas mažų mažiausiai bent pabando sutvarkyti tai kito žmogaus atžvilgiu.

Sesuo tokia ir tokia kalba pikta apie kitą moterį surinkime, nors eina į susirinkimą sekmadienio rytą ir dainuoja taip, lyg būtų solistė danguje, tarsi nieko nebūtų įvykę bloga tarp jos ir kitos moters kongregacijoje. Kadangi ji yra ta, kuri padarė prasižengimą ir neparodė pastangų atgailauti bei sutvarkyti tai, todėl Dievas neatleido jai ir visai nesvarbu kiek oktavų ji gali išdainuoti sekmadienio rytą. Jei ji dabar nepasikeis, tai tuomet, kai ji nueis į dangų, šiuo klausimu turės susitvarkyti tarp savęs ir Viešpaties. Jūs turite valdžią prašyti Tėvo jiems atleisti, bet kokiu atveju, arba prašyti Jį kad Jis pasakytų, jog Jis laiko juos atsakingus už tai.

Kai tu meldiesi, atleisk
Morkaus 11:25-26 Jėšua paskė: „Ir kai jūs meldžiatės, atleiskite, jei turite kažką prieš kitą, tada Tėvas galės atleisti jums jūsų nusižengimus. Nes jeigu jūs neatleisite nusižengimų, kuriuos padarė kiti – tai Tėvas neatleis jums jūsų nusižengimų“.

Tai NE dangus ar pragaras. Tai apie horizontalias nuodėmes, nusižengimus. Jei tu suriši savo širdyje kieno nors nusižengimus prieš tave, tu suriši Tėvo rankas danguje ir Jo galimybes atleisti tau tavo nusižengimus. NE NUODĖMES, bet nusižengimus. Žemė kontroliuoja dangų šiuo atveju. Jei tu meldies Viešpaties malda: „Atleisk mums mūsų nusižengimus, taip kaip mes atleidžiame savo kaltininkams“ tada viskas yra gerai ir tavo gyvenimas yra švarus prieš Jį.

Pilnas ciklas
Pvz.: Jei buvusi žmona, mano pavyzdyje, kuri vis dar jaučia kartėlį miršta neišsprendus šitos problemos, jos nuodėmės yra atleistos, bet tas nusižengimas – ne. Paulius sako, ji bus išgelbėta, taigi tas nusižengimas bus sudegintas – daugiau kitą savaitę apie tai, kas atsitinka „kitoje pusėje“.

Leiskite man pabaigti šią savaitę tokiu klausimu: ar prieš tai, kai Dievas atleis man šitą nusižengimą, aš turiu eiti pas savo buvusį draugą, su kuriuo draugavome kai man buvo 15 metų ir atsiprašyti, kad aš padėjau degantį maišą su šuniuko kakučiais prie jo durų? Ar aš turiu eiti pas savo buvusį pastorių ir atsiprašyti dėl to, ką aš apie jį pasakiau prieš 10 metų. Kaip sutvarkyti dalykus su kažkuo, kas jau yra miręs?

Trumpas atsakymas yra ne, tau nereikia bėgioti savo prisiminimų labirintais ir ieškoti paslėptų nusižengimų, kuriuos gal būt kažkada padarei, mažų ar didelių. Kiekviename Jėzaus, Pauliaus, Jokūbo mokymo kontekste, situacija šaukėsi nedelsiant imtis veiksmų, bet iš didesnės distancijos dėl praeities prasižengimų, kai jūs tik dabar viską gerai supratote, Jo malonė jau seniai padengė tavo nežinojimą. Bet nuo šiol tu jau žinosi, ką daryti.

Ir aš noriu pridurti sakydamas: „kai eini melstis, atleisk“, Jėšua pasako tai aiškiai, atleidimas yra sprendimas, ne jausmas, ne emocija. Mes padarome sprendimą atleisti iš karto, bet su jausmais gali tekti kovoti 10 metų! Jėšua mokė, kad atleisti kažkam tai sprendimas, o ne emocija. Tu gali atleisti asmeniui, bet vis dar kovoti su įskaudinimu, pykčiu, neteisingumo jausmu. Vieną dieną jausmai bus sutarime su tavo sprendimu, iki tada negalvok, kad jausmai prilygsta atleidimui ir neatleidimui.

Kitą savaitę: daugiau aiškumo apie tai: auksas, sidabras, brangūs akmenys, ar medis, šiaudai ir šienas. Iki tada, laiminu jus visus.


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą