November 7, 2026
Sveiki visi,
Kai buvau pastoriaus padėjėjas, į mane kreipėsi vienos ištekėjusios moters tėvai ir paprašė pasikalbėti su jų dukra bei jos vyru apie jų santuoką. Vyras
buvo įsitraukęs į surinkimo (bažnyčios), kurią lankė jo brolis, veiklą, ir tai kėlė įtampą jų santuokoje.
Viskas prasideda nuo iš pažiūros dievobaimingų sprendimų...
Brolis jos vyrui pasakė, kad jų surinkime krikštijama teisingai, todėl, jei jiedu nori būti tikri dėl savo išgelbėjimo, turėtų pasikrikštyti pas juos.
Netrukus žmonos nuomonė tapo nebe tokia svarbi kaip jos vyro brolio. surinkimas darėsi vis labiau legalistinis. Kai su ja kalbėjausi, vyras jau buvo išnešęs iš jų namų televizorių. Namuose buvo draudžiami visi žurnalai, net krikščioniški. Jis nutraukė sporto klubo narystę, nes surinkime sakė, kad jis gali geidulingai žvelgti į moterį, vilkinčią maudymosi kostiumėlį ar sportinę aprangą. Su kiekvienu mažu sprendimu jų gyvenimas vis labiau pateko į nematomų taisyklių spąstus.
Jos vyras buvo tapęs fariziejumi
Fariziejai, sadukiejai ir erodininkai – o varge! Fariziejai daugiausia dėmesio skyrė Mozės Įstatymui ir žodinėms tradicijoms, kurių iki Jėzaus laikų buvo sukūrę daugiau nei 800. Sadukiejai atmetė žodines tradicijas ir kontroliavo šventyklą bei valdančiąją tarybą – Sinedrioną, tačiau netikėjo nei prisikėlimu, nei angelais. Erodininkai buvo panašūs į fariziejus, tačiau manė, kad Izraelį turėtų valdyti Erodo, o ne Dovydo giminė.
Kaip atsirado fariziejai
Apie 165 m. pr. Kr., maždaug 200 metų iki Jėzaus tarnystės, Izraelyje vyravo graikų kultūra. Aleksandras Didysis buvo užkariavęs Izraelį 332 m. pr. Kr., tačiau paliko vyriausiąjį kunigą vadovauti Izraeliui ir nesikišo į jų vidaus religinius ar politinius reikalus.
Verta žinoti, kodėl taip nutiko. Pasak Juozapo Flavijaus, žydų istoriko, parašiusio Izraelio istoriją romėnams, tuo metu vyriausiasis kunigas buvo vyras, vardu Juddua. Aleksandrui su savo kariuomene artėjant prie Jeruzalės, Jaddua atvėrė miesto vartus ir, vilkėdamas visus kunigiškus apdarus, išvedė iš miesto kunigų procesiją pasitikti graikų karaliaus.
Tai pamatęs Aleksandras nulipo nuo žirgo ir žemai nusilenkė kunigui, taip pagerbdamas Izraelio Dievą ir visiškai pasigailėdamas miesto bei tautos. Vyriausiasis Aleksandro karvedys Parmenionas paklausė, kodėl jis taip pasielgė. Aleksandras jam papasakojo, kad dar būdamas Graikijoje ir svarstydamas, ar žygiuoti į Artimuosius Rytus bei kovoti su Persijos imperija, sapne matė vyrą, apsirengusį lygiai taip pat kaip Jaddua. Šis liepė jam atvykti, nes jis tikrai užkariausiąs Persijos imperiją. Aleksandras netgi palydėjo Jaddua į šventyklą ir paaukojo auką Viešpačiui.
Todėl Aleksandras leido jiems patiems save valdyti, ir nuo tada, nuo 332 m. pr. Kr. iki maždaug 165 m. pr. Kr., žydai ir graikai iš esmės gyveno taikiai. Per tą laiką graikų kultūra persmelkė visą Izraelio kultūrą. Menas, gimnazijos – fizinio lavinimo vietos, sporto renginiai, graikų kalba, graikiškas mąstymas bei jų dievai ir deivės ėmė dominuoti žydų kultūroje.
Mozės Įstatyme Dievas reikalavo tik...
...kad jie ateitų į šventyklą 3 kartus per metus. Pakartoto Įstatymo 16:16 nurodyta, kad tie 3 kartai buvo Neraugintos duonos šventė, Sekminės ir Palapinių šventė. Ir viskas – 3 kartus per metus.
Penktadienio vakaro (šabo) pamaldų, kuriose dalyvauja tiek daug „mesijinių tikinčiųjų“, manydami, kad taip paklūsta Dievui, – nebuvo. Jas sugalvojo fariziejai. Rinktis sinagogoje penktadienio vakarais ar šeštadieniais, kad būtų laikomasi šabo, – tai buvo fariziejų sumanymas.
Graikų kultūra buvo taip įsiliejusi į žydų gyvenimą, kad darėsi sunku atskirti žydą nuo graiko. Kilo šventumo judėjimas: grupė žmonių, pasivadinusių „atsiskyrusiaisiais“, ėmėsi apibrėžti, ką reiškia būti žydu, ir atgaivinti tautoje Mozės Įstatymą. Hebrajiškas žodis, reiškiantis „atsiskyrusįjį“, yra „fariziejus“.
Jie suprato, kad turi mokyti žmones Mozės Įstatymo, o vienintelis tam tinkamas laikas buvo šabas. Jie nustatė taisyklę penktadienio vakarais rinktis namuose. Rinkdamiesi namuose suprato, kad reikia nustatyti mažiausią būtiną dalyvių skaičių, ir nusprendė, kad turi dalyvauti bent 10 suaugusių vyrų; „suaugusiais vyrais“ buvo laikomi vyrai nuo 13 metų.
Kadangi visuose tuose bendruomenės namuose rinkdavosi netoliese gyvenančios šeimos, jie sugalvojo „šabo dienos kelią“, kuris buvo maždaug 1 kilometras, arba šiek tiek daugiau nei pusė mylios. Penktadienio vakarais visoje šalyje šeimos rinkdavosi namuose skaityti Senojo Testamento, dalyvaujant bent 10 vyrų. (Mat jų kanonas dabartiniu pavidalu jau buvo suformuotas iki 200 m. pr. Kr.)
Buvo daromos Mozės Įstatymo ir Senojo Testamento kopijos, o fariziejai, atsiskyrusieji, eidavo į susirinkimus ir skaitydavo Įstatymą. Hebrajiškas žodis, reiškiantis „susirinkimą“, yra „sinagoga“. Kai Evangelijose skaitote, kad Jėzus buvo susirinkime, arba sinagogoje, tai buvo namuose.
Apleisti namai arba specialiai pastatyti pastatai, vadinami „sinagogomis“, pradėti naudoti po Jeruzalės sugriovimo 70 m. po Kr., tačiau plačiai paplito tik maždaug tuo pačiu metu, kai krikščionys buvo kviečiami iš namų persikelti į pastatus, vadinamus „bažnyčiomis“, – III a. po Kr.
Jėzaus laikais...
...fariziejai, be 613 Mozės įstatymų, jau buvo sukūrę daugiau nei 800 papildomų įstatymų. Jie vis dar rinkdavosi namuose penktadienio vakarais, tačiau per tuos maždaug 200 metų nuo žydų Įstatymo atgaivinimo apie 160 m. pr. Kr. iki Jėzaus laikų jie iškėlė savo 800 įstatymų ir tradicijų aukščiau už Mozės Įstatymą. Kiekvienas Evangelijose aprašytas Jėzaus konfliktas su religiniais vadovais kilo dėl to, kad jie savo tradicijas iškėlė aukščiau už Dievo Žodį.
Pavyzdžiui, kai Kalno pamoksle, Mato 5 skyriuje, Jėzus sako: „Jūs esate girdėję, kad buvo pasakyta“, Jis nurodo vieną iš jų žmonių sukurtų tradicijų. Kai matote tokius posakius kaip „vyresniųjų tradicijos“, kalbama apie jų žmonių sukurtas tradicijas, o NE apie Mozės Įstatymą.
Šį konfliktą aiškiai matome Mato 15:1–6:
„Tuomet iš Jeruzalės pas Jėzų atėjo fariziejų ir Įstatymo mokytojų ir paklausė: „Kodėl Tavo mokiniai laužo vyresniųjų tradiciją? Juk prieš valgydami jie nesiplauna rankų!“
Jėzus atsakė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savo tradicijos? Juk Dievas pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’ ir ‘Kas keikia tėvą ar motiną, turi būti nubaustas mirtimi.’
O jūs sakote: jei kas pareiškia, kad tai, kuo galėtų padėti savo tėvui ar motinai, yra ‘paaukota Dievui’, jam nebereikia tuo ‘pagerbti savo tėvo ar motinos’. Taip dėl savo tradicijos jūs panaikinate Dievo žodį.“
(Morkaus 7:1–13 šis konfliktas taip pat išsamiai paaiškinamas.)
Fariziejai buvo skaitę Mozės Įstatymo nuostatą Išėjimo 30:17–21, kurioje buvo reikalaujama, kad kunigai nusiplautų rankas prieš pradėdami tarnystę šventykloje. Tad jie manė: jei Dievas nori, kad kunigai nusiplautų rankas, Jis tikriausiai nori, kad šį reikalavimą taikytume plačiau, idant Jo neįžeistume. Todėl jie pridėjo savo rankų plovimo taisykles, skirtas visiems prieš valgį, kurios apėmė rankų, puodų, keptuvių ir ąsočių plovimą. Dievas tepasakė, kad kunigai turi nusiprausti prieš tarnaudami šventykloje. JIE papildė Dievo Įstatymą, o paskui savo taisyklę ir tradiciją iškėlė aukščiau už Žodį.
Fariziejų tradicija skelbė, kad jei turėjote dešimtinę ar auką, bet jūsų tėvams reikėjo tų pinigų (ar grūdų, ar mėsos), vis tiek privalėjote atiduoti dešimtinę ir auką šventyklai, o tėvus palikti stokoti. Jėzus sakė, kad tai neteisinga. Šeima yra pirmoje vietoje, kaip tai labai aiškiai parodė Mozės Įstatymas. Tačiau fariziejai sakė, kad pirmiausia turite duoti šventyklai.
Morkaus 7:1-3 ir Mato 15:1-6 Jėzus sakė, kad jie iškelia savo įstatymą aukščiau Mozės įstatymo, „savo tradicijomis paversdami Dievo įstatymą niekais“.
Štai taip, bičiuliai, žmonės tampa fariziejais: jie gerbia žmonių sukurtas tradicijas labiau nei Žodį, manydami, kad tai, kuo jie tiki ir ką daro, yra iš Dievo, nors iš tiesų savo tradicija jie paverčia Dievo Žodį ir Kelius niekais.
Kitą savaitę nuo čia ir tęsime. Galbūt esate fariziejus, jei....
Iki tol – palaiminimų,
John Fenn

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.