November 14, 2026
Galbūt esi fariziejus, jei
2/3
Sveiki visi,
Praėjusią savaitę matėme, kad fariziejus (atsiskyręs žmogus) yra susikūręs įstatymą ar tradiciją, kuriuos laiko svarbesniais už Mozės įstatymą.
Barb tėtis nebuvo iš tų, kurie kruopščiai matuoja vaistų dozes. Jis norėjo paklusti gydytojui, bet manė: jei recepte parašyta „išgerti 1 tabletę“, jis išgers 2. Jei 1 tabletė naudinga, tai 2 turėtų būti dar naudingesnės. Panašiai elgėsi ir fariziejai. Jei Dievas dėl ko nors davė 1 įstatymą, tai 2 jų pačių sukurti įstatymai turėtų būti dar geriau.
Fariziejai pridėjo savo įstatymus ir tradicijas iš nuoširdaus troškimo patikti Dievui, kaip matėme praėjusią savaitę minėtame rankų plovimo pavyzdyje. Jei Dievo Žodis sakė, kad kunigai prieš tarnaudami šventykloje turi nusiplauti rankas, tai ir visų žmonių rankų plovimas prieš kiekvieną valgį ar užkandį turėtų patikti Dievui. Tad liepkime jiems plauti ir puodus bei keptuves PRIEŠ juos naudojant.
Prisiminkite, kad Mato 15:6 ir Morkaus 7:1–3, o ypač 8 ir 13 eilutėse, Jėzus sakė, jog jie „palieka Dievo įsakymą, kad laikytųsi žmonių tradicijos“, ir taip „padaro Dievo Žodį negaliojantį“. Tikiuosi, kad šis mokymas padės skaitytojams, kurie laikėsi žmonių tradicijų manydami, jog daro tai, ko Dievas nori, bet galiausiai pasijuto bejėgiai ir nebejautė Dievo artumo savo gyvenime, nežinodami kodėl. Kodėl, darydami viena ar kita, jie nejaučia, kad tame yra Dievas? Jie daro viską, ko buvo mokomi, tad kur yra Dievas? Tačiau Jo nėra žmonių tradicijose, ir ši mokymų serija gali padėti atsakyti į kai kuriuos klausimus.
Fariziejų judėjimas prasidėjo per dvasinį atgimimą 165–160 m. pr. Kr., maždaug 200 metų prieš Jėzaus Evangelijos skelbimo tarnystę. Jie norėjo tarnauti Dievui. Jie norėjo, kad žmonės vaikščiotų Dievo keliais. Tačiau ilgainiui taisyklės pakeitė santykį.
Aptvaro įstatymai
Dalijuosi kai kuriais iš 800 fariziejų įstatymų tam, kad panagrinėtume tuos pačius reiškinius šiuolaikinėje krikščionybėje. Fariziejai pridėjo savo įstatymus tarsi aptvarus aplink Mozės įstatymą, norėdami apsaugoti tai, ką Dievas davė Mozei. Fariziejai, atsiskyrusieji, kaip minėjau 1 dalyje, iš pradžių buvo šventumo judėjimas. Jie norėjo tarnauti Dievui. Jie buvo uolūs ir norėjo, kad visi būtų šventi. Pavyzdžiui, rašydami apie Dievą, jie praleisdavo balsę, kad netartų Jo vardo be reikalo. Todėl skaitydami ortodoksų ar itin religingų mesijinių krikščionių tekstus pamatysite, kad Dievo vardas angliškai rašomas G-d arba G*d, nes pašalinus balsę jo neįmanoma ištarti.
Šabo įstatymas Išėjimo 20:8–11 sako nedirbti jokio darbo. Fariziejai aplink jį pastatė aptvarą – įstatymą, pagal kurį per šabą užmušti musę buvo nuodėmė, nes tai būtų darbas. Kitas įstatymas skelbė, kad jei per šabą dega tavo namas, negali nieko iš jo išnešti, norėdamas tai išgelbėti, nes tai būtų darbas. Tačiau galėjai apsivilkti kelis drabužių sluoksnius ir išeiti iš degančio namo. Negalėjai drabužių nešti, bet vilkėti juos buvo leidžiama. Per šabą žmogus negalėjo spjauti ant žemės, nes tai buvo laikoma arimu arba žemės dirbimu. Moteriai per šabą nebuvo leidžiama žiūrėti į veidrodį, kad nekiltų pagunda išsirauti žilą plauką, nes, pasak jų, tai buvo darbas. Būtent šiuos „aptvaro įstatymus“ Jėzus kritikavo Evangelijose.
Bene geriausiai žinomas yra „šabo dienos kelias“, kuris buvo šiek tiek ilgesnis nei 1/2 mylios, arba 1 kilometras. Būtent šabo dienos kelio atstumo apribojimai sudarė sąlygas jiems pradėti per šabą „rinktis“ (hebrajiškai – sinagoga). Netoliese gyvenančių šeimų grupės, kuriose iš viso buvo bent 10 vyriškos lyties asmenų, vyresnių nei 13 metų, galėjo „susirinkti“, arba sudaryti sinagogą, kad kartu pavalgytų, pasikalbėtų, mokytųsi ir dalytųsi apie Dievą bei Jo Žodį. Žmonės galėjo nueiti tą 1/2 mylios, arba 1 km, kad rastų per šabą besirenkančių šeimų „susirinkimą / sinagogą“; šie atstumo apribojimai skatino tikėjimo bendruomenės kūrimąsi.
Praktika rinktis penktadienio vakarais (per šabą / sabatą) prasidėjo po to, kai 70 metais buvo sugriauta šventykla ir miestas, o žydai buvo išsklaidyti tarp tautų, kuriose liko iki 1948 metų. Neturėdami nei šventyklos, nei kunigijos, jie pradėjo rinktis (sinagogose) penktadienio vakarais. Deja, šiandien kai kurie „mesijiniai“ krikščionys mano, kad Dievas paskyrė sabatą kaip BŪTENT TĄ laiką, kai Jis nori, kad rinktumės, tačiau taip nėra.
Trumpas nukrypimas apie sabatą – Išėjimo 20:8-11: Tėvas neįsako rinktis kas savaitę, nes sabatas yra asmuo – Jėzus Kristus, suteikęs Dievui ir žmogui atilsį nuo mūsų darbų / nuodėmės / kovos su nuodėme. Todėl Paulius Kolosiečiams 2:10-17 rašo, kad nesiginčytume dėl sabatų, švenčių ar to, ką valgome ar geriame (Dievo atžvilgiu), nes Jėzus atnešė taiką ir yra sabatas. Taip pat Laiško hebrajams 4 skyriuje rašoma, kad sabatas yra asmuo, vadinamas Tėvo Žodžiu, kuris suteikė mums atilsį ir leido drąsiai artintis prie Tėvo sosto, kad sulauktume gailestingumo ir rastume malonę, padedančią reikiamu metu.
Sabatas yra asmuo, ir jūs turite sabatą savyje – Kristų jumyse, šlovės viltį. „Dievas Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, nebeįskaitydamas žmonėms jų nuodėmių... todėl susitaikykite su Dievu...“ II Korintiečiams 5:17-19, Kolosiečiams 1:20, Efeziečiams 2:15 – mes esame taikoje su Tėvu, o Jis yra taikoje su mumis, Jis ilsisi, Jėzus sušuko: „Atlikta!“ Sabatas yra asmuo, apie kurį buvo pranašaujama nuo pat sukūrimo, kai Dievas liovėsi kurti ir užbaigė darbą. Štai kodėl Paulius savo laiškus pradeda žodžiais: „Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ (Romiečiams 1:7, I Korintiečiams 1:3, II Korintiečiams 1:2, Galatams 1:3, Filipiečiams 1:2, Efeziečiams 1:2, Kolosiečiams 1:2, I Tesalonikiečiams 1:1, II Tesalonikiečiams 1:2, I ir II Timotiejui 1:2, Titui 1:4, Filemonui 1:3, taip pat Jonas – II Jono 1:3).
Tėvas yra taikoje su tavimi, su manimi, su mumis. Jėzaus darbas ant kryžiaus ir prisikėlimas nupirko tą taiką, nupirko tą atilsį nuo mūsų kovos su Dievu ir nuo Jo kovos su mumis. Sabatas yra Jėzaus Kristaus asmuo. Jo sulaužytas kūnas buvo uždanga, leidžianti mums įžengti į Šventų Švenčiausiąją (Efeziečiams 2).
Kurdamas Dievas neturėjo daryti pertraukos atsigerti vandens ar pailsėti nuo kūrimo, tarsi būtų pavargstantis žmogus. Ne. Jis liovėsi kurti ir įsteigė sabatą kaip pranašystę apie laiką, kai Jo kūrinija bus sutaikinta su Juo ir amžinai gyvens taikoje*. Jėzus tai atnešė. Esame laisvi nuo religinių formulių ir apeigų, kaip Paulius teigė Kolosiečiams 2:16-17: neleiskite niekam jūsų varginti dėl sabatų, dėl to, ką valgote ar geriate, ar dėl švenčių, nes kūnas YRA Kristaus. Mes esame Kristaus kūnas – To, kuris prisikėlė ir, būdamas iš numirusių prisikėlęs žmogus, yra visiškoje taikoje su Tėvu. JIS yra mūsų sabato atilsis. *Romiečiams 8:18-25
Grįžkime prie tų pakvaišusių fariziejų: susirinkimai namuose sabato dieną minimi evangelijose, tačiau penktadienio vakaro susirinkimai tapo nusistovėjusia tradicija tik po to, kai buvo sugriauta šventykla ir Jeruzalė, o žydai išsklaidyti tarp tautų.
Šie „tvoros įstatymai“ aptvėrė Mozės Įstatymą ir netrukus tapo svarbesni už Dievo Žodį (Mozės Įstatymą). Būtent jiems Jėzus prieštaravo. Kiekvienas Jėzaus ginčas su fariziejais buvo dėl vieno iš jų įstatymų, o ne dėl Mozės Įstatymo. Ar šiandien, šiuolaikinėje krikščionybėje, laikotės kokio nors „tvoros įstatymo“? Ar darote ką nors arba tikite kuo nors, kas, jūsų manymu, yra iš Dievo, tačiau iš tikrųjų tėra fariziejiškas įstatymas?
Kitą savaitę užbaigsime aptardami šiuolaikinius evangelikų, charizmatų ar kitų krikščionių įstatymus, kurie buvo pridėti prie Dievo Įstatymo. Iki tol – palaiminimų,
John Fenn

Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.