Apkasų karas su velniu arba būti nugalėtoju 2 iš 4

 Trench Warfare With the Devil or Having Already Won #2 of 4

Sveikinu visus,

Sakoma, kad mokydami vyriausybės agentus, kaip aptikti padirbtus pinigus, jie moko agentus pažinti tikrus pinigus iki smulkmenų. Tokiu būdu, kai pamato

klastotę, agentas iš karto atpažįsta, kad tai padirbta, nes jis labai  gerai pažįsta  tikruosius pinigus.

 Taigi šį straipsnį pradėsiu parodydamas Naujojo Testamento realijas. Būdami pasinėrę į Naujojo Testamento realijas, sutikę netikrus dalykus , juos iš karto atpažinsime.

 Koks tavo „bilietas“ į dangų?

 

Paklausti kitu būdu: „Kodėl tu eini į dangų? arba: „Kaip žinoti, kad tu pateksi į dangų?

 

  

Daugelis žmonių iš karto pasakytų: „Mano nuodėmės atleistos“.

 

Bet tai nėra teisingas atsakymas. Tai, kas veda jus į dangų, yra tai, kad jūsų dvasia yra atkurta Šventosios Dvasios.

 

 

 

„...Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei žmogus negims iš vandens ir Dvasios, jis neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“. Jono 3:5

 

 

 

Čia Jėzus sako, kad „bilietas“ į dangų yra jūsų dvasios atkūrimas Šventosios Dvasios jėga – Jis nieko nesakė apie nuodėmių atleidimą. Pagalvokite apie tai kitaip; kad kiekvienas danguje turi dvasią, kurią atkūrė Šventoji Dvasia. Seni dalykai praėjo, štai, viskas tapo nauja. Mes esame nauji kūriniai Kristuje.

 

 

 

Mūsų nuodėmių atleidimas buvo teisinis veiksmas, leidęs Tėvui savo Dvasia atkurti mūsų dvasią.

 

 

 

O kaip vanduo?

 

Kai kuriems tai buvo didelių diskusijų tema, bet jei mes tai įvertinsime kontekste, tai prasminga. Pirmasis būdas nustatyti kontekstą yra pamatyti, su kuo Jėzus kalba. Atsakymas yra Nikodemas, Izraelio vadovas, kuris bandė suvokti Jėzaus tarnystę. Jie susitiko naktį, privačiai, ir mums suteikiama įžvalga apie šią privačią diskusiją.

 

 

 

Tada klausiame: "kada?". Šis atsakymas yra Jėzaus tarnystės pradžioje. Jono 1 skyriuje viskas buvo apie Joną Krikštytoją, o pats Jėzus pakluso ir buvo pakrikštytas vandenyje. Jėzus turėjo parodyti Nikodemui, kad yra teisus – Jis įvykdė visą teisumą, buvo pakrikštytas vandenyje. Ką tai reiškia?

 

 

 

Ką krikštas vandeniu reiškė Nikodemui ir pirmojo amžiaus judaizmui? Pirmajame amžiuje judaizme buvo daug „ritualinių plovimų“, įskaitant visišką ir dalinį krikštą. Pagonys, norintys tapti žydais, buvo pakrikštyti vandenyje. Ir tai buvo  vieša jų tikėjimo Izraelio Dievu išraiška. Žydai buvo pakrikštyti, kad išreikštų atgailą arba atsidavimo Viešpačiui atnaujinimą.

 

 

 

Taigi, nesvarbu, ar žydas, ar pagonis, tikėjimas Izraelio Dievu buvo viešai išreikštas krikštu vandenyje. Be jo jūs nebuvote laikomi sandoroje su Dievu. Štai kodėl Jėzus pasidavė krikštytis vandeniu, kad Jis būtų patikimas, nes tai buvo teisinga kultūriškai ir istoriškai žydų tikėjimui.

 

 

 

Tai yra 3-iame Jono skyriuje

 

Jėzus pasidavė Jono vandens krikštui. Jono žodžiai ir Jėzaus krikštas būtų buvę Nikodemo mintyse, nes jis suprato, kad būtų įvestas į tikėjimą, žydas ar pagonis, pirmiausia reikia pakrikštyti vandeniu.

 

 

 

Taigi, kai Jėzus pasakė Nikodemui šiame privačiame susirinkime; „Jei negimsite iš vandens (nebūsite įvesti į tikėjimą Izraelio Dievu) ir Dvasios (tavo dvasia, atkurta Dievo Dvasios), jūs negalite patekti į dangaus karalystę“, yra prasminga.

 

 

 

Toks supratimas, kad atkurta dvasia yra „bilietas“ į dangų, yra matomas visame Naujajame Testamente.

 

 

 

Nepamiršau, kad tema yra dvasinis karas...

 

Bet mes turime žinoti, iš kurios pozicijos kovojame – iš apkaso ar iš jau pergalės?

 

Kai jūsų dvasia bus atkurta Šventosios Dvasios – tai yra, jūs gimėte iš Dvasios, dabar esate dangaus pilietis. Jūs esate Dievo vaikas, nes Jis paėmė savo Dvasią, kad gimtumėte Jo Karalystėje.

 

 

 

„Nuo šiol aš nebeteisiu nė vieno pagal žemiškuosius standartus, nes jei kas yra Kristuje, sena praėjo, štai! 16-18

 

 

 

„Palaimintas Dievas ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus visais  dvasiniais palaiminimais danguje Kristuje“. Efeziečiams 1:3

 

 

 

„...išgirdę tiesos žodį, savo išgelbėjimo Evangeliją, įtikėję, buvote užantspauduoti pažadėta Šventąja Dvasia...“ Efeziečiams 1:13

 

 

 

„...kad atsivertų jūsų supratimo akys, kad sužinotumėte, kokį kvietimą Jis jums davė ir kokie yra to paveldo turtai šventiesiems, ir Jo nepaprastai didelė galia, skirta mums, tikintiems. Tai ta pati jėga, kurią Jis veikė Kristuje, kai prikėlė Jį iš numirusių ir pastatė savo dešinėje danguje, kur kas aukščiau už visą kunigaikštystę, valdžią, viešpatavimą ir kiekvieną vardą, kuris yra pavadintas ne tik šiame pasaulyje. bet ir būsimajame. Ir Jis (Tėvas) viską padėjo jam po kojomis ir atidavė Jį būti visa ko galva surinkimui (Kristaus kūnui), kuris yra Jo kūnas, pilnatvė To, kuris savimi pripildo visatą." Efeziečiams 1:18-23

 

 

 

Tai tik pradžia, norint pamatyti, ką turime ir kas esame Kristuje. Mus atkūrė Šventoji Dvasia, turime teisę naudoti Jėzaus vardą prieš demonus, sėdime danguje Kristuje. Mes buvome priimti pas Tėvą per Jėzaus auką (1:5).

 

 

 

Kai tai suprasite, žinosite, kad demonai bijo krikščionio, kuris žino, kas jis yra Kristuje.

 

 

 

Aš laisvai dalinuosi įvairiais dalykais iš Viešpaties ir angelų  apsilankymų – tuo metu buvau  „dvasioje“, kaip tai vadina Apreiškimo 1:10 ir 4:2. Bet aš retai kalbu apie tai, kad mačiau demonus, nors esu jų matęs gana daug.

 

 

 

Beveik kiekvieną kartą, kai pamačiau demoną ir jis supranta, kad galiu jį matyti, jis išsigandęs pabėga. Jie mūsų bijo. Išimtis buvo demonas, kurį kartą mačiau surinkime, iš tikrųjų aš mačiau keletą tokių. Jis atrodo kaip „Žvaigždžių karų“ personažas, vadinamas „Jabba the Hutt“. Didelis, lėkštas, storas, tinginys. Kiekvieną kartą jis buvo saugus surinkimo pastate.

 

 

 

Ir kiekvieną kartą, kai jį matydavau, jie buvo vadinamuose „gerovės surinkimuose“. Atrodė, kad jų užduotis priversti žmones didžiuotis savo turtu, dėl kurio atsiranda tinginystė – tegul kas nors kitas pasiekia vargšą, nuskriaustąjį. „Išmokyk mane, bet netrukdyk man tai pritaikyti savo gyvenime“, jis tarsi kalbėjo krikščinims. Toks surinkimas, kuriame žmonės kviečia Jėzų į savo gyvenimą pagal savo tvarkaraštį, o ne atiduoda Jėzui visą savo esybę.

 

 

 

Šie demonai žinojo, kad negaliu jų išvaryti iš pastato, nes pastorius, vadovybė ir žmonės norėjo jų tenai.

 

 

 

Vieno apsilankymo metu Viešpats mokė mane, kaip demonai patenka į žmogaus protą.

 

Krikščionys negali turėti demonų savo dvasioje, nes tai buvo atkurta Šventosios Dvasios. Bet jei žmogus turi piktų minčių, jis gali pasiekti tašką, demonas įeis į jo protą ir bandys perimti jų mintis ir emocijas.

 

 

 

Šiame apsilankyme buvo kalbama apie krikščionis, kuris tiesiog stovėjo ten,  Dvasioje, kur buvome Viešpats ir aš, šis žmogus buvo didžiulėje šviesos sferoje. Šviesos nesustabdė nei grindys, nei lubos, nei sienos. Žmogus turėjo apie 10 pėdų (3 m) ar didesnę šviesos sferą, kurioje jis buvo – Dievo šviesa, Dievo gyvybė.

 

 

 

Du demonai vaikščiojo  šios šviesos sferos išorėje, ieškodami būdo, kaip patekti į šio žmogaus protą. Viešpats ir aš stovėjome už jų, kai Viešpats kalbėjo su manimi,  demonai buvo susitelkę į žmogų ir net nežiūrėjo už savęs, kad pamatytų mus.

 

 

 

Viešpats kalbėjo apie tai, kaip šis žmogus buvo teisus,

 

tačiau vienoje srityje jis turėjo slaptą nuodėmę, kurią saugojo. Maždaug kas 2 savaites Viešpats sakė, kad jis leidžia sau žaisti su kūniškomis mintimis ir, užuot susidrausminęs ir nukreipęs savo dėmesį, atveria  duris tiems demonams.

 

 

 

Kaip tik tada atsivėrė dalis sferos, kaip pyrago gabalėlis, platus išorėje ir siaurėjantis link centro. Tai buvo atidarymas. Mačiau, kaip demonai pasisuko į šonus, kai jie judėjo link žmogaus toje „skiltyje“, kad nepaliestų šviesos. Priėję pakankamai arti vyro, jie liuoktelėjo jam ant pečių ir pradėjo kalbėti jam į ausis, o tada šoko į galvą, kad užimtų jo mintis. Tada vyras nusidėjo, atgailavo, po to jie iššoko, o anga šviesoje vėl užsidarė su demonais išorėje.

 

 

 

Dvasinis karas tampa labai asmeniškas, kai kalbame apie savo valią, drausmę ir slaptas nuodėmes. Tačiau per tą vizitą sužinojau, kad turime visą galią, visą autoritetą, kurio mums reikia. Kalbant apie asmeninį dvasinį karą, labai dažnai atveriame duris.

 

 

 

Tačiau velnias taip pat patenka į mūsų gyvenimus iš aplinkinių žmonių, kad priekabiautų prie mūsų – ir mes apie tai kalbėsime  kitą savaitę.

 

 

 

Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir el. paštu cwowi@aol.com