Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2022 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Apkasų karas su velniu arba būti nugalėtoju

 Trench Warfare With the Devil   1 / 4

 

Sveikinu visus,

Ar turime gyventi dvasiniuose apkasuose gynyboje, bijodami ką nors pasakyti ar padaryti, nepasakyti ar nepadaryti, kas atvertų duris velniui mūsų gyvenime?


Gal su velniu elgiamės kaip  kaip su zvimbiančia muse,  kaip su bėda, bet nekeliančia realios grėsmės nei mums, nei mūsų artimiesiems?

 Kai darome viską, kad stovėtume, o padarę viską, stovime, ar stovime iš perspektyvos, kad jau laimėjome, ar apsirengiame tuos visus šarvus, kad kovotume su priešu, kuriame mūsų pergalė dar nenulemta?

 

  Judėjimo „Tikėjimo žodis“ (WOF) laikais...

 

...„teigiamas išpažinimas“ užėmė pagrindinį vaidmenį. Su tuo buvo susijęs atsargumas (oi, „atsargiai, arba „pasirūpink“  „ angliškas žodis - „care „ reiškia rūpintis  “ buvo vienas iš draudžiamų žodžių) , buvo siekiama nesakyti žodžių, kurie suvokiami kaip neigiami.

 

 

 

Maždaug 1981 m. atsisveikinome su draugais ir padarėme klaidą  sakydami: "Pasirūpinkite savimi!" Oho, žmona sureagavo! Galėjai pagalvoti, kad mes ką tik įžeidėme jos mamą, ji pašnairavo ir piktai mus pataisė: „Mes atmetame, Jėzaus vardu, jokio velnio, mes nesirūpiname. Niekuo nesirūpiname (atsargiai vartodami Karalius Jokūbo anglų kalbą, nes jei tai buvo pakankamai gerai Pauliui, tai turi būti  pakankamai gerai ir jiems) Ar nežinai, kad sakyti „pasirūpink savimi (pažodžiui: būk atsargus“ reiškia rūpintis savimi? Mes to nedarysime, nes nenorime velniui atverti durų  į savo gyvenimą! Oho. Sulaukę griežtų priekaištų, uždarėme duris.

 

 

 

Viskas, ką mes stengėmės padaryti, tai išreikšti rūpinimąsi jais jiems važiuojant namo tamsoje... nesiūlėme, kad jie imtų pasaulio rūpesčius ant savo pečių. Oho, tai buvo ryški pamoka dviejose srityse – viena, būti atsargiems dėl to, ką pasakėme (oi, aš tai padariau dar kartą) ir antra, kai kurie žmonės labai bijojo, jei padarys vieną klaidą, gali ateiti velnias į jų gyvenimą ir sukelti sumaištį.

 

 

 

Štai mes po dešimtmečių

 

Tikėjimo sistemos, susijusios su teisingų dalykų sakymu ir susirūpinimu, kad galime atverti duris velniui, ne tik egzistuoja, bet ir klesti, ir tapo daug sudėtingesnės.

 

 

 

Yra grupė, kuri tiki sudėtinga teismų sistema danguje su taisyklėmis ir protokolais, pagal kuriuos galime pateikti savo bylą, bet jei padarysime, ką nors ne taip, byla gali būti prieš mus.

 

 

 

Yra grupė, kuri išsamiai aprašo kiekvieną demoną, atsakingą už viską pradedant  nuo ​​tautų iki regionų ir miestų, ir jie meldžiasi prieš tuos demonais. Mokymo apie kariavimą  su dvasiomis virš miestų įkarštyje viena grupė Talsoje apsirengė armijos uniformomis  ir išsinuomojo 60-ąjį pastato aukštą, kad galėtų būti arčiau princo viešpataujančio ore.

 

 

 

Ar Apaštalų darbuose ir laiškuose skaitome, kad Paulius , Petras, Jokūbas, Jonas ir Filipas kariavo dvasiniuose karuose dėl miestų, į kuriuos keliavo? Ar matome, kad Samarijoje ar Efeze  jie vardindavo piktąsias dvasias virš tų  miestų ? Ne.

 

 

 

Taip pat yra grupė (-ės), kuri (-ios) seka savo religiniais lyderiais, pasikliaudami  kiekvienu jų žodžiu, dažnai remiasi kokiais nors  dvasiniais ženklais ir mato tame  grėsmę viskam – pradedant nuo ​​mėnulio spalvos iki datų kalendoriuje visa tai jiems kelia grėsmę. Ir tai daroma gynybiniu režimu, kad pamatytų, ką velnias gali padaryti. Ar kas nors atsimena, kada vakarietiškam kalendoriui pasisukus į 6/6/(0)6, pasigirsdavo įspėjimai melstis?

 

 

 

Ši srovė  pritraukia( pažodžiui, paima į nelaisvę)   auditoriją, kuri seka kiekvienu judėjimu, nes kitaip jie neįplauks  sekantį naujausią judėjimą, jei tik  nepadarys tiksliai taip, kaip jiems liepta, velniui tikrai bus atvertos durys į jų gyvenimą ir jis  atneš trūkumą ir dar kažką.

 

 

 

Baimė turi daugybę formų, daug būdų pasireikšti, kaip matote aukščiau, ir aš tik paminėjau keletą būdų. Tačiau kalbant apie „religiją“, baimė užkrauna mums naštą gintis nuo velnio.

 

 

 

Kai kurie yra taip priklausomi nuo baimės, vadinu tai „baimės p*rn“. Jie ir bijo, ir susižavėję, todėl negali išsilaisvinti iš baimės p*rn priklausomybės. Jie negali nustoti žiūrėti į tuos vaizdus, ​​kurie  naujienas apgaubia baime.

 

 

 

Ta pati baimė, kuri verčia žmones bijoti velnio, daro Dievą priešu.

 

Prieš keletą metų vienos tikėjimo „srovės“ lyderiai sakė savo pasekėjams, jei tik surinks pakankamai žmonių į konferenciją, jie nuleis dangų į žemę ir paskatins prabudimą išsilieti į žemę. Jie keliaudavo iš vieno miesto į kitą konferencijose, kuriose dalyvaudavo apie  3000 ir daugiau žmonių, net užpildydavo stadioną ar du, ir visi su ta pačia tema – jei susirinksime pakankamai žmonių, galėsime šaukti, klykti, verkti ir maldauti Dievo Tėvo išlieti Šventą Dvasią mums ir mūsų žemei.

 

 

 

Per įvairius „atgimimus“ pastarojoje istorijoje daugeliui žmonių buvo įprasta šaukti, verkti ir šauktis Dievo. Jie padarė Dievą Tėvu danguje, kuris atsisako jų klausytis, atsisako  išlieti savo Dvasią, kad siųstų atgimimą, todėl Jo  reikia  šauktis, maldauti, kažkaip priversti atsakyti į jų maldą ir siųsti atgimimą.

 

 

 

Visi tie žmonės pamiršo, kad Kristus gyvena jų dvasioje ir mes su Juo esame viena, todėl nereikia šaukti.

 

 

 

Leiskite man pateikti keletą pastabų : jei esate dvasinėje vietoje, kur jūsų Dangiškasis Tėvas tapo jūsų priešu, tada kad ir ko klausėtės, kad ir ką žiūrėjote, prašau bėkite, o ne žingsniuokite  iki artimiausio išėjimo. Tie žmonės, kurie daro Tėvą ar Viešpatį mūsų priešu, nėra sveiki  ir subalansuoti .

 

 

 

Pažvelkime į Raštą....

 

Ar pastebėjote, kad nuo Apaštalų darbų iki Judo laiško  labai mažai kalbama apie velnią? Apsvarstykite Luką (rašė Apaštalų darbus, apimančius 30 metų), Paulius, Petras, Jokūbas, Jonas, Judas per maždaug 70 metų rašė laiškus, kurie sudaro mūsų Naująjį Testamentą, ir nė vienas iš šių vyrų neturi daug ką pasakyti apie velnią. Nėra laiško, visiškai skirto dvasiniam karui. Jie beveik neužsiminė apie velnią.

 

 

 

Jie gyveno laikais, kai krikščionys buvo žudomi vien už tai, kad jie buvo krikščionys. Tačiau labai mažai buvo kalbama apie velnią. Nebuvo jokių komentarų ar nurodymų apie demonus, skatinančius Cezarį ar vietos vyriausybes persekioti krikščionis. Nebuvo raginimų išvyti  Romą valdančias dvasias.

 

 

 

Turime  Petrą, kuris daugiausia rašė apie kančią dėl Viešpaties. Yra apie 15 ar 16 užuominų apie kančią dėl Viešpaties, kai kurios iš jų  apie tai, kaip paversti kūną būti paklusniu Viešpačiui  ir apie kančias, kurias jis patiria, kai yra drausminamas (1 Petro 4:1), tačiau likusios yra apie persekiojimus ir kaip tai iškęsti. (4:16-19)

 

Paulius mini „šią dabartinę nelaimę“ 1 Korintiečiams 7:26, kalbėdamas apie persekiojimus ir pateikdamas jiems apsvarstyti, kad tai gali būti ne pats geriausias laikas tuoktis – jei vienas ar abu galite prarasti savo gyvybes ir  dėl kankinystės.

 

 

 

Savo laiško Efeziečiams baigiamuosiuose žodžiuose jis kalba apie maldą, apie tai, kaip elgtis esant  tėvais, darbdaviais ir darbuotojais, ir mini, kad reikia apsirengti visais Dievo ginklais, kad atsilaikytume prieš velnią.

 

 

 

Kita monetos pusė...

 

Kai Paulius Efeziečiams 6:10-18 mini, kad turėtume apsivilkti visus Dievo ginklus, jis tai mini kontekste, kai  jis buvo  kalėjime už savo tikėjimą – akivaizdu, kad pirmoji tos ištraukos prasmė yra susijusi su stojimu prieš velnio sąmokslą,  kai jis persekiojo Paulių  (eil.19-20).

 

 

 

Kita medalio pusė – pagalvoti, kieno šarvus jis sako apsivilkti. Jei sakau: „Tu gali turėti mano paltą, apsivilk jį, nes lauke šalta“, suprasite, kad paltas yra mano. Taigi, kai Paulius sako, kad apsirenkite Dievo šarvais, kieno tai šarvai?

 

 

 

Rašto nuoroda yra Izaijas 59: 15-21, kurią dauguma, jei ne visi pirmieji skaitytojai, būtų supratę, kieno tai buvo šarvai. Izaijas pranašauja apie laiką, kai tie, kurie yra geri, yra kaltinami esant blogais. Tai laikas, kai darydami gera tampate piktų žmonių grobiu.

 

 

 

Izaijas tęsia 16 eilutėje, sakydamas, kad Viešpats stebėjosi, kad nėra užtarėjo, ir Jam nepatiko, kad nebuvo teisingumo, nei vieno, kas viską ištaisytų: „Taigi Jo ranka atnešė išgelbėjimą, teisumas palaikė Jį... Jis apsivilko teisumą kaip šarvą, Išganymo šalmas buvo ant Jo galvos, Jo drabužiai buvo uolumas...“

 

 

Matote, kai Paulius pasakė apsivilkti visus Dievo ginklus, Dievas, apie kurį jis kalbėjo, yra Viešpats Jėzus, kuris buvo dvasiškai pasirengęs įvykdyti Savo misiją planetoje žemė (persekiojamas visur) – Ar prisimeni, kada Dovydui buvo suteikti karalius Sauliaus šarvai, su kuriais jis turėjo eiti prieš  Galijotą? Ar prisimenate, ką jis pasakė Sauliui: „Aš negaliu jų dėvėti, nes  neišbandžiau jų (mūšyje). Dovydas nusiėmė Sauliaus šarvus ir nuėjo prie upelio pasiimti 5 akmenų, kad apsiginkluotų ginklu, kurį buvo įvaldęs ir išbandęs  prieš liūtą ir lokį. (I Samuelio 17:34-40)

 

 

 

Jėzus mūšyje įrodė Savo ginklų patikimumą. Jis sėkmingai atnešė išganymą, o dabar mums įsakyta apsivilkti visus Dievo ginklus – tai įrodyta mūšyje, tai mums.

 

 

 

Bet ar mes apkasuose naudojame šiuos šarvus, ar kovojame kaip Dovydas, žinodami, kad jau laimėjome kovai net neprasidėjus?

 

 

 

Čia mes pratęsime kitą  savaitę  (Ši pirmoji serija buvo šiek tiek per ilga, atsiprašau, kitą savaitę- trumpiau)

 

 

 

Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

 

www.cwowi.org ir atsiųskite man el. laišką adresu cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą