Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. lapkričio 7 d., antradienis

Santykiai ir sutarimas. 3 dalis. Mamyčių išvyka

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 7 d.,

Sveiki visi,
Po to, kai tėtis paliko mūsų šeimą, man buvo 11 metų, prieš susipažįstant su dangiškuoju Tėvu, maždaug po 5 metų, kai buvau 16, Tėvas buvo labai geras, todėl mano gyvenime atsirado keli pamaldūs vyrai, kurie padarė labai didelę įtaką mano jaunai ir kenčiančiai širdžiai. Vienas iš šių vyrų buvo „Dėdė Del“, į kurį iki šiol remiuosi. Drauge su savo žmona „Teta Betsy“, jie savo namus ir gyvenimus atvėrė man ir mano šeimai, o vėliau ir Barbarai, kai būdami paaugliais ėmėme draugauti. Jų vyriausiam sūnui buvo tiek metų kaip ir man, ir mes iki šiol esame geri draugai.

Vienas iš būdų, kuriuo jie mane ir mano šeimą patraukė, buvo tai, kad kiekvieną vasarą mus pakviesdavo į savo vasarnamį prie ežero, tik už kokių 75 minučių kelio nuo mūsų namų. Kelios šio draugų rato šeimos irgi nusipirko namus prie šio ežero, taigi, kai visi tuo pat metu susirinkdavo, suskaičiavus visas šeimas su vaikais, mūsų būdavo netoli 40 žmonių.

Dėdė Del turėjo plačią „denio valtį“, tai buvo valtis su įprastu stiklo korpusu, o visas viršus – ištisinė valtis su turėklais, kurioje galėdavo įsitekti kokie 15 ar 20 žmonių. Po pilnos pasiplaukiojimo valtimis ir vandens sporto dienos, kai įvairaus amžiaus vaikai laksto aplink su savo poreikiais ir panašiai, vakarop suaugusiems tikrai reikėdavo laiko, kad pabūtų toliau nuo triukšmingos vaikų bandos.

Maždaug valandą prieš saulėlydį dėdė Del garsiai, kad visi girdėtų, sušukdavo „Mamyčių išvyka!“, ir tai būdavo ženklas suaugusiems pradėti rinktis, o mes paaugliai ir šiek tiek jaunesni netrukus likdavome prižiūrėti mažuosius, kai visi suaugę susitikdavo valtyje ir kokią valandą lėtai plaukiodavo aplink ežerą (su gaivinančiu gėrimu rankoje) – valanda ramybės ir tylos skirtos tik jiems – po to jų laukė jaunėlių prausimas ir migdymas. Žinoma, mes paaugliai išoriškai dejuodavome dėl kiekvieną vakarą visą valandą trunkančio ritualo prižiūrėti savo jaunesnius brolius ir seseris, tačiau širdyje galvojome „valanda be jokios suaugusiųjų priežiūros!!!!“ - valioo!

Mamyčių išvyka mums buvo paslaptis. Kam jiems reikalinga ta mamyčių išvyka? Ką jie išdarinėja? Apie ką būtent jie visą valandą kalba?

Skruzdės ir šventumas ilsintis
Mano paauglišku manymu, kaip ir Barbaros tuo metu, mamyčių išvykos neturėjo jokio tikslo. Tačiau kai mes susituokėme bei susilaukėme 3 berniukų, ir tapome kaimo bažnyčios Kolorade pastoriais, mūsų paauglystės mamyčių išvykų priežastys tapo aiškiau nei aiškios.

Arba Barbara pažvelgdavo į mane ir pasakydavo „Man būtina mamyčių išvyka“ arba aš pamatydavau tai jos veide ir gailestingai sušukdavau berniukams „Mamyčių išvyka!" – kas žemyninėje Kolorado reiškė sėsti į mašiną ir važiuoti per atviras stepes arba aukštyn į kalnus, arba bet kokiu keliu, kad tik mamytė išvyktų iš namų. Mūsų visuomet laukdavo koks nors nuotykis – sugauti driežą, stebėti prerijų šuniukų koloniją, šalia besiganančias antilopes, gal būt laukinių kalakutų bandą. Neapsieidavome ir be fizinio aktyvumo, tokio kaip pasivaikščiojimas, kopimas į kalvas ir vėl leidimasis į slėnius, stebėjimas pionierių vežimo ratų pievose prieš 100 metų paliktas vėžes, ir taip toliau. Kartais, kai Barbarai reikėdavo pabūti vienai, ji paskelbdavo „mamyčių išvyką“, pasiimdavo savo dviratį kelioms valandoms ir išvažiuodavo pasivažinėti stepių keliais.

Psichinis ir fizinis dėmesio sutelkimo pasikeitimas darydavo stebuklus mūsų požiūriui ir fizinei energijai. Mūsų vakariniai pasivažinėjimai mažina nežinomomis vietovėmis iš tiesų buvo raštuose aprašyto pavyzdžio, prasidėjusio sukūrimo metu dalis, kai Dievas nusprendė, kad Jis baigė darbus po 6 dienų, o 7 dieną ilsėjosi nuo Projekto Žemė. Ne dėl to, kad Jis buvo pavargęs, laiške Hebrajams nurodoma, kad Jis paprasčiausiai liovėsi dirbęs. Poilsis juk reiškia, kad liaujamės kažką daryti. Netgi tada Jis nurodė mums tai kaip pavyzdį, nes Jėzus vėliau pastebėjo:

„Šabatas padarytas žmogui, o ne žmogus šabatui.“ (Morkaus 2:27)

Ne mes turime tarnauti dienai, bet diena mums. Poilsio diena buvo padaryta mums, o kad suprasčiau laiko skirto poilsiui išmintį ir reikšmę, prireikė ne vienų metų. Mūsų natūrali tendencija yra kažką gaminti, o atostogos atrodo tam prieštarauja. Tačiau man patinka pavyzdys iš Zacharijo 4:1-6, kur matome 2 alyvmedžius, gaminančius aliejų, tekantį į didelį dubenį, o didelis dubuo lieja savo aliejų į Dievo liepsna degančią lempą. „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako kareivijų Viešpats“.

Pamoka tokia, kad pirmiausiai liktumėm sujungti su alyvmedžio aliejaus šaltiniu – aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią, o antra – mūsų dvasia yra dubuo, kuris gali aprūpinti kuru lempą ir ryškiai degti Viešpačiui, JEIGU lempa (mūsų siela) yra perpildyta aliejumi. Kitaip tariant, mes žmonėms galime duoti tik iš pertekliaus, tačiau tai, kas dubenyje, priklauso mums. Jiems duokite tik iš pertekliaus, bet niekada neduokite to, kas yra dubenyje. Tai skirta jums. Mes visi buvome tokie – bėgdavome paknopstomis, tuščiu baku, turime pasikrauti. Štai iš kur šabato poilsis – kad pripildytumėm dubenį, kad lietųsi per kraštus.

Vieną dieną perskaičiau straipsnį apie skruzdėles, ir jis pakeitė mano gyvenimą. Dauguma krikščionių prisimena Saliamoną, kuris savo Patarlėse sakė „stebėkite skruzdėles“, jų sunkų darbą. (Patarlių 6:6) Tame straipsnyje buvo teigiama, kad skruzdėlės skirsto savo dieną į 3 dalis. Vieną trečiąją dienos jos sunkiai dirba, antrą trečiąją dienos jos atlieka lengvą darbą skruzdėlyne, o paskutinįjį trečdalį dienos jos ilsisi. Ohhh....Mamyčių išvyka. 1/3 dienos poilsiui, 1/3 – lengvam darbui, 1/3 – sunkiam darbui. Ohhh... pusiausvyra.


Mano nuomonė apie mamyčių išvykas paprasčiausiai yra tokia. Skirkite laiko savo pačių mamyčių išvykos versijai: šiek tiek laiko prisipildymui, poilsiui, prisipildymui, - taip, būkite kaip skruzdėlė. Kasdien suskirstykite savo dieną į tris dalis, kad būtų pusiausvyra. Pauliui būnant Efeze (Apaštalų darbų 19), skaitome, kad jis kasdien mokė vyro, vardu Tiranas, mokykloje, iš istorijos ir kultūros žinome, kad efeziečiai sunkiai dirbdavo nuo saulėtekio iki 11 valandos ryto. Tada jie darydavo pertrauką nuo 11:00 iki 16:00, tuo metu Paulius ir mokydavo. Po 16:00 jie grįždavo į darbą kelioms valandoms baigiamiesiems dienos darbams. Man tai panašu į dienos suskirstymą į tris dalis. Rytas skirtas sunkiam darbui, tada pertrauka, lengvas darbas. Baigta.

Atraskite sau tinkamą būdą ir neteiskite vienas kito – tačiau teiskite save pačius dėl to, kad savo kūnui nedarote nieko gero. Atraskite savo mamyčių išvyką, ir pasinaudokite ją.

Naujas įvykis iš mūsų gyvenimo kitą savaitę...iki tada, būkite palaiminti!

John Fenn

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą