John Fenn,
2017 m. lapkričio mėn. 18 d.,
Sveiki visi,
Aš lankiau
vieną mūsų tinkle esančią namų bažnyčią ir paprašiau už mane pasimelsti,
kadangi buvau labai pavargęs ir kai kuriose srityse reikėjo šiek tiek
išminties. Taigi, visi susibūrė aplink mane, aš stovėjau, jie uždėjo ant manęs
rankas, jaučiau, kaip jiems meldžiantis mano dvasia ir siela atsigauna. Buvo
pasakytos kelios padrąsinančios pranašystės, aš buvau palaimintas pasijaučiau
daug geriau. Kai visi patraukė nuo manęs rankas ir atsisėdo, pajutau, kad
kažkas mane truktelėjo už kairės kojos klešnės.
Pažvelgęs
žemyn, pamačiau mažą berniuką vardu Adam, tampantį mano kelnių klešnę. Jis buvo
toks mielas. Nors jam buvo tik 4 metai, jis jau nešiojo akinius storais
stiklais ir buvo gana puošniai, kaip namų bažnyčiai, apsirengęs. Jis buvo
išmokytas pagarbos vyresniems, taigi, kai paklausiau, ko jam reikia, atsakė:
„Pastoriau Džonai. Viešpats man kažką perdavė jums.“ (Nors mes nenaudojame
titulų, man tai patiko) Visi kambaryje šypsojosi, nes jis buvo toks malonus, ir
toks nuoširdus, o aš švelniai atsakiau: „Ačiū tau, Adamai. Norėčiau išgirsti,
ką Viešpats nori man pasakyti. Ką Jis sakė?“
Jis pažvelgė
į mane per savo storus akinius, ir savo nuoširdžiausiu 4 metų vaiko balsu
pasakė: „Viešpats tau sako, kad Jis tave myli, ir tu darai gerą darbą.“ Mano
širdį užplūdo neapsimestinis dėkingumas, kadangi šis paprastas žodis man reiškė
daugiau nei prieš tai buvę. Aš iš kart pasakiau jam: Ačiū tau Adamai, tai
tikrai iš Viešpaties, esu tau labai dėkingas, kad tuo pasidalinai, man tai
labai svarbu.“ Į tai, patraukęs savo delną, jis atsakė: „Prašau. Ar galėčiau
gauti 20 dolerių?“
Visi pratrūko
juoku, o keli žmonės mestelėjo, kad jis greičiausiai žiūri Krikščionišką TV,
CHA – tačiau šis žodis man išliko brangus iki šiol.
Kaip vaikas
Tas Adamas
buvo pakankamai perregimas, kai pilname žmonių kambaryje manęs paprašė $20, parodydamas, jog yra visiškai
nuoširdus visose srityse. Jis nebandė atsisakyti savo troškimo, nemelavo, jog
jam reikia pinigų savo sergančiai draugei mokykloje – tik norėjo žinoti, ar
duosiu jam $20, jis
buvo pakankamai drąsus ir perregimas, kad to paprašytų. Jo malda buvo nuoširdi.
Jo pranašystė buvo nuoširdi. Jo prašymas pinigų buvo nuoširdus. Visiškai
perregimas.
Jo vaikiško paprastumas - priešingybė
šiam
Kai mes
buvome pastoriai Kolorade, mūsų bendruomenėje buvo vidutinio amžiaus moteris,
visiems žinoma kaip šiek tiek savanaudiška. Jos kasdieninėje dienotvarkėje buvo
patikrinti vietinę kavinę, jeigu ji pamatydavo pažįstamą, atsisėsdavo priešais
ir imdavo kalbėti, kol tas žmogus pasiūlydavo jai nupirkti kavos arba užkąsti,
ji „apiplaukdavo“ kavinę, kviestinius pietus, girdėjau net kelias istorijas,
kad pamačiusi parduotuvėje kažkokį pažįstamą, trindavosi aplink, kalbėdama apie
tai, kaip ji norėtų vieno ar kito daikto, tačiau tam neturinti pinigų,
tikėdamasi, kad tas žmogus nupirks tai, ko ji nori.
Vieną dieną
mes pastebėjome, kad ji nešioja kaklo įtvarą. Ji paskelbė, jog susižeidė kaklą
ir greičiausiai turės gauti nedarbingumą. Ji greitai turėjo išeiti į pensiją,
tačiau jos pensija nebūtų buvus didelė. Ji vaikščiojo su kaklo įtvaru po visą
miestą ir kartodavo savo istoriją visiems, kas tik domėdavosi. Vieną vakarą ji
atėjo į moterų maldos susitikimą, kurį vedė Barb. Barb sakė, kad Šventoji
Dvasia buvo taip stipriai juntama tą vakarą, kad daug kas buvo „paguldytas
dvasioje“ ten, kur sėdėjo, o ji kiekvienam gavo pranašiškus žodžius.
Moteris su
kaklo įtvaru sėdėjo ant savo kėdės, ir kai Barb ant jos uždėjo rankas, ji
nukrito ant praėjimo, taip sakant Dvasios „nokautuota“ kelioms minutėms. Kai
atsibudo, ji pašnibždomis paklausė Barbaros, ką jai dabar daryti. Barbara
Dvasioje pajutusi, kad kalba eina apie jos kaklą, atsakė kažką panašaus:
„Paprasčiausiai daryk tai, ką Viešpats lieps.“ Moteris greitai nusiėmė savo
kaklo įtvarą ir mes niekada nematėme, kad būtų dar kada jį nešiojusi. Jos
sukčiavimas buvo išaiškintas ir sutvarkytas jos širdyje ne žmogaus rankomis,
bet Dievo rankomis. Vedama godumo lengviems pinigams ji meluodavo, kad save
pateisintų. Tačiau Viešpats švelniai iškėlė jos melą į šviesą ir liepė jai su
tuo susitvarkyti, ką ji ir padarė.
Sluoksniai
Augdami mes
išmokstame uždėti sluoksnį po sluoksnio ant savo širdies, kad apsaugotumėm save
ir atrodytumėm geresni kitų akyse. Mažasis Adamas neturėjo sluoksnių, taigi jo
malda, jo pranašystė ir $20
prašymas buvo toks tyras, lyg žiūrėtum pro ką tik nuvalytą langą. Moteris apie
kurią kalbėjau buvo išmokusi uždengti tiesą savo širdyje po melo sluoksniais.
Jėzaus
mokinio gudrybė yra ta, kad jis nuvalo tuos sluoksnius, jog savo paties širdį
galėtų matyti nuoširdžiai. Mes privalome nuoširdžiai tvarkytis su savo
tikraisiais motyvais, tai tik tarp mūsų ir Jėzaus, privačiai, ir atlikti
pataisymus, kurių Jis paprašys. Štai kodėl jis manęs paklausė (šios serijos 1
dalyje), ką aš ruošiuosi pasakyti Barbarai, kodėl išvaliau lanko žaliuzes. Jis
bandė mane išlaikyti perregimu su mavimi, su ja ir Savimi.
1
Korintiečiams 3:1-15 Paulius kreipiasi į kai kuriuos Korinto žmones, kurie kaip
jis sako gyvena, lyg būtų net neatgimę. Jis taip pat sako, jog jie yra
kūdikiai, galintys maitintis tik Žodžio pienu, nors jau turėtų valgyti Žodžio
mėsą. Jis sako, kad jie yra dvasiniai kūdikiai, nes savo širdyse puoselėja
pavydą, ginčus ir susiskaldymus. Jis sako, kad jeigu jie mirtų tokiose
aplinkybėse, tie dalykai butų lyg šiaudai, kurie sudegtų Kristaus akivaizdoje,
nors jie patys ir išsigelbėtų. Paulius pataria jiems augti ir tapti Žodžio
vykdytojais, vaikštant su Viešpačiu.
Žodis „susiskaldymas“
šiuo atveju yra ypač įdomus...
Tai
graikiškas žodis „dichostasia”. Tai
reiškia “kažką
pažymėti ir atskirti“. Žodis „diche” reiškia
„atskirai, nuošaliai“, o žodis „stasia“ reiškia „stovėti“. Konkrečiai,
korintiečiai pažymėdavo tuos (krikščionis), su kuriais jie nesutikdavo ir nuspręsdavo
„stovėti atskirai“ nuo jų, sunaikindami santykius bei atsiskirdami nuo jų.
Galatams
4:19 Paulius sakė, kad jis „vėl gimdymo skausmuose dėl jų, kol juose išryškės
Kristus“, naudodamas nėštumo periodą ir gimimą, norėdamas pailiustruoti dvasinį
augimą. Jis aiškina apie veikiančias jėgas: Kristus mumyse auga ir stumia mus
iš vidaus, kad nuvalytumėm savo motyvus ir leistumėm būti perregimi,
rizikuodami būti sužeistais, kad susitvarkytumėm su jėgomis, veikiančiomis
priešingai, nei mumyse augantis Kristus – pagunda uždėti dar vieną nenuoširdumo
sluoksnį ant savo širdies, kadangi nenorime tvarkytis su slepiama nuodėme.
Išdidumas
yra nuodėmė, jokio skirtumo, kokiais vardais ją vadinsime, kad pateisintumėm
save, kai žinome, jog bent iš dalies esame neteisūs – visa tai išdidumas,
Biblija nurodo, jog tik pats išdidus žmogus gali nusižeminti, kad būtų
nuoširdus su savimi ir Dievu – jokia malda to padaryti negali, tik pats
nusikaltęs žmogus. Negalite prašyti už jus pasimelsti. Niekas negali uždėti
rankų ant jūsų, kad būtumėt nuo to išvaduoti. Už išdidumo besislepiantis žmogus
gali save išlaisvinti vieninteliu būdu – nusižemindamas....
Kitą savaitę – kaip
tvarkytis su skauduliais ir sugrįžti prie vaikiško perregimumo. Būkite
palaiminti!
John
Fenn
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.