Teisumo keliai. 1 dalis

John Fenn, 2017 m. lapkričio mėn. 4 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą šeštadienio rytą, kai Barbara miegojo, Krisas buvo atsikėlęs, išmaudytas ir žaisdamas žaidimus savo planšetėje, žiūrėjo mėgstamą krikščioniškos televizijos programą. Tuo metu aš valiau virtuvę, nes ką tik buvau pagaminęs pusryčius Krisui. Ant mūsų virtuvės lango yra žaliuzės – horizontalios, medinės apie 2“ (5 cm) pločio, švelniai baltos spalvos, su lazdele kairėje pusėje, kurios pagalba mes jas uždarome nakčiai ir atidarome dienos metu. Ant žaliuzių taipogi yra traukoma virvelė dešinėje, kurios pagalba galime jas pakelti, kad neužstotų vaizdo pro langą.

Kadangi tai virtuvės lango žaliuzės, per laiką ant jų prisirenka riebalų ir dulkių, o aš visada rytais keliuosi pirmas, ir paprastai esu tas, kuris jas atidaro ir pamato visus nešvarumus ant kiekvienos medinės plokštelės. Tuomet pakreipiu jas taip, kad nesimatytų nešvarumų. Toliau nuo akių, toliau nuo minčių.

Pastarąjį mėnesį, stovėdamas prie virtuvinės kriauklės vis pagalvodavau: „Kažkas tikrai turėtų tas žaliuzes nuvalyti. Įdomu, kada Barbara sugalvos tai padaryti.“ (Nuoširdžiai kalbant) Tačiau šiandien aš buvau tas „Kažkas“. Aš nebegalėjau jų daugiau pakęsti. Krisas laimingas, Barbara miega, pusryčiai pagaminti. Atsukau varžtus, juos išėmiau ir ištiesęs ant stalo gerai apipurškiau nuriebinančiu valikliu, leisdamas kelias sekundes įsigerti, po to švariai nušluosčiau popieriniu rankšluosčiu.

Kai jos vėl atsidūrė savo vietoje, švelniai nuvaliau užsilikusias dėmes, kurių nepastebėjau, ir pagalvojau sau: „Įdomu, kiek praeis laiko, kol Barbara pastebės, kad aš nuvaliau žaliuzes.“ Tik kilus šiai minčiai, išgirdau, kaip Viešpats manęs paklausė: „Ką jai pasakysi, dėl ko tu nuvalei žaliuzes?“ Atsakiau akimirksniu: „Kadangi jas reikėjo nuvalyti...“ tačiau tas paskutinis žodis išbluko mano galvoje, lyg mašina, kuriai baigėsi benzinas, ir kuri lėtai prisišvartavusi prie kelkraščio sustojo. Aš atsakiau dar nepilnai suvokęs, kad Viešpats klausia dėl tam tikros priežasties, ir aš žinojau tą priežastį – Jis tyrė teisumo motyvus mano širdyje, ar tik neras Jis išdidumo.

Jo akivaizdoje jūs galite sakyti tik tiesą. Jis lyg tobuliausias pasaulyje melo detektoriaus prietaisas, universalus tiesos serumas, nes Pats Jis yra Tiesa – kai Jis jūsų ko nors klausia, kokia tiesa bebūtų jūsų širdyje, ji iškils į paviršių. Tai švelnu, tačiau nuodugnu, ir skauda tik tuo atveju, jeigu esate nepasirengęs mokytis, esate išdidus, užsispyręs, bandantis kažką užslėpti savo širdyje, arba nekenčiate būti neteisus. Trumpai tariant, jeigu nemylite teisumo, jūs vengsite Tiesos, tačiau jeigu mylite teisumą, bėgsite į šviesą, kad būtumėt ištaisyti.

Jo akivaizdoje tiesa išryškėja ir jūs bejėgis, kad sutrukdytumėt jai iškilti iš savo širdies į Jo kruopštaus nagrinėjimo šviesą – jūsų motyvai tiesiog iššauna į viršų, lyg močiutės koldūnai, kai yra gerai išvirę. Jūs esate „sutvarkytas“ ir nieko čia nepadarysi.

Aš iškart pakeičiau savo atsakymą į tiesą: „Gerai, tiesa ta, jog aš nebegalėjau pakęsti, kad jos tokios nešvarios.“ Tada Jis atsakė: „Tačiau turėsi Barbarai pasakyti, jog tu padarei jai paslaugą, kadangi to reikėjo, žinodamas, kad jai bus sunku jas nuimti.“ „Taip. Atsiprašau.“ Pripažinau. „Viskas gerai. Tu šiandien šiek tiek ūgtelėjai.“ Taip buvo iš tiesų. Jis tylėjo, o aš jausdamas šiltą Jo buvimą, kuris man patinka ir sustiprėja dar ir dėl to, kad aš šiek tiek paaugau.

Aš apsisprendžiau savo širdyje, kad kai Barbara klaus: kada aš nuvaliau žaliuzes ir kodėl, jai pasakysiu nepagrąžintą tiesą – nepakreipsiu to savo naudai ir tam, kad pasirodyčiau jos didvyriu – aš tai padariau, nes tos baisiai purvinos žaliuzės man įkyrėjo. Aš nebegalėjau jų pakęsti. Priežastis jas nuvalyti buvo grynai savanaudiški motyvai. Tokia buvo tiesa. Ne dėl jos. Ne dėl aplinkos grožio. Ne dėl to, kad reikėjo tai padaryti. Man įgriso, kad jos tokios purvinos ir aš nebegalėjau jų pakęsti. Štai ką jai pasakysiu. (Beja, ji dar nepastebėjo, kad jos švarios)

Kai teisia Dievas

Kristaus Teisėjo Krėslas yra tai, ką patyriau aukščiau, tačiau čia žemėje. Tai kas atsitinka 1 Jono 1:9: Jeigu išpažįstame (pripažįstame) savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jeigu esate išmintingi, gyvensite taip, kad kai ateis laikas mirti, jūsų širdies motyvai ir veiksmai būtų nepriekaištingi, ir kad tuo momentu praskristų beveik nieko nuo Jo neslėpdami. Kai kurių gyvenimai bus lyg per TV transliuojami ilgi serialai, nes jie retai kada teisdavo save dėl savo motyvų šiame gyvenime, ir nebuvo pakankamai jautrūs Tiesai, kad būtų atviri, suvokdami savo veiksmų „Kaip“ ir „Kodėl“.

Dvi moterys 15 metų buvo geriausiomis draugėmis, kol vieną dieną draugė Nr.1 kokiai dešimčiai bendrų draugų nusiuntė elektroninį laišką, kuris iš tikrųjų buvo gerai žinomų „melagingų naujienų“ rinkinys. Draugė Nr.2 jai parašė, kad ji išplatino melagingas naujienas, melą apie tą žmogų ir situaciją, ir kad jai būtų labai malonu, jeigu ji galėtų ištaisyti savo klaidą prieš visus, kuriems ji parašė. Tačiau draugė Nr.1 įsižeidė ir parašė jai, kad iš esmės viskas tiesa, nors istorija buvo melaginga. Draugė Nr.2 atsiprašė, sakydama, kad ji tik norėjo padėti, manydama, jog geriau, kad niekas nepagalvotų, jog jos netyčia skleidžia melą – bet ne, draugė Nr.1 ją išmetė iš draugų ir liovėsi atsakinėti į jos žinutes ir skambučius, netgi praėjus savaitėms po šio apsikeitimo laiškais. Draugės Nr.2 širdis, suprantama, buvo sudaužyta, ji klausė savęs, ką ji tokio blogo padarė. Atsakymas buvo toks: Nieko.

Draugė Nr.1 geriau norėjo būti teisi nei teisinga. Ar mes norime būti teisūs, ar teisingi?

Alkis ir troškulys; tikintysis ar mokinys?

Kiekviename gyvenime, apie kurį skaitome Rašte, kaip ir tikėtina, pastebima progresija, kuri prasideda, kai kažkas įtiki Jėzumi, o po to tampa mokiniu. Mokinys reiškia tą, kuris „mokosi“. Metų metais žmonės diskutavo dėl skiriamosios linijos tarp tų, kurie save vadina krikščionimis, ir kurie gali būti tikintys arba ne, ir tų, kurie yra tikri mokiniai, gyvena savo gyvenimus, kaip niekada nesibaigiantį mokymosi procesą, ir trokštantys vis labiau supanašėti su Kristumi, keliaujant su Juo per procesą, vadinamą gyvenimu.

Vienas iš Jėzaus mokinio bruožų yra tai, ką jis pasakė Mato 5:6: „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.“ Ar tikintysis alksta ir trokšta teisumo savo gyvenime ar ne, pasimato per laiką, ir per smulkius širdies sprendimus. Teisūs sprendimai nukelia juos vis didesnės tiesos ir perregimumo link, bei didesnio augimo mokinystės link, tuo tarpu sprendimai, kurie yra pusiau tiesa arba padaryti tam, kad parodytų juos geresniais (išdidumas), patvirtina, kad jie yra tik tikintieji, bent jau šiose konkrečiose srityse.

Žodis ir įtampa, kurią Jėzus naudoja Mato 5:6, nusakantydamas alkį ir troškulį, paimti iš gamtos. Jis nekalba apie norą valgyti, ir apie pasitenkinimą pavalgius. Jis kalba apie besitęsiantį alkį ir troškulį, kurie patenkinami procese, kaip ir gero maisto valgymas, - tai pasotina, tačiau norisi daugiau – gyveni besitęsiančio, niekada nesibaigiančio pasitenkinimo tikrovėje.

Galime sakyti, tai yra arba valgymo, arba vakarieniavimo veiksmas. Valgymas, kai maistas suvalgomas greitai ir beveik nejaučiant skonio, arba vakarieniavimas, kai tam skiriama laiko ir skanaujamas kiekvienas kąsnis, kiekvienas patiekiamo maisto skonio niuansas. Jėzus kalba apie gyvenimą vakarieniaujant teisumu. Mylint tą skonį mūsų gyvenimuose. Mylint niuansus, kurie atsiskleidžia, kai jais maitinamės Jame. Trokštant teisumo labiau, nei trokštant būti teisiu.

Štai dėl ko, kai Barbara pagaliau paklaus apie žaliuzes, aš būsiu teisus atsakydamas: Nebegalėjau jų pakęsti, todėl ir nuvaliau!

Pratęsime kitą savaitę, kol kas tiek. Būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com