Santykiai ir sutarimas. 4 dalis. Nutikimas su kibirkštimis puode

John Fenn, 2017 m. spalio mėn. 14 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Kai mūsų 3 berniukai buvo maži, jie visada atrodė tokie alkani, lyg meškos išlendančios iš savo migio ilgos žiemos pabaigoje. „Kada vakarienė?“ – toks buvo kasdieninis klausimas, o Barbara visada meistriškai atlikdavo savo darbą, ji žiūrėjo, kad iš kelių dolerių biudžeto nei vienas iš mūsų neliktų alkanas, dar daugiau, kad mes visada būtumėm prikimštais pilvais.

Vienas iš mėgstamiausių patiekalų buvo naminiai makaronai su sūriu, apibarstyti kumpio gabaliukais, iškepti 9‘ ant 13‘ (23 cm x 33 cm) stikliniame troškintuve. Garnyrui visada būdavo žalios daržovės, tokios kaip žalios pupelės arba brokoliai, visada patiekti su obuolių padažu. Tai buvo vienas iš tų patiekalų, kuriuos Barbara galėdavo paruošti iš anksto stikliniame kepimo inde, uždengti su permatoma plėvele, kuri labai gerai prilipdavo bei padėti į šaldytuvą, o kai reikia – tiesiog pašildyti.

Vieną tokį vakarą, kai mes sėdėjome aplink stalą, kaip būrys vilkų aplink makaronų su sūriu grobį, šviesa atsispindėjo nuo maisto paviršiaus taip, jog atrodė lyg kibirkščiuotų – pamaniau, kad esu iš tiesų alkanas, nes makaronai su sūriu atrodo su kibirkštimis! Tačiau, kai Barbara tai pamatė iš savo stalo galo, ji staigiai suriko „STOP“, ištiesė rankas, kad sustabdytų kažkurio berniuko pirmąją šakutę su maistu. „Ar aš nuėmiau plastikinę plėvelę nuo indo prieš įdėdama jį į orkaitę? O ne! Manau, kad ne.”

Kaip teismo ekspertai tiriantys įrodymus, mes pasilenkėme, kad ištirtume kibirkščiavimą. Kas atrodė, lyg stiklo gabalėliai, apibyrėję ant makaronų su sūriu, tačiau ten buvo minkšta ir tampru, ir tai prisidėjo prie Barbarbaros siaubo ir sumišimo. Ta, kuri matė pasaulį aiškiai kaip dieną iš karto griebėsi blogiausio varianto - manydama, jog ji galėjo nunuodyti savo šeimą, kad dar niekada ji nėra nieko panašaus padariusi, gausūs ir gilūs atsiprašymai, balsu galvodama, jog reikės viską išmesti, ir kuo gi mus visus pamaitinti...

Aš įsijungiau, kadangi buvau asmenybė matanti „platesnį vaizdą“ bei atitraukiau ją ir vakarienę nuo bedugnės krašto. Tai, kas kabojo prie puodo viršaus, dabar buvo ištirpę ir mes galėjome nuimti viršutinį patiekalo sluoksnį ir valgyti tai, kas liko. Taip mes ir padarėme, o Kibirkščių Puode nutikimas tapo medžiaga šeimos legendai.

Visada sklandus buriavimas?

Vakarienė be abejonės buvo skani, tačiau mums reikėjo prasiskverbti pro viršutinio sluoksnio „nuodus“, kad pasiektumėm maistą. Mūsų kelionė su Viešpačiu daugeliu atvejų yra panaši – mes tikimės, kad atsakytos maldos reiškia, jog viskas vyksta sklandžiai, ramiai, kaip skanių dvasinių makaronų su sūriu patiekalas. Kokią puotą Tėvas yra mums paruošęs? Tačiau paprastai drauge su atsakyta malda seka ir potencialiai pavojingi dalykai, kurių išvengti turime patys.

Evangelijos kultūra daugumą mūsų išauklėjo dovanose – tikėjimo, kaip sklandaus buriavimo, versijoje. Tačiau tai nesiderina su Raštu nei su mūsų patirtimis, ir tai mus dažnai sutrikdo, ar Dievas yra tame, ką mes darome. Galvojame, kad jeigu tame yra Dievas, kodėl reikalai nesiklosto geriau? Tai parodo, kad mes buvome klaidingai išmokyti.

Žinoma, Jėzus yra mūsų pavyzdys, ir nors mes žavimės Tuo, kuris pamaitina minią arba prikelia numirusius, mūsų išganymo kelias iš Jo pareikalavo, kad Jis eitų ant kryžiaus. Jono 21:15-19 iš kart po to, kai Jėzus paprašė Petro ‚Ganyk mano avis‘, Jis taip pat išdėstė Petrui priemones, dėl kurių jis mirs kankinio mirtimi. Kai Jėzus pasirodė Sauliui iš Tarso netoli Damasko ir pašaukė jį skelbti evangeliją pagonims, Viešpats taip pat pasakė, jog jam teks kentėti*, jeigu pasirinks savo gyvenimo pašaukimą. *Apaštalų darbai 9:16

Mažesniu mastu, kuris skirtas man ir jums, atsigręžkime į 2 Petro 1:3-4, kur sakoma: „...Drauge Jis davė mums be galo didžius bei brangius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais...“

Evangelija, kurios buvome išmokyti, buvo tik pirmoji šios eilutės dalis - davė mums be galo didžius bei brangius pažadus – ir jeigu susitelksime tik į tai, atsidursime klaidingoje tikėjimo rūšyje, kuri Dievą paverčia Tuo, kuris taiso mūsų klaidas, ir jeigu turime pakankamai tikėjimo viskas gyvenime vieną dieną taps sklandu.

Antra šios eilutės dalis vis dėlto teigia: „galite tapti dieviškosios prigimties dalininkais“. Kitaip tariant, mes žvelgiame į pažadus, kaip Dievas laikosi Savo Žodžio mums, tačiau Jis žvelgia į pažadus, kuriuos Jis mums duoda, kaip į priemones mums, kad taptume panašūs į Jį. Jėzus iš tų dalykų, kuriuos iškentėjo, išmoko paklusnumo. Petrui buvo pasakyta, kad kai jis pasens, kiti jį ves ten, kur jis nenori. Pauliui buvo pasakyta, kad jis turės kentėti, JEIGU pasirinks Jėzų. (Žydams 5:8; Jono 21:18, Apaštalų darbai 9:16)

Mes pažadą matome kaip atsakymą, Jis pažadą mato, kaip priemonę mus auginti. Skanieji makaronai su sūriu YRA čia pat, tačiau pirmiausia turite prasiskverbti pro paviršiuje esančius aštrius daiktus, kurie jeigu naudositės neteisingai, gali jus sužeisti.

Štai kodėl buvo padarytas pastebėjimas, kad per „tikėjimą ir kantrybę* mes paveldime pažadus“ – nėra jokios mikro bangų krosnelės veikimo, kad pagreitintumėm atsakymą; jeigu jums reikia atsakymo, turite augti Kristuje. Turite mąstyti, kaip tai daro Tėvas ir Viešpats, naudotis pažadais, kaip priemonėmis, kad taptumėte kaip Kristus. *Žydams 6:12

Angelai?

80-ųjų pradžioje mūsų draugai, kurių vardai Denis ir Džeinė ruošėsi išvykti iš JAV su savo 4 vaikais, norėdami tapti misionieriais Panamoje, būtent gyventi su Čoko Indėnais Darieno džiunglėse.

Kai susirinko draugai, kad uždėtų ant jų rankas ir išsiųstų juos į misijas, buvo pasakytos kelios pranašystės, tarp jų viena, kuri minėjo, kad jų tarnystėje veiks angelai. Kai dėl to žodžio apie veikiančius angelus visi lyg mokinukai džiūgavome, bičiulis pastebėjo, kad Denis visiškai nedžiūgauja, tik sėdi sau tylus. Jis paklausė, ar jam smagu, kad veiks angelai. Denis atsakė: „Ne. Kadangi tai reiškia, jog būsime situacijose, kuriose mums jų prireiks.“

Visi matėme pažadus ir mus ėmė ooo ir aaa nuo minties, jog su jais bus angelai. Tačiau Denis pamatė kitą žodžio dalį ir beje gavo gilesnį apreiškimą, kodėl tenai veiks angelai. Didingi ir brangūs pažadai, taip. Kad tik galėtumėm dalyvauti Jo dieviškoje prigimtyje. Taip – abu dalykai veikia drauge, jeigu mes leidžiame.

Ištirk savo širdį

Malonė visada sąlyginė. Jūs duodate 16-mečiui automobilio raktus – tai malonė. Norite, kad vaikas ir mažina sugrįžtų iki 23 valandos, - tai malonės sąlyga. Jūs priimate žmones savo namuose namų bažnyčios formate, – tai malonė. Neikite į kambarius, kurių durys uždarytos ir atsiminkite, kad jūs esate svečias kitų namuose, - tai reikalavimas. Jus priėmė iš kitų 10 pretendavusių į darbą, tai malonė. Jūs stengiatės, sunkiai dirbate ir atliekate tai, kas reikalaujama, tai yra sąlyga. Dovanotas išganymas – tai malonė. Jeigu to nori, turi ateiti per Jėzų Kristų. Ką tik Dievas mums pažada (malonė), Jis tikisi, kad mes naudosime tą pažadą, kaip priemonę dalyvauti Jo prigimtyje.

Daug žmonių vis sugrįžta ir sugrįžta prie tos pačios pamokos, kadangi jie atsisako įgyvendinti antrąją eilutės dalį. Ištirti save, savo gyvenimą, savo gyvenimo patirtį – ar pastebite pasikartojančius modelius? Ištirk (dabar) kaip gali augti Kristuje. Pažvelk į dvasios vaisius Galatams 5 skyriuje ir teisk save, jeigu gyveni jais, belaukdamas pažado išsipildymo. Tu pamatysi, ar esi pripildytas ir susitelkęs, kad būtum panašus į Kristų „tikėjime ir kantrybėje“, o ne išsigandęs ir abejojantis, tu atrasi ramybę ir užtikrintumą, apgaubiančius tavo sielą. Būti tikinčiuoju Jėzuje yra lengva. Būti Jėzaus mokiniu, kaip ir žinojai, kainuos tau tavo gyvybę.

Kitas nutikimas iš Džono ir Barbaros gyvenimo kitą savaitę, kol kas tiek... Būkite palaiminiti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com