Atsitiktinės mintys. 6 dalis – Šventumo praradimas

John Fenn, 2016 m. gegužės mėn. 7 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Krepšio atvejis – taip aštuntajame dešimtmetyje sakydavo mano mama apie pernelyg nusiminusį žmogų. Tai reiškia, kad jis nesugeba susitvarkyti su savo emocijomis, kai jį pasiekia blogos naujienos, ar šiaip emocijas drasko stresai, dėl to kas vyksta jo gyvenime.

Tačiau pradžioje šis išsireiškimas, pritildytu tonu, buvo naudojamas medikų profesionalų, Pirmojo pasaulinio karo metu. Taip apibūdindavo visų 4 savo galūnių netekusį kareivį, turint galvoje, kad (tomis dienomis) jo egzistavimas tapdavo apribotas iki krepšio lygio – jie buvo krepšio atvejis. Per 50 metų šio išsireiškimo reikšmė pasikeitė ir jau bereiškė nesuvaldomą emocinę būklę. Bet mano mama net neturėjo supratimo, koks netinkamas ir įžeidžiantis jos išsireiškimas galėjo būti, jeigu „krepšiu“ savo draugą ji būtų pavadinusi prieš 50 metų.

Panašiai ir kiti keiksmažodžiai, kai aš augau, jie mandagioje kompanijoje niekada nebuvo girdimi. Tačiau dabar, juos visuotinai naudoja netgi vaikai, jie girdimi viešuose suaugusių pokalbiuose, filmuose ir televizijoje. Anksčiau tik privačiais laikyti santykiai tarp vyro ir moters, dabar viešinami internete. Kaip ir mano mama, kuri neturėjo supratimo iš kur kilusi frazė „krepšio atvejis“, daugelis jaunesnių nei 30 metų žmonių, dabar mažai tenutuokia, kaip visuomenė pakeitė tokių žodžių vartojimą. Lygiai taip pat jie nesuvokia šventumo miegamajame.

Modernioji kultūra nebeturi supratimo apie kažkada šventais vadintus dalykus. Netgi aš pats, suprasdamas šventumo koncepciją, abejoju daugeliu atvejų. (Pašventintas reiškia šventas, atskirtas Dievui, arba kažkaip susijęs su Dievu).

Praeitą savaitę kalbėjau apie tai, kaip antikos laikų graikai ir romėnai gerbė žydus už tai, kad pastarieji turėjo šventumo supratimą – absoliučias vertybes, kilusias iš Dievo Įstatymo, kuris sąlygojo individų bei šeimų teisumą ir moralumą. Šios ypatybės taip pat tiko ir ankstyvajam krikščionių surinkimui (bažnyčiai), tačiau mūsų dienomis krikščionys nebėra gerbiami už šventumą, nes nebeįprasmina moralinio teisumo, solidžios šeimos ar sąžiningo verslo.

Kaip tai buvo prarasta?

Kaip visuomenė prarado šventumo suvokimą? – per pasirinkimus

Romiečiams 1:20-21 Paulius kalba apie tai, kad pamatinė ir pagrindinė apreiškimo forma apie Dievą yra ta, kad Jis sukūrė natūralųjį pasaulį:

„Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani* jų širdis aptemo.“

(*Žodžiu neišmanėlis – kvailys, 14-oje psalmėje apibūdinamas asmuo, teigiantis, kad Dievo nėra. Jis be abejo turi ir daug kitų bruožų, tačiau šiuo atveju Pauliaus tai naudoja kaip tiesioginę nuorodą į Ps 14:1. Žmonės atmetė apreiškimą, kad Dievas sukūrė pasaulį, todėl nenori palikti Jam vietos ir savo protuose. Mato 5:22, Jėzus taip pat kalba apie Dievą atmetusį kvailį, todėl ir įspėja, kad pavojinga šiaip ką nors apšaukti kvailiu, nes apšaukusiajam gresia pragaras – mes galime teisti žmogaus gyvenimo vaisius, bet negalime teisti jo širdies, nes ši sritis žinoma tik Dievui.)

Kai priimi Dievą kaip Kūrėją, reiškia, kad sutinki, jog buvai sukurtas, ir vieną dieną susitiksi tą, kuris tave sukūrė. Tai pagarba Dievui ir šventumas tavo širdyje. Jo kaip Kūrėjo atmetimas, iš esmės naikina šventumo kiekvienoje būtybėje sampratą.

Dievo, kaip Kūrėjo atmetimą, galime atsekti evoliucijos teorijoje. Tai – Dievo atmetimas paverstas mokslu. Kai asmuo atmeta Dievą kaip Kūrėją, tai reiškia, kad jis turi tikėti, jog visi dalykai įvyko atsitiktinai. Tokioje perspektyvoje žmogaus gyvenimas nebetenka vertės. Jei visi dalykai įvyko atsitiktinai, tuomet individualus gyvenimas nebetenka tikslo, vertės ir egzistavimo priežasties – kiekvienas asmuo tampa gamtos atsitiktinumo padariniu.

Evoliucija taip pat reiškia...

Netobuli žmonės gali būti pašalinami, nes pagal evoliuciją – išlieka tik sveikieji. Taigi nepageidautini kūdikiai, fiziškai ar protiškai atsilikę individai, savo religija ar politinėmis pažiūromis netobuli žmonės. Jie gali būti atstumiami arba eliminuojami. Kadangi viskas nutikę atsitiktinai, tai reiškia dorovė, vertybės, tiesa, pažinimas to kas teisinga ir neteisinga, yra žmogaus kūryba, todėl visiškai priklauso nuo kiekvieno asmens ir yra betarpiškai pagrįsti aplinkybėmis. Nėra absoliutų, taisykles galima susikurti gyvenimo eigoje.

Tiesioginiame konflikte

Iš tiesų, tai, kad civilizuotos tautos tiki teisine valstybe, tiesiogiai prieštarauja tai sampratai, kad visi dalykai yra atsitiktiniai, o moralė ir etika priklauso nuo situacijos. Įstatymai apibrėžia absoliutą ir pasekmes, jei šis absoliutas būtų pažeistas.

Kai tikima, kad visa dorovė ir etika priklauso nuo situacijos ir yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, kai kiekvienas asmuo gali pasirinkti, vykdyti jam įstatymus ar ne, kažkas turi pasiduoti. Arba įstatymas pastumiamas šalin, arba asmuo kažko išmoksta. Gali būti ir taip, kad bus dirbama keičiant įstatymus, kad jie tiktų kažkieno tikėjimui. Ši dirbančiųjų grupė įgauna aukos mentalitetą: „Aš noriu laikyti automobilį šioje vietoje per naktį už dyką, nes tai arti mano buto. Tačiau įstatymas sako, kad negaliu laikyti čia savo automobilio daugiau kaip 3 valandas. Aš esu auka – negaliu mokėti už visas 24 val. kiekvieną dieną...“ ir taip toliau. Aukos kultūra nepaklūsta absoliučiai taisyklei – mokėk mokestį arba statyk automobilį kažkur kitur.

JAV, įstatymo tvarka buvo įforminta konstitucijoje ir teisės aktuose, kurie kilo iš judėjų/krikščionių religijos, pagrįstos 10 Dievo įsakymų. Bet kai namuose, mokyklose ir visuomenėje, kuri atmeta Dievą, žmonės mokomi eiti savuoju keliu, suaugę ir įgiję valdžią jie atlieka tokį darbą, kuris veda visuomenę nuo absoliutų ir įstatymo taisyklių. Svarbiausia patenkinti savo norus ir tikslus. Dėl to teismai, užuot vadovavęsi įstatymais, juos kuria, o visuomenė praranda bet kokį absoliučios tiesos, įstatymo ir tvarkos pojūtį bei šventumo jausmą.

Kai atmetamas Dievas kaip Kūrėjas ir Gelbėtojas ir pakeičiamas evoliucija, tuomet yra atstumiamas šventumo pažinimas, kol galiausiai jis yra visai prarandamas. Svarbiu belieka tik kolektyvinis mąstymas – su kitaip mąstančiais žmonėmis susidorojama.

Tiems, kurie išlaiko Dievą savo mąstyme, kaip ir mes

Daugybėje grupių yra manoma, kad didžiojo mokymo apie dvasinį supratimą klausymas yra pagrindinis jų gyvenimo šioje žemėje tikslas ir to pakanka.

Pirmoje laiško Efeziečiams pusėje Paulius rašo apie panašius, didingus ir nuostabius apreiškimus, kad mes buvome pakelti į dangaus aukštumas, per Jėzų tapome Tėvo įsūniais, danguje pasodinti Kristuje ir esame statomi kaip Dievo buveinė, kurią Jis sustiprins savo Šventąja Dvasia, kad pažintume meilę, kuri pranoksta natūralų pažinimą. Šie didingi apreiškimai aprašomi iki pirmosios 4 skyriaus pusės.

Visa antroji šio skyriaus pusė, pradedant 4:17, yra apie tai, kaip taikyti šituos didingus apreiškimus kasdieniame gyvenime – liautis vogus, melavus, gulėjus su kuo papuola, liautis pykus vienam ant kito, atleisti vienas kitam, pradėti dirbti, liautis keiktis, apsivilkti nauju žmogumi, kaip ir išmokome Kristuje. 5-sis ir 6-sis skyriai yra apie santuoką, vaikus ir darbą. Atsietai neaukštinkite šio didžiojo mokymo, bet taikykite tai, kad pakeistumėte savo gyvenimą.

Santykiai

Daug kartų sakiau, kad teisumas ateina per tikėjimą Kristumi, bet jis lieka neįrodytas. Dievas taip sutvarkė, kad teisumas taptų matomas ir subręstų santykiuose. Kiekvienas gali sakyti, kad jis myli Dievą, kiekvienas gali sakyti, kad yra gimęs iš aukšto, bet ar sakančiųjų santykiai tai įrodo? Santykiai yra jų teisumo įrodymas.

Štai todėl sveiki, šeima pagrįsti surinkimai (bažnyčios), kurie renkasi namuose, ugdo sveikus žmones – jų teisumas įrodomas ir subręsta per santykius su kitais asmenimis, kurie taip pat siekia augti Kristuje. Savaitė po savaitės, sėdint ir klausant to pačio žmogaus pamokslų, apreiškimu prisipildo galva ir širdis – pirma dalis laiško Efeziečiams. Tačiau jei tik sėdi ir klausai, nėra santykių.

Tai yra sveikas teisumo derinys širdyje, plaukiantis per santykius tinkle su kitais. Tokiu būdu mes pagarbiame Kristų žmonėse, kurie yra mūsų gyvenime, su kuriais yra susieta visa ką mes darome su pagarba bei šventumu.

Tai tik kelios mintys. Kitą savaitę nauja tema. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu