Sveiki visi,
Prieš porą savaičių Krisas buvo namie ir
sėdėdamas savo vežimėlyje žiūrėjo vaikišką programėlę. Tuo tarpu mes su Barbara
buvome virtuvėje ir diskutavome apie savaitgalio išvyką į mūsų regioninę
konferenciją Tulsoje (2 val. kelionę) – ar mes turėtume paimti vieną mašiną ar
dvi?
Barbara apdoroja informaciją garsiai, o aš –
viduje. Aš iš tiesų to nevadinčiau kalbėjimosi su savimi, tiesiog ji garsiai
kalba mąstydama bei darydama darbus namuose. Ji taip darė visą laiką kiek aš ją
pažįstu – nuo to laiko kai mes buvome vaikais, taigi aš prie to jau pripratęs.
Kai aš pamatau problemą, aš nutylu – tuo tarpu ji dažnai nepertraukiamai kalba
garsiai, diskutuodama apie vieno ar kito pasirinkimo privalumus.
Štai kas nutiko šią dieną. Jei mes paimtume 1
mašiną, ji ir aš būtume kartu, tačiau mes vežtumės atgal su savimi 2 anūkes ir
jų augintinį, Čarlį, stebuklingą šunį. Iš kitos pusės, ji galėtų nuvažiuoti kur
jai reikia su reikalais, nepriklausomai nuo to, ką aš turiu padaryti, jei mes
išvyktume pakankamai anksti, bet 2 valandų kelionė namo vėlai sekmadienį, kai
ji būtų pavargusi buvo jai nemaloni mintis. Papildomai, mes turėjome nuvežti
Krisą į slaugos namus prieš išvykstant savaitgaliui – ir tai jau savaime
procesas.
Aš jai pasakiau „Jei mes paimsime 2 mašinas, tu
gali išvykti iškart konferencijai pasibaigus, sekmadienio popietę, kad galėtum
sutvarkyti reikalus, o aš vairuosiu sunkvežimį ir parvešiu vaikus bei šunį –
tai tavo pasirinkimas, man viskas tinka“, ir aš pasakiau savo dalį ir viskas.
Periodas. Paragrafas, pabaigta ir pamiršta.
Bet ji ir toliau tęsė pokalbį su savimi,
apsvarstydama viską garsiai bei vaikščiodama iš kambario į kambarį: „1 mašina
ar 2, aš galiu užmigti už vairo ir tai nebūtų gerai, bet jei ne, aš galiu
nepatekti visur, kur man reikia, bet aš nenoriu užkrauti Džono su vaikais,
šunimi ir visais jų daiktais...“
Visai netikėtai nuskambėjo garsus ir
gergždžiantis Kriso balsas iš svetainės: „Viskas gerai mama. Mes paimsime 2
mašinas. Tiesiog atsipalaiduok, mama, tiesiog atsipalaiduok.“ Tas autoritetas
ir aiškumas su kuriuo jis prakalbo, pabaigė visus debatus ir Barbara bei aš
prapliupom juoktis.
Kartais yra momentų, kai kažkas ar kažkokie
dalykai perrėžia per visus klausimus su tokiu aiškumu, jog nutildo visus
argumentus. Bet tai nebuvo jis, sakantis savo mamai, jog mes paimsime dvi
mašinas, tai buvo „tiesiog atsipalaiduok, mama, tiesiog atsipalaiduok“. Tai
atnešė aiškumą. Tai nebuvo didelis sprendimas, taigi neišpūsk iš to burbulo;
tiesiog atsipalaiduok ir nuspręsk! Mes susitelkėm į atsipalaiduok, vietoj
sprendimo ir staiga mus užplūdo ramybė.
Tokiu pat būdu
Neseniai aš skaičiau keletą krikščionių
pareiškimų, kuriais tiki žmonės – beprotiški ir nelogiški teologiniai
pareiškimai, jog aš susimąsčiau, kaip žmonės gali sakyti tokius dalykus apie
Dievą. Kai kurie kuria laukines sąmokslo teorijas, kurios patalpina Dievą į
patį intrigos vidurį, ar praktiškai kaltina Jį falsifikuojant istorinius įrašus
tiesiog apgauti netikinčius tikėti melu ir daug daugiau.
Ir tuomet mane aplankė suvokimas kaip Kriso
„tiesiog atsipalaiduok“ – aš suvokiau, jog klausimas nebuvo apie tai, kas
teisus ar neteisus dėl savo teologinės idėjos ir išsiaiškinimo būdo, kuriuo aš
galėčiau jiems parodyti aukštesnes tiesas, tai buvo tai, jog jie tikėdami Juo,
nepažinojo Jo. Jei jie Jį žinotų, jie nepateiktų tokių pareiškimų.
Jie tiki, jog jie yra atgimę, bet iš tiesų jie Jo
nepažįsta. Jie skaito kažką parašytame Žodyje, bet nepažįsta Gyvojo Asmens, kuris
yra apreikštas Žodyje, To Asmens, kuris nukreipė rašalo išsidėstymą puslapyje.
Todėl tai, kuo jie tiki, jog parašytasis Žodis sako, net nėra panašu į Gyvojo
Žodžio Asmens charakterį. Jie pažįsta puslapį, bet ne Asmenį.
Pauliaus pačiame skaidriausiame/ permatomame
laiške Filipiečiams, dalinasi savo troškimu: „Kad aš pažinčiau Jį ir Jo
prisikėlimo jėgą ir bendravimą Jo kentėjimuose.“
Savo gyvenimo pabaigoje, laukdamas egzekucijos
Romos kalėjime, savo paskutiniame laiške, Paulius teigia: „nes žinau, Kuo
įtikėjau ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos
dienos tai, ką Jam patikėjau.“ (2 Timotiejui 1:12)
Paulius ne tik tikėjo, bet žinojo, Kuo įtikėjo.
Tas Jo pažinojimas įtikino jį Viešpaties charakteriu – Jis geba išlaikyti tai,
ką aš Jam patikėjau.
Mes tikime, tuomet mes žinome, tuomet mes
patikime (pavedame Jam). Kai mes patikime, mes ilsimės – ne savyje, bet Jame ir
Jo teisingumo pojūčiu bei galimybe paaiškinti vėliau visus gluminančius
dalykus, per kuriuos mes praėjome per gyvenimą.
Tas žinojimas veda mus „būti įtikintais“ ir
tuomet patikėti savo širdies paslaptis Jam. Frazė „patikėti (pavesti) Jam“ yra
„ten paratheken mou“, pažodžiui tai „mano depozitas (su Juo)“. Tai reiškia, jog
kažkas yra patikėta kitam, kad būtų saugiai saugoma. „Paratheke“ panaudojimas
reiškia ir buvo naudojamas nurodyti asmenį, eisiantį į ilgą kelionę ir kuris
deponuodavo visus savo vertingus daiktus artimam draugui, tikėdamas, jog tai
atgaus, kai sugrįš atgal.
Taigi svarbus dalykas yra ne ginčytis dėl
doktrinų, ne streikuoti prieš įsitikinimus, kurie atrodo beprotiški, nelogiški
ar nešantys nesantaiką, bet verčiau atsitraukti nuo tų mažumų dideliame
paveiksle ir nukreipti save bei savo draugus pažinti Jį, nes per Jo pažinojimą
mes tampame Jo įtikinti, ir esant įtikintais, mes sugebame patikėti savo sielas
saugiam saugojimui iki tol, kol nukeliausime pas Jį namo.
Šerdis (branduolys)
Aš studijavau kaip Viešpats stato sveiką, šeima
paremtą bažnyčią, kuri renkasi namuose ir matau rašte bei gyvenime šiandien,
jog Jis dažnai užtrunka 1 ar 2 metus sutvirtinti šerdį, žmonių branduolį, kurie
gerai susipažįsta vieni su kitais ir išmoksta pasitikėti Kristumi vienas
kitame.
Kitą mėnesį pasirodys mano mokymų serijos šia
tema, nes tai iškilo iš aplankymo vasarį (kurio dalimi aš pasidalinau praeito
mėnesio naujienlaiškyje ir savaitės mintyse) apie tai, ką Jis sako Kristaus
kūnui. Jis statė „branduolį“ žmonių mažose šeimos ir namų pagrindo bažnyčiose
ir tai tęs. Jis statys tol, kol kai kurie tekės tame su Juo ir tas branduolys taps
tvirtas, o kai kurie nuspręs pasilikti „mes keturiese ir nieko daugiau“ (anglų
kalba žodžių žaismas – „us four and no more“, vert.).
Priešingai bažnyčios kultūrai, jog daugiau yra
geriau, nuo pat pradžios Apaštalų darbuose mes matome kaip susiformuoja branduolys
Jeruzalėje. Tai trunka apie 1-2
metus, o šis laikotarpis aprašytas Apd 2:4 – 8:1. Tuomet mes matome Antiochiją
Apd 11 skyrius, kur Paulius ir Barnabas mokė juos virš metų. Apd 18 skyriuje mes matome, kad Paulius 18 mėnesių praleido Korinte, Apd 19
skyriuje rašoma, kad jie tarnavo 2 metus Efeze ir taip toliau. Būk kantrus,
leisk Jam sutvirtinti branduolį ir kai ateis laikas, kiti bus pridėti prie tos
sveikos ir tvirtos grupės. Daugiau apie tai, kitą mėnesį.
Konferencijos Suomijoje ir Olandijoje
Kiekvienoje iš šių konferencijų aš
daugiau dalinsiuosi apie branduolį ir ką Jis parodė man ar pasakė apie Europą
ir ES – ir kai ką Jis pasakė konkrečiai Suomijai, taigi aš drąsinu savo suomius
draugus atvykti, jei galite į Helsinkį tą šeštadienį, balandžio 16 dieną.
Taip pat balandžio 20-24 dienomis aš dalinsiuosi
apie branduolį konferencijoje Olandijoje, kuri truks viena diena ilgiau nei
anksčiau – nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio. Konferencijoje bus laiko
šlovinimui, maldai, mokymui ir daug daugiau. Aš mokysiu apie Viešpaties balso
girdėjimą, praktinius dalykus namų bažnyčiai, pranašiškas naujienas, ir taip
pat kiti dalinsis seminaruose. Ir jei atvirai, aš atradau, jog Viešpaties
buvimas ir Dvasios dovanos ten juda intensyviau, pastoviai iš metų į metus, nei
kokiose kitose konferencijose – investuokite į santykius ir save!
Asmeniškai – ačiū už jūsų maldas, draugystę ir finansinę paramą. Ar
tavo dovana maža ar didelė, tačiau ji visuomet yra vertinama – iš tiesų nėra
tokio dalyko kaip „mažas“ paaukojimas, nes mums tai labai daug reiškia ir
tiesiogiai mums padeda.
Šiuo metu pas mane apie 250 neatsakytų
elektroninių laiškų, bet aš stengiuosi pasivyti – ačiū už jūsų kantrybę!
Namų bažnyčios išdygsta visur, nes
žmonės jaučiasi laisviau pradėti patys susirinkimus, ir labai daug kas nori
žinoti, jog kiti daro tą patį tinkle, taigi mes esame labai užsiėmę. Nuo
Ramiojo vandenyno salų iki tų, kurie yra po Islamo šydu bei dešimtyse kitų
tautų, žmonės reguliariai renkasi namuose mokymui, maldai, bendravimui, maistui
ir šlovinimui... vykstantis prabudimas yra ne auditorijose, jis yra namuose.
Palaiminimai,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.