John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 9 d.,
Sveiki,
Praeitą
savaitę aš pasidalinau (tik) mintimis apie finansiškai susijusius elementus.
Palyginime apie talentus, kuriame Jėzus sakė: „Dangaus Karalystė yra kaip...“
Jis
pasakojo apie bosą, turintį daugeriopą verslą ir darbininkus, atliekančius
įvairias funkcijas. Bosas tikisi, kad jie ateis į darbą ir dirbs pagal savo
potencialą – dirbs sunkiai ir dorai, bus atskaitingi, rizikuos dėl didesnio
apdovanojimo arba bus atleisti. Vienas tingus ir blogas darbininkas patyrė savo
nuostatų pasekmes, jis mąstė piktai apie savo bosą ir galiausiai jį ištiko skurdas
bei sielvartas. Kad ir kaip piktai jis galvojo apie savo bosą, aiškiai tai
nebuvo tiesa. Matome kaip sąžiningai ir pagarbiai bosas pasielgė su kitais dviem
darbininkais. Jis parodė, kad nuostatos tų, kurie visada kaltina kitus, yra
nulemtos jų pačių.
Palyginimas
apie talentus, bent jau ta dalis kuri yra apie pinigus, yra kapitalistinė – asmens
kontroliuojamas privatus verslas, su tikslu gauti pelną, kuriame atlygis tenka
produktyviausiems rizikuotojams. Pirmojo amžiaus žydų bendruomenei tai turėjo
prasmės. Šis palyginimas paremtas žydų kultūra duotąja jiems Dievo. Didžiąja dalimi
tai buvo kapitalistinė sistema, apie kurią rašiau praeitą savaitę. Iš esmės šie
dalykai leidžia mums pažvelgi į Tūkstantmetę Karalystę, kaip tada bus valdoma
žemė. Bet ir vėl...
Kapitalizmas su sąlygomis
– nacionalinis skolų panaikinimas
„Pabaigoje septintųjų metų turi būti
atleidžiamos visos skolos. Tais metais kiekvienas skolintojas tedovanoja kiekvienam
izraelitui skolas. Iš svetimšalio gali reikalauti, bet izraelitui turi dovanoti,
nes tai Viešpaties atleidimo metai.“ (Įstatymo
15:1-3)
Sutinkamai su tuo, už pinigus įkeista nuosavybė, buvo
vertinama proporcingai tam, kiek liko iki 7-tųjų metų: „...bet pirkite, atsižvelgdami į metų skaičių, praėjusį nuo
jubiliejaus metų. Kuo daugiau bus likę derliaus metų, tuo aukštesnė bus kaina;
kuo mažiau derliaus metų, tuo mažesnė bus pardavimo kaina, nes jis tau parduos
pagal pjūčių skaičių. Neskriauskite vienas kito, būkite sąžiningi, nes Aš esu Viešpats,
jūsų Dievas. (Kunigų 25:15-17)
Ir kai ateina jubiliejiniai metai, o tai būna kas 50 metų,
visa nuosavybė grįžta buvusio savininko šeimai:
„Skaičiuokite 7 kartus po 7 metus nuo atleidimo metų (49
metus) ir 50-aisiais kiekviena šeima turės teisę atgauti savo nuosavybę...“ (Kunigų
25:8-17)
Čia mes matome sąlyginį kapitalizmą
Kas 7 metais panaikindamas skolas, o kas 50-aisiais gražindamas
visą nuosavybę buvusio savininko šeimai, kuri tai anksčiau valdė, Dievas
nustato ribas, kiek turto gali turėti 1 asmuo ar viena šeima.
Būdavo daugiau ir mažiau versle įgudę žmonės ir 7-ių metų
cikle kiekvieną kartą gaudavo pelną, o tie, kurie neturėjo tokių verslo įgūdžių,
kaip matome palyginime apie talentus, tiek daug pelno nesugebėdavo gauti. Buvo
tokių, kurie per tuos 7 ar 50 metų ciklą išsaugodavo pinigus ir galėdavo juos
perduoti ir būdavo tokių, kurie neišsaugodavo pinigų. Kaip pastebėjo Jėzus –
visuomet turėsite vargšų. (Mato 26:11)
Jo paprasta sistema, nustatanti kapitalizmui ribas, pagal
gyvenimo standartus, leido kiekvienam izraelitui pakilti virš aplinkinių tautų.
Kadangi jie galėjo imti palūkanas nuo ilgalaikių paskolų pagoniams, turtas
pereidavo Izraeliui. Iš tų, kurie nebuvo Sandoroje su Dievu, pereidavo tiems, kurie
buvo Sandoroje su Dievu. Neteisiųjų turtas persiduodavo per verslo sandorius ir
išmokėtas palūkanas.
(Štai kodėl asmeniui pasinaudoti bankroto įstatymu, vienoje
ar daugiau sričių, kartais gali būti Dievo valia. Dievas sukūrė šią idėją ir
įrašė ją į valstybinį Izraelio Įstatymą.)
Pagalvokite apie turtingiausius pasaulio žmones, apie
kiekvieną banką. O kas, jei visoje tautoje, visos skolos būtų panaikintos?
Kiekviena skola už namo įkeitimą, už kiekvieną išperkamą automobilį, ar
kiekvienos kredito kortelės skola? Dar daugiau, o kas jeigu namai, kuriuose tu
užaugai, buvo parduoti maždaug prieš 50 metų ir per kitus 10 metų grįžtų atgal
tavo šeimai? Tu turėtum pasirinkimą ar ir vėl juos parduoti tiems, kurie ten dabar
gyvena, ar susigrąžinti juos sau. Kokia nuostabi sistema apribojanti individo perteklių,
o pakelianti tautą. Nupirkus ar pardavus, davus ar paėmus paskolas, visada, kas
7 ir 50 metų, automatiškai generuotųsi nauji pasiūlymai, nauji mokesčiai, nauji
įkeitimai – ribotas kapitalizmas.
O kaip Naujasis
Testamentas ir davimas vienas kitam?
„Visa tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos
sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet visa jiems buvo
bendra. <...> Tarp jų nebuvo
stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o
už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo
prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. (Apaštalų
darbai 4:32; 34)
Jeigu
neteisingai interpretuosime, esą jie gyveno didžiulėje komunoje, nesuprasime
individualios jų davimo laisvės. Petras sakė Ananijui: „...kai jūs turėjote
žemę, argi ji jums nepriklausė, ar negalėjote daryti su ja, ką norėjote? Ir po
to, kai pardavėte, ar negalėjote tuos pinigus naudoti kaip norite? (Apaštalų darbai
5:4)
Apd
2:46 rašoma: „...jie ėjo iš namų į namus laužydami duoną su džiaugsmu ir
širdies paprastumu.“ Tai rodo, kad jie turėjo savo namus, o kai kurie, kaip skaitėme
anksčiau, parduodavo papildomą nuosavybę.
Parašyta,
kad nei vienas nevadino, tai ką turi savo nuosavybe, čia turima galvoje, kad
jie buvo dideli davėjai, kad jie noriai davė bet ką, ko bereikėtų stokojančiam
kaimynui. Nepasakyta, kad jų turtas nebuvo jų pačių, bet pasakyta, kad jie
nevadino to ką turėjo, vien tik jų. Tai yra didelis skirtumas. Ir šiandien aš
žinau daugelį žmonių, kurie turi tokią pat dosnią širdį, kuriems davimas tapęs
jų gyvenimo stiliumi.
Tai
nėra komunizmo ankstyvajame surinkime (bažnyčioje) prielaida – komunizmas yra
tada, kai viskas priklauso valstybei, kuri paskirsto visiems pagal poreikius. Iš
kapitalizmo žydiškame kontekste (apie kurį svarstėme aukščiau ir praeitą
savaitę), bet sulydyto su gyvenimu meilėje – davimas plaukia kaip gyvenimo
stilius. Kūnas rūpinosi kūnu.
Todėl
Paulius rašė: „Dirbk, kad turėtum iš ko duoti stokojantiems.“ Ir „Te šio
pasaulio turtingieji būna davėjais ir visada būna pasiruošę duoti tiems, kurie
stokoja.“ (Efeziečiams 4:28; 1 Timotiejui 6:17-19)
Prioritetas
yra tai, kad pirmiausia būtų atsakyti visų, Kristaus kūne esančiųjų poreikiai
ir tik kai atsakyti tikinčiųjų poreikiai, atsakomi išorėje esančių netikinčių,
neišgelbėtųjų poreikiai: „Kai turite galimybę, darykime gera visiems žmonėms,
bet ypač tikėjimo namiškiams.“ (Galatams 6:10)
Mūsų, o ne
vyriausybės atsakomybė rūpintis vienas kitu
Pinigai
yra čia žemėje ir atsakomybė už tai kaip mes juos naudosime yra vien tik mūsų. Kaip
matome dešimtyje Dievo Įsakymų ir palyginime apie talentus, Dievas nėra tavo
verslo partneris. Bet koks vedimas ir kryptis, kurią Jis nurodo, ves pagal
rizikos/apdovanojimo, dorumo ir atsiskaitomybės nustatytus principus.
Taip
pat reikia turėti duodančią širdį –Kristus jumyse, todėl jūs ir Jis tai
nuspręsite: „Tegu kiekvienas asmuo atideda pinigus davimui pagal tai, kaip
Dievas palaimino jį tą savaitę.“ (1 Korintiečiams 16:2). Kristus jumyse,
susijunkite su Juo ir nustatykite tai.
Ir
atkreipkite dėmesį, kad davimas stokojantiems, buvo pasirinktinai pagrįstas gaunančio
asmens charakteriu ir pademonstruotu aktyviu krikščionišku tikėjimu: „Atrink
našles (tas, kurios nebeturi šeimų, kurios neturi kas jas remtų), neduok toms kurios
sunkiai nedirbo tarnaudamos kitiems.“ (1 Timotiejui 5:9-11)
(Pagal
tai galime suprasti Apaštalų darbų (6 skyrius) našlių aprūpinimo politiką – tai
nebuvo dalinimas dykai, buvo atsižvelgiama ar jos tarnavo ir, ar toliau
tarnauja kitiems.)
Iš
šios pastraipos aišku, kad Kristaus kūnas turi rūpintis stokojančiais tikinčiaisiais,
o ne vyriausybė, ne visuomeninės labdaros organizacijos, bet kūnas rūpinasi
kūnu.
Kaip
ir sakiau pradžioje, ši serija sudaryta iš kelių, atsitiktinių minčių – dvi pirmos
apie Dievo Karalystę, kitos apima vyriausybės vaidmenį rūpyboje ir tautos
piliečių maitinime. Pasidalinau pakankamai, kad įžvelgtumėte kaip funkcionuoja,
palyginime apie talentus apibūdinta karalystė, kad ji yra kapitalizmas su lubomis
kapitalui. Joje rūpinimasis tais kurie stokoja, visų pirma krinta ne ant
vyriausybės, ne ant socialinės rūpybos, bet ant tikinčiųjų, kurie rūpinasi
tikinčiais.
Jau
baigiu kalbėti šia tema. Mano intencija – apibūdinti, koks Dievo požiūris į kapitalizmą,
socializmą ir komunizmą, nes šiuolaikinės vyriausybės visame pasaulyje,
grumiasi su tuo, kiek jos turėtų išplėsti savo valdymo ribas.
Kitą savaitę,
atsitiktinės mintys apie abortus. Iki tada, būkite palaiminti,
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.