Atsitiktinės mintys. 5 dalis – Šventumo praradimas

John Fenn, 2016 m. balandžio mėn. 30 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Ar jūs kada nors girdėjote kažką ir nustebote sakydami: „Ar jau nebeliko Dievo baimės?“ Ir aš girdėjau.

Nuimkime sluoksnius

Turėjau nuimti sluoksnį po sluoksnio, kad aptikčiau tikrąją priežastį, patį pamatą ir tik tada pajaučiau, kad kažką suprantu. Nubraukdamas istorinius ir kultūrinius sluoksnius, sugrįžau atgal į praeitį, kad aptikčiau, kaip antikiniais laikais pagonys vertino žydus.

Istorija atskleidžia, kad graikų ir romėnų tarpe žydai buvo gerbiami daugeliu atvejų. Beveik kiekvienas pagonių visuomenės sluoksnis turėjo galimybę žavėtis vienu ar daugiau žydiškos kultūros aspektų. Taip pat žydai buvo gerbiami ir religijų tarpe, jie turėjo tikrą tikėjimą ir tik vieną dievą (Dievą) bei gerai suformuotas taisykles kaip Jam tarnauti. Pas pagonis to nebuvo, jų įvairių dievų ir deivių garbinimo taisyklės ir nuostatos nuolatos keisdavosi.

Žydai buvo tikri tikintieji, o tuo tarpu pagonys tik stengėsi demonstruoti savo religines praktikas. Dėl šios priežasties, tai mini ir Raštas, daugelis romėnų ir graikų atsiversdavo į judaizmą, kuris tiesiog buvo žydų kultūros dalimi. Evangelijose ir apaštalų darbuose matyti, jog daugybė pagonių taip žavėjosi žydais, kad atsiversdavo į judaizmą.

Intelektualai taip gerbė žydų šventus tekstus, kad rašant vardą D-s, jiems netgi nereikėjo naudoti balsių, pavyzdžiui vardas YHWH. Mokslininkai mano, kad tai galėtų būti Yahweh/Jehova (hebrajų/graikų), bet iš tikrųjų niekas nėra įsitikinęs, nes bijant pažeisti įsakymą „netark mano vardo be reikalo!“, balsės Jo varde niekada nebuvo naudojamos.

Jų šventieji raštai teikė pamokymus, formavo pasaulėžiūrą, pagoniams tai buvo reikšminga. Kiekvieną savaitę, ištisa diena buvo skiriama garbinimui, šeimai, asmeniniams apmąstymams, tuo tarpu pagonių dievai tokių dalykų nei nesiūlė, nei nereikalavo.

Gyvenimo kasdienybė

Tarp viso kito žydai buvo ištikimi vyrai ir žmonos, turėjo stiprias šeimas ir šeimyninius ryšius, netgi vaikams suaugus. Pagonių šeimos dažniausiai būdavo tokios, kurias dabar galėtume pavadinti nefunkcionaliomis. Jose, kiekvieno aukojimo metu, buvo seksas (dažnai bi-sekas) su šventyklos prostitutėmis, su meilužėmis, beveik visą gyvenimą nepaliaujami romanai.

Taip pat žydai buvo žinomi kaip sąžiningi verslininkai ir verslininkės, duoto žodžio žmonės, patikimi piniginiuose reikaluose. Jie niekada nemeluodavo, nevogdavo, nesukčiaudavo, nes taip laužytų vieną savųjų įsakymų. Iš dalies dėl to, daugelis jų tapdavo antikinio pasaulio bankininkais. Jie buvo tais, kuriems pagonys galėjo patikėti savo pinigus.

Ne taip kaip pagonių, kurie susitelkdavo į save ir savo asmenines laisves, be socialinių įsipareigojimų, kurių nemokė jų dievai ir deivės, į žydų įstatymą buvo įaustas sąžiningas gyvenimas. Žydai buvo atvira, į šeimą orientuota bendruomenė. Nukreipta teikti pagalbą vargšams ir ligoniams, našlėms ir našlaičiams. Jie keisdavosi daiktais su kaimynais bendruomenėje ir mieste, kuriame jie gyveno, todėl ir jais plačiai žavėjosi.

Čia šitie dalykai dingo

Po to, kai iš pagonių kilę tikintieji, tapo atpažįstami kaip atskira nuo žydų religijos grupė ir pavadinta krikščioniais (Apd 11:26), atsirado mokymai pagonims. Laiškuose (ypač) Pauliaus, Petro ir Jokūbo jie dar buvo raginami atmesti ankstesnį pagonišką gyvenimo būdą, pakilti moralėje, doroje ir žydiškame gyvenimo stiliuje, kurį žydai praktikavo šimtmečiais ir kuris jiems daugiau ar mažiau pavykdavo.

Jeigu paieškosi šitų dalykų ir paskaitysi laiškus Romiečiams, Korintiečiams, Efeziečiams, Jokūbo ir Petro laiškus, taip pat žinias septynioms Azijos bažnyčioms Apreiškimo knygoje, aptiksi daug raginimų nebegyventi kūniškai. Atsisakyti ankstesnio savo gyvenimo būdo, gyventi sąžiningai, dorai ir su bendruomeniškumo bei šeimyniškumo jausmu. Žydai, dėl Įstatymo ir Mozės, turėjo šituos pozityvius savo kultūros bruožus, bet daugelis pagonių, atsivertusių į Jėzų, pirmą kartą buvo mokomi apie moralę, dorą ir etiką.

Šventumo apibrėžimas: sujungtas ir turintis ryšį su Dievu bei paskirtas Jo tikslui

Santrauka to, apie ką aš rašau šiandien galima rasti vienam žodyje – Šventas.

Pagoniams reikėjo žodžio šventas apibūdinimo, o po to, reikėjo parodyti kaip gyventi šventą gyvenimą. Visi Naujojo Testamento laiškai yra persmelkti tais mokymais.

Dievų ir deivių šventyklose, samprata šventas buvo taikoma tik kalbant apie dalykus tiesiogiai susietus su aukojimu šventykloje. Izraelio Dievo atveju, šventumas buvo aiškiai apibūdintas. Šventumo samprata apėmė visą žmogaus gyvenimą ir plėtojosi toliau – į visą natūralųjį pasaulį. Pasaulį žydai pripažino esantį Dievo, kuriame žmonės yra paskirti Dievo kūrinijos prižiūrėtojais.

Laiško Romiečiams 1 skyriuje ir 8:19-23, Paulius mokė buvusius pagonis – romėnus, kad viską sukūrė Dievas ir netgi, kad Jis nori, jog gamta būtų išlaisvinta iš nuodėmės prakeikimo. Jokia pagonių religija šito nemokė. 1 Korintiečiams 6:15-20, jis mokė, kad santykiavimas su šventyklos prostitute padaro juos viena su ta prostitute, kai tuo tarpu faktiškai, mes esame viena dvasia/Dvasia su Dievu Kristuje, darančiu mus viena su Juo. Joks pagonių dievas ar deivė šito nemokė. Pagalvokite, visi žmonės, neturėję jokių žinių apie Kristų, staiga buvo atskirti Dievui – šventi.

Laiške Galatams 5:16-25, jis labai aiškiai apibūdino kūno darbus ir (atgimusios) dvasios vaisius. Sakė jiems vaikščioti dvasioje/Dvasioje, kad nevykdytų kūno geismų. Jiems visa tai buvo nauja. Idėja, kad jie paskirti Dievui, reiškė, kad jie yra šventos būtybės. Joks dievas ar deivė niekada jų neiškėlė iki tokio lygio, kaip Dievas per Savo Sūnų Jėzų, padarydamas juos Savo paties vaikais.

Efeziečiams 4:17-32, buvo mokoma, kad jie nesantykiautų su kuo pakliuvo, kaip jie buvo įpratę praeityje, nemeluotų, nevogtų, nekeiktų. Jie turėjo būti mokomi, kad užuot vogus, reikia susirasti darbą, kad galėtų padėti stokojantiems. Joks dievas nei deivė niekada to nemokė. Visa tai buvo paremta supratimu, kad žmogaus gyvenimas yra šventas, todėl vaikščioti meilėje ir rūpintis yra būtina. Galiausiai mūsų laukia asmeniškas atsiskaitymas, akis į akį su Dievu.

Jie turėjo būti mokomi, kad yra šventi ir, kad privalo pavesti save auginimui Kristuje. Efeziečiams 2:12-22 pasakyta, kad dabar jie, kartu su tikinčiais žydais, per tikėjimą Kristumi, sujungti su Dievu ir drauge statomi kaip gyvosios individualios šventyklos. Plačiąja prasme, Dievas pripildo individualią šventyklą taip, kaip ir visą Savo kūną.

Iki to niekada niekas jiems nesakė, kad jie yra šventi. Joks dievas ar pagonių religija niekada nesakė, kad žmonija yra daugiau negu niekas, kad ji ne žaisliukas sadistiškų dievų rankose, su kuria žaidžiama taip, kaip katė žaidžia su pele.

Senovės žydai turėjo gilų šventumo supratimą, tai juos darė išskirtiniais pagonių tarpe

Kai šiandieninis pagonis atsiverčia į Kristų

Žmogaus prigimtis nepasikeitė ir pagonys (ne žydai), kurie atsivertė į Viešpatį, bet nebuvo išauklėti šventumo ir pagarbos Dievui požiūrio, daugiau ar mažiau, turėjo to išmokti.

Šiandien, užuot buvę kaip senovės žydai tarp pagonių, kurie pasižymėjo savo dora, moraliniu teisingumu, stipriomis šeimomis ir sąžiningu verslu, krikščionys yra laikomi netikusiais, pajuokos ir patyčių objektais, nesąžiningais verslininkais, niekuo nesiskiriančiais nuo netikinčių. Kodėl?

Norint turėti Dievo baimę, visų pirma yra reikalingas šventumo supratimas, o norint įgyti šventumo supratimą, reikia kai ko daugiau...

Šie teiginiai veda į kitą savaitės temą - pamatas kurio reikia asmeniui, kad įgytų teisingą ir tikslų „šventumo“ sąvokos supratimą, kuris šiandieniniame Kristaus kūne, iš esmės yra prarastas.

Iki tada, būkite palaiminti,

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu