Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 4 dalis

John Fenn, 2014 m. lapkričio mėn. 8 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Daugelis, kurie skaito mano „Savaitės mintis“ žino, kad mūsų vyriausias sūnus Krisas yra neįgalus. Jis gimė, kai buvo padarytas Cezario pjūvis. Dėl gimdymo komplikacijų bambos virkštelė apsivyniojo apie kaklą ir jį užveržė. Dėl to nors gruodžio 25 dieną jam sueis 35, protiškai jis yra apie 4 metų amžiaus.

Krisas yra labai aktyvus, šnekus, ir turi labai juokingą humoro jausmą. Bet dėl smegenų traumos jis labai greitai keičia savo nuotaikas, nesvarbu kokia priežastis ar pasikeitimas dienotvarkėje. Jis greitai susijaudina dėl garsaus triukšmo ir pratrūksta staigiu pykčiu, jei kas nors iš tų dviejų dalykų atsitinka.

Dėmesio nukreipimas

Todėl mes greitai išsiugdėme tam tikrus įgūdžius, kad nukreiptume Kriso dėmesį. Jei mes planuojame  išvykti automobiliu tvarkyti reikalų, ir staiga planai pasikeičia, jis gali labai supykti ir klykti, ar netgi suduoti daiktui ar žmogui. Tačiau jeigu mes galime staiga paduoti naują žaisliuką ar kažką, kas jį sudomintų, pvz.: pasižiūrėti į pravažiuojantį traukinį – pyktis greitai užgesta, kaip degtukas. Tai nutinka, kai jo dėmesys nukreipiamas.

Aplankymas, apie kurį aš dalinausi, ir 3 pavyzdžiai iš Rašto, kaip Viešpats mokydavo žmones, yra daugiausia apie tai, kaip Jis nukreipia mūsų dėmesį nuo savanaudiškų motyvų ir nukrypimų bei ištyrina mūsų dėmesio sutelkimą ir meilę.

Paskutinis pavyzdys aplankyme

Pirmasis pavyzdys, kurį Jėzus naudojo, buvo iš Jono 3 skyriaus, kaip Jis specialiai ėjo per Samariją ten, kur fariziejai negalėjo Jo sekti tam, kad nukreiptų jų dėmesį atgal į Jono Krikštytojo atgailos tarnavimą. Jo tikslas buvo neleisti jiems eiti paskui, kol jie nepriėmė Jono atgailos krikšto.

Antras pavyzdys, kuriuo aš pasidalinau, yra apie tai, kaip Jis mokė iš Jono 6 skyriaus, kur daugelis tų, kuriuos Jėzus stebuklingai pamaitino, norėjo per prievartą Jį paskelbti karaliumi, ir buvo demaskuoti, kad sekė Jėzumi ne dėl stebuklo, įrodančio, kas Jis yra, bet dėl to, ką Jis gali dėl jų padaryti. Kad atidengtų savanaudiškus motyvus ir parodytų jiems jų pačių širdis, Jis pasakė sunkiai suprantamą palyginimą, kad jie turės valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, nes Jis yra tikroji mana iš dangaus.

Šiandien aš pasidalinsiu 3 pavyzdžiu aplankyme, kuris yra apie jauno turtingo žmogaus nukreipimą pokalbyje su Viešpačiu, iš Mato 19:16-22

Aplankymo metu…

Kai jaunas turtingas valdytojas atėjo pas Jėzų, jis paklausė: „Gerasis mokytojau, ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jeigu tai būtum tu arba aš, mes tiesiog pasakytume tam žmogui, kad jis tikėtų Jėzumi. Mums nerūpėtų, kodėl jis seka Jėzumi, mes pasakytume, kad kažkas išsigelbėjo, nes pasimeldė kartu su mumis.

Bet Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Vienas Dievas yra geras“. Jėzus klausė to žmogaus: „Vadindamas mane geru, ir žinodamas, kad nei vienas nėra geras tik Dievas, ar tu vadini mane Dievu?“

Tai buvo svarbus klausimas, kurio Jėzus jį tiesiai paklausė, bet vyras nukreipė klausimą. Mes perskaitome šitas 7 eilutes per kelias sekundes nesuvokdami, kad tai buvo tikras pokalbis su pauzėmis sakinio gale ir su intarpu susimąstymui prieš atsakymą.

Kai jis neatsakė, Viešpačiui tiesiai, Viešpats bandė kitu būdu atidengti jo širdį, ir sekančiose 3 eilutėse jaunas vyras paaiškino, koks jis buvo tobulas, teiginiu apibūdinančiu veiklos rezultatais paremtą tikėjimą, nesuvokdamas, kad buvo paklaustas Viešpaties. Staiga pokalbis pasikeitė, ir jis buvo priverstas pasižiūrėti į savo širdį: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok viską, ką turi, išdalink turtą vargšams ir tu turėsi lobį danguje, tada ateik ir sek Mane.“

Jeigu jis būtų tikėjęs, kad Jėzus yra Dievas, kaip jis užsiminė pradžioje, nors niekada nesakė tiesiai, jis be abejonės būtų tai padaręs su džiaugsmu, kaip Andriejus, Petras, Jokūbas, Jonas ir Matas tai padarė anksčiau, bet jis – ne. Taigi, jis buvo nukreiptas kita kryptimi, sugrąžinant pokalbį atgal apie žmogaus širdį, ir apie tai, ką jis iš tiesų myli, o ne tai, ką demonstruoja veiklos rezultatais paremtas tikėjimas, bet jo motyvai, kodėl jis visų pirma norėjo Dievo.

Jauno žmogaus susitelkimas pradžioje buvo nukreiptas į jį patį – ką turiu daryti, kad turėčiau amžiną gyvenimą? Aš laikausi visų (šitų) įsakymų nuo jaunystės. Ko man dar trūksta? Tai buvo į save nukreiptas tikėjimas.

Nesmerkdamas jo tiesiogiai dėl pinigų meilės ir iškėlimo to virš meilės Dievui, ir neversdamas jo susidurti su tuo, kas iš tiesų yra Jėzus, Viešpats gražino jį atgal, priversdamas padaryti sprendimą. ir privertė jį pamatyti tiesą apie savo paties širdį, tada jis nuėjo liūdnas šalin, vis dar nenorėdamas prarasti turto.

Staiga aš supratau, kodėl anksčiau, kai man taip desperatiškai reikėdavo atsakymo į maldas dėl pinigų, arba sprendimo, dangus dėl to absoliučiai tylėdavo, nors tuo pačiu metu Jis ragino mane padirbėti kai kuriose savo asmenybės srityse neatsakydamas į tai, ką aš maniau esant labai spaudžiančiu poreikiu. Jis bandė nukreipti mano dėmesį į tai, kur Jis tuo metu darbavosi mano širdyje, o aš tuo metu būdavau susitelkęs į savo poreikį, laukdamas atsakymo į maldą, mano asmeninį pinigų poreikį, ar tiesiog reikėjo atsakymo.

Mano pasikeitimas

Kai Viešpats pasidalino pasakojimu apie turtingą jauną valdytoją ir kaip Jis nukreipė jo dėmesį atgal į jo širdį, aš negalėjau nutylėti ir paklausiau: „Viešpatie, yra senovinė tradicija, kuri sako, kad turtingasis valdytojas buvo Barnabas, kuris galiausiai pardavė viską ir tapo Tavo pasekėju, kaip matome Apd 4:36-37, ar tai tiesa?“

Jis tylėjo, tik žiūrėjo į mane. Ir aš staiga pažvelgiau į Jo akis; tai buvo lyg žiūrėjimas į veidrodį, bet atspindys, kurį aš mačiau, nebuvo mano fizinis kūnas, bet mano motyvai klausiant šito klausimo. Pirmas dalykas, ką aš pamačiau tai, kad man patinka smulkmenos ir istorija, ir kad aš klausiau, nes buvau smalsus. Tada buvo nuimtas sluoksnis ir atidengti gilesni motyvai, aš klausiau, nes mano dalis norėjo įrodyti kažką pagal pastraipą ir eilutę, kad galėčiau pasakyti žmonėms: „Tai man pasakė Viešpats”. Ir dar vienas sluoksnis po tuo, buvo tariamas mano paties paveikslas, kur aš dalinuosi su grupe žmonių ta nedidele smulkmena, ir ne dėl jų ugdymo, bet kad geriau atrodyčiau jų akyse. Nuodėmė buvo tai, kad aš būčiau pasidalinęs tuo dėl savo naudos, užuot norėjęs padėti žmonėms. Aš pamačiau savo išdidumą ir pasibjaurėjau savimi.

Aš pasakiau: „Atsiprašau, Viešpatie“ ir padariau sprendimą širdyje būti budrus sau ateityje prieš dalinantis dalykais su kitais, jog tai tikrai būtų dėl to, kad noriu padėti, bet ne dėl savo ego. Reikėjo tik sekundės atgailauti ir pakreipti savo širdį.

Ir tada aš suvokiau, kad 3 pavyzdžiai, apie kuriuos Jis ką tik mokė mane, buvo apie tai, kaip nukreipti žmonių dėmesį į jų pačių širdies motyvus, ir būtent tai Jis darė su manimi. Aš ką tik tapau 4 pamokos objektu tame aplankyme, ir nusižeminau taip, kaip niekada anksčiau. Ir viskas be mažiausios užuominos apie pasmerkimą, tik parodant faktus su absoliučia besąlygiška meile.

Aš pamačiau tą dieną Jį, kaip Gyvą Dievo Žodį, kuris teisia ir atidalina mūsų mintis ir širdies intencijas, ir prieš kurio akis visi dalykai yra atidengti ir apnuoginti. (Hebrajams 4:12-13).

Ir staiga Jis nusišypsojo ir pasakė man: „Gerai. Mokymas baigtas, tepasilieka pamoka“. Ir tada Jis pakeitė pokalbio kryptį, kaip draugas, kuris sušvelnina rimto pokalbio nuotaiką prieš pabaigdamas, būtent taip Jis ir padarė. Jis apsisuko, ir kaip paprastai, pasitraukė, be abejonės tam, kad pasirodytų kam nors dar kažkur pasaulyje, palikdamas mane apmąstyti gelmę to, ką Jis ką tik mane išmokė. Ir aš paliksiu jus taip pat, kitą savaitę – nauja tema.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu