John Fenn, 2014 m. lapkričio
mėn. 8 d.,
Sveiki,
Daugelis,
kurie skaito mano „Savaitės mintis“ žino, kad mūsų vyriausias sūnus Krisas yra
neįgalus. Jis gimė, kai buvo padarytas Cezario pjūvis. Dėl gimdymo komplikacijų
bambos virkštelė apsivyniojo apie kaklą ir jį užveržė. Dėl to nors gruodžio 25
dieną jam sueis 35, protiškai jis yra apie 4 metų amžiaus.
Krisas
yra labai aktyvus, šnekus, ir turi labai juokingą humoro jausmą. Bet dėl
smegenų traumos jis labai greitai keičia savo nuotaikas, nesvarbu kokia
priežastis ar pasikeitimas dienotvarkėje. Jis greitai susijaudina dėl garsaus
triukšmo ir pratrūksta staigiu pykčiu, jei kas nors iš tų dviejų dalykų
atsitinka.
Dėmesio nukreipimas
Todėl
mes greitai išsiugdėme tam tikrus įgūdžius, kad nukreiptume Kriso dėmesį. Jei
mes planuojame išvykti automobiliu
tvarkyti reikalų, ir staiga planai pasikeičia, jis gali labai supykti ir
klykti, ar netgi suduoti daiktui ar žmogui. Tačiau jeigu mes galime staiga
paduoti naują žaisliuką ar kažką, kas jį sudomintų, pvz.: pasižiūrėti į
pravažiuojantį traukinį – pyktis greitai užgesta, kaip degtukas. Tai nutinka,
kai jo dėmesys nukreipiamas.
Aplankymas,
apie kurį aš dalinausi, ir 3 pavyzdžiai iš Rašto, kaip Viešpats mokydavo
žmones, yra daugiausia apie tai, kaip Jis nukreipia mūsų dėmesį nuo savanaudiškų
motyvų ir nukrypimų bei ištyrina mūsų dėmesio sutelkimą ir meilę.
Paskutinis pavyzdys
aplankyme
Pirmasis
pavyzdys, kurį Jėzus naudojo, buvo iš Jono 3 skyriaus, kaip Jis specialiai ėjo
per Samariją ten, kur fariziejai negalėjo Jo sekti tam, kad nukreiptų jų dėmesį
atgal į Jono Krikštytojo atgailos tarnavimą. Jo tikslas buvo neleisti jiems
eiti paskui, kol jie nepriėmė Jono atgailos krikšto.
Antras
pavyzdys, kuriuo aš pasidalinau, yra apie tai, kaip Jis mokė iš Jono 6 skyriaus,
kur daugelis tų, kuriuos Jėzus stebuklingai pamaitino, norėjo per prievartą Jį
paskelbti karaliumi, ir buvo demaskuoti, kad sekė Jėzumi ne dėl stebuklo, įrodančio,
kas Jis yra, bet dėl to, ką Jis gali dėl jų padaryti. Kad atidengtų savanaudiškus
motyvus ir parodytų jiems jų pačių širdis, Jis pasakė sunkiai suprantamą
palyginimą, kad jie turės valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, nes Jis yra tikroji
mana iš dangaus.
Šiandien
aš pasidalinsiu 3 pavyzdžiu aplankyme, kuris yra apie jauno turtingo žmogaus
nukreipimą pokalbyje su Viešpačiu, iš Mato 19:16-22
Aplankymo metu…
Kai
jaunas turtingas valdytojas atėjo pas Jėzų, jis paklausė: „Gerasis mokytojau,
ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jeigu tai būtum tu arba
aš, mes tiesiog pasakytume tam žmogui, kad jis tikėtų Jėzumi. Mums nerūpėtų,
kodėl jis seka Jėzumi, mes pasakytume, kad kažkas išsigelbėjo, nes pasimeldė
kartu su mumis.
Bet
Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Vienas Dievas yra geras“. Jėzus klausė to
žmogaus: „Vadindamas mane geru, ir žinodamas, kad nei vienas nėra geras tik
Dievas, ar tu vadini mane Dievu?“
Tai
buvo svarbus klausimas, kurio Jėzus jį tiesiai paklausė, bet vyras nukreipė
klausimą. Mes perskaitome šitas 7 eilutes per kelias sekundes nesuvokdami, kad
tai buvo tikras pokalbis su pauzėmis sakinio gale ir su intarpu susimąstymui
prieš atsakymą.
Kai
jis neatsakė, Viešpačiui tiesiai, Viešpats bandė kitu būdu atidengti jo širdį,
ir sekančiose 3 eilutėse jaunas vyras paaiškino, koks jis buvo tobulas,
teiginiu apibūdinančiu veiklos rezultatais paremtą tikėjimą, nesuvokdamas, kad
buvo paklaustas Viešpaties. Staiga pokalbis pasikeitė, ir jis buvo priverstas
pasižiūrėti į savo širdį: „Jei nori būti tobulas, eik ir parduok viską, ką
turi, išdalink turtą vargšams ir tu turėsi lobį danguje, tada ateik ir sek Mane.“
Jeigu
jis būtų tikėjęs, kad Jėzus yra Dievas, kaip jis užsiminė pradžioje, nors
niekada nesakė tiesiai, jis be abejonės būtų tai padaręs su džiaugsmu, kaip
Andriejus, Petras, Jokūbas, Jonas ir Matas tai padarė anksčiau, bet jis – ne. Taigi,
jis buvo nukreiptas kita kryptimi, sugrąžinant pokalbį atgal apie žmogaus
širdį, ir apie tai, ką jis iš tiesų myli, o ne tai, ką demonstruoja veiklos
rezultatais paremtas tikėjimas, bet jo motyvai, kodėl jis visų pirma norėjo
Dievo.
Jauno
žmogaus susitelkimas pradžioje buvo nukreiptas į jį patį – ką turiu daryti, kad
turėčiau amžiną gyvenimą? Aš laikausi visų (šitų) įsakymų nuo jaunystės. Ko man
dar trūksta? Tai buvo į save nukreiptas tikėjimas.
Nesmerkdamas
jo tiesiogiai dėl pinigų meilės ir iškėlimo to virš meilės Dievui, ir
neversdamas jo susidurti su tuo, kas iš tiesų yra Jėzus, Viešpats gražino jį
atgal, priversdamas padaryti sprendimą. ir privertė jį pamatyti tiesą apie savo
paties širdį, tada jis nuėjo liūdnas šalin, vis dar nenorėdamas prarasti turto.
Staiga
aš supratau, kodėl anksčiau, kai man taip desperatiškai reikėdavo atsakymo į
maldas dėl pinigų, arba sprendimo, dangus dėl to absoliučiai tylėdavo, nors tuo
pačiu metu Jis ragino mane padirbėti kai kuriose savo asmenybės srityse
neatsakydamas į tai, ką aš maniau esant labai spaudžiančiu poreikiu. Jis bandė
nukreipti mano dėmesį į tai, kur Jis tuo metu darbavosi mano širdyje, o aš tuo
metu būdavau susitelkęs į savo poreikį, laukdamas atsakymo į maldą, mano asmeninį
pinigų poreikį, ar tiesiog reikėjo atsakymo.
Mano pasikeitimas
Kai
Viešpats pasidalino pasakojimu apie turtingą jauną valdytoją ir kaip Jis nukreipė
jo dėmesį atgal į jo širdį, aš negalėjau nutylėti ir paklausiau: „Viešpatie,
yra senovinė tradicija, kuri sako, kad turtingasis valdytojas buvo Barnabas,
kuris galiausiai pardavė viską ir tapo Tavo pasekėju, kaip matome Apd 4:36-37,
ar tai tiesa?“
Jis
tylėjo, tik žiūrėjo į mane. Ir aš staiga pažvelgiau į Jo akis; tai buvo lyg
žiūrėjimas į veidrodį, bet atspindys, kurį aš mačiau, nebuvo mano fizinis
kūnas, bet mano motyvai klausiant šito klausimo. Pirmas dalykas, ką aš pamačiau
tai, kad man patinka smulkmenos ir istorija, ir kad aš klausiau, nes buvau
smalsus. Tada buvo nuimtas sluoksnis ir atidengti gilesni motyvai, aš klausiau,
nes mano dalis norėjo įrodyti kažką pagal pastraipą ir eilutę, kad galėčiau
pasakyti žmonėms: „Tai man pasakė Viešpats”. Ir dar vienas sluoksnis po tuo,
buvo tariamas mano paties paveikslas, kur aš dalinuosi su grupe žmonių ta
nedidele smulkmena, ir ne dėl jų ugdymo, bet kad geriau atrodyčiau jų akyse.
Nuodėmė buvo tai, kad aš būčiau pasidalinęs tuo dėl savo naudos, užuot norėjęs
padėti žmonėms. Aš pamačiau savo išdidumą ir pasibjaurėjau savimi.
Aš
pasakiau: „Atsiprašau, Viešpatie“ ir padariau sprendimą širdyje būti budrus sau
ateityje prieš dalinantis dalykais su kitais, jog tai tikrai būtų dėl to, kad
noriu padėti, bet ne dėl savo ego. Reikėjo tik sekundės atgailauti ir pakreipti
savo širdį.
Ir
tada aš suvokiau, kad 3 pavyzdžiai, apie kuriuos Jis ką tik mokė mane, buvo
apie tai, kaip nukreipti žmonių dėmesį į jų pačių širdies motyvus, ir būtent
tai Jis darė su manimi. Aš ką tik tapau 4 pamokos objektu tame aplankyme, ir
nusižeminau taip, kaip niekada anksčiau. Ir viskas be mažiausios užuominos apie
pasmerkimą, tik parodant faktus su absoliučia besąlygiška meile.
Aš
pamačiau tą dieną Jį, kaip Gyvą Dievo Žodį, kuris teisia ir atidalina mūsų
mintis ir širdies intencijas, ir prieš kurio akis visi dalykai yra atidengti ir
apnuoginti. (Hebrajams 4:12-13).
Ir
staiga Jis nusišypsojo ir pasakė man: „Gerai. Mokymas baigtas, tepasilieka
pamoka“. Ir tada Jis pakeitė pokalbio kryptį, kaip draugas, kuris sušvelnina
rimto pokalbio nuotaiką prieš pabaigdamas, būtent taip Jis ir padarė. Jis
apsisuko, ir kaip paprastai, pasitraukė, be abejonės tam, kad pasirodytų kam
nors dar kažkur pasaulyje, palikdamas mane apmąstyti gelmę to, ką Jis ką tik
mane išmokė. Ir aš paliksiu jus taip pat, kitą savaitę – nauja tema.
Neužmirškite rašyti
man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.